Jo ar jų?

_Tai toks centruotumo reiškinys. Centre yra jo, o aplinkui išsidėstę jų. Jo gali augti, plėstis, bet tas plėtimasis dažiausiai yra jų nukandamas ir pasilieka tik likučiai. Pas mane tai amžinai tik trejetas savijautoje – ketvertas išnaudojamas pagal jų "paskirtį". Jį nuėda triukšmai – aš tai vadinu jų užsinuodijimu. Triukšmai yra centruotai išsidėstę ir tikslingai eikvoja jo resursus. Imant laivo analogiją borte yra skylė ir bendrasis mūsų laivas yra gramzdinamas. Vyksata erdvės prasėdimo reiškiniai – aplink mane atsiranda depresija su pajutimu iš kur atakuojama ir prasodinama. Tai tam tikras erdvės pajuodimas ir apsunkimas. Tokios tos jų atsikandinėjimo pasekmės. Paradoksas yra tame, kad jie suvokia viską atvirkščiai. Jeigu man pagerėja – jo radiusas prasiplečia – jiems sumažėja užsinuodijomo ir prasideda pagirios, tad jie pradeda skubėti su atsikandimais, kad pasigerintų. Ir tokiu būdu pasidaro: kuo blogiau man tuo geriau jiems. Taip vadinamas jo-jo žaidimo efektas. Ant gumytės tampomas žaisliukas tai nutolsta tai vėl priartėja. Man buvo parodytas tas žaidimukas dar ankstyvjoe vaikystėje – tokie pavyzdžiai mane lydi visą gyvenimą, kad turėčiau informavimą jiems paveikti. Tai ir folkloriniai priežodžiai atsiradę tautoskoje. Pavyzdžiui – “kaip žirniai į sieną”. _Tas jo plitimas atsiranstų iš rekreacinės zonos – ji čia yra užgulta triukšmingų jų mechznizmų darbu ir su užsinuodijimo terpe. Kažkas iš etero pasakė – mes tą ratą uždėjome. Galima mėginti modeliuoti: jie randasi tam tikroje užsinuodijimo terpėje kaip kokiam marinate ir neįsivaizduoja kitokio egzistavimo – yra užmiršę sveikumą lyg kokie mankurtai. Tai reikškia, kad jie negali ramiai išbūti – reikalingi invalidiniai parametrai, kurie apkrauna sveikuosius ir triukšmais ir jų nesveikumo terpe. Keistumas yra tame, kad jie šitaip vagia sveikųjų energiją ir mano atvirkščiai. Patys būdami kalti kaltina sveikuosius, kad jiems mažina jų dalį. Ir kaip jie nesupranta, kad egzistuoja pagrindinės sveikumo ištakos. Aš čia ironizuoju: lyg tarp sveikumo ir ligos būtų trečias variantas kažkokia pusligė ar pusiau sveikumas. Tokiu būdu jiems turėtų paaiškėti, kad egzistuoja tik dvi pusės – sveikumo ir nesveikumo. _Bet jie to niekaip nenori pripažinti – matyt, nujaučia sau nepalankų rezultatą ir turi eilę būdų kaip jo išvengti. Tai ir aidinio skaitymo nutraukimo žodžiai ir nutylėjimai ir pradelsimai. Tai yra labai neprotinga ir netgi pavojinga, tačiau jie to nebijo ir netgi tuo didžiuojasi. Tai tam tikra neblaiviųjų didybės manija – jie laiko centru save, o ne planetą. Lyg visi kiti trukdytų jų nepriekaištingą sistemą, nors iš tikrųjų jie tėra našta mūsų planetai. Toks reikšmės apvirtimas jiems būdingas kaip koks atkrytis, kuris apgaulingai gelbėja juos nuo galutinės išvados priėmimo. Sveikatos ištakos jiems trukdo, todėl tuo blogiau joms. Toks juos ištinkantis monas dar vadinamas ir juoduoju mėnuliu yra prikli problema dar ilgai neišsispręsiančia. _Jie čia yra užlindę ir šitaip užblokavę jo. Jie čia atsirado per anksti ir per arti, nespėjus kaip reikiant priauginti ir priakumuliuoti jo energijos – jie nukandą viską iš pat pašaknų. Šitaip jie yra paragavę uždrausto vaisiaus ir kartą paragavę nebegali nustoti šlamšti. Sakoma – uždraustas vaisius yra saldesnis ir šis priežodis juos atitinka. Todėl pas mus yra paplitęs totalinis skurdas – greitas pavargimas ir poreikis ilgai ilsėtis dėl gyvybinių syvų trūkumo: juos greitai išeikvoja turintys žalingų invalidinių įpročių ir primeta tokius žalingus pasyvumus sveikiesiems, kurie priversti vergoviškai nešti tokią naštą. Žmonės dažnai nejaučia iš kur ateina tokia agresija – ligos diagnozuojamos kaip atsiradusios iš niekur, nes tik ekstrasensai gali pastebėti, kad mūsų atmosferoje yra tvyrančių kenkėjų. Pavyzdžiui depresiją gali sukelti jų užsinuodijimo įtaka į kitų smegenis. gal net kitas rimtesnes ligas – tikras to paplitimo mastas gali būti tik spėjamas. Eteryje buvo pasakyta, kad iš mūsų atimama kur kas daugiau – matosi tik nuostolių aisbergo viršūnėlė. Niekas nė neįsivaizduoja tikro nuskurdininmo masto. Kažkas pasakė, kad jie čia yra didžiausias įvartis visatai. _Dar vienas faktorius, kurį reikėtų paminėti, yra tam tikras jų ėjimas. Čia iškyla klausimas ant ko jie eina – ant pagrindo, kuris nuo to nukenčia, patiria žalą. Aišku, kad tai yra "jo" šaltinio pagrindas. O tas ėjimas jiems reikalingas kaip kokia pramogavimo forma – tai ir nuotykiai ir jų norų išsipildymas ir pasilengvinimas ir pagirių išvengimas. Sakoma: kas ten toks masteitis. Reiškia ten yra kažkoks nesurastas subjektas, su kuriuo dar neišeina derėtis. Mat toks ėjimas yra neigiamas dalykas ir neša minėtus nuosotolius. _Tad toks nepasidalinimas tarp jo ir jų yra problema, kuri atsiranda nuo jų nuomonės nekitimo ir įsitikinimo savo teisumu, nors jis yra klaidingas. Bet to sutvarkymas reikalautų radikalios ilglaikės programinės reformos, o jos išpildymui reikia įvykdyti eilę nepopuliarų sąlygų ir jos yra nelabai madingos. Tai būtų nelengvas atjunkymas nuo “jo” išnaudojimo su kertiniu posūkiu iš totalinio skurdinimo.

Estakada

_Po mano namo langu stovi automobilių remonto estakada. Ir ji yra čia kylančių triukšmų kertinis elementas. Štai dabar kaimynas joje remontuoja mašiną – pašlifuoja, pastuksena. Ir tai mane veikia. Tai stipriau tai silpniau ir šitaip man sugadinama visa diena – keliamas dirbtinis skaumingumas, stiprinimamas spengimas galvoje Ji čia yra lyg koks visų triukšmų dirigentas. Gali įsijungti ir tolimesni garsai iki pakrikimo atsiradimo. Tai žoliapjovės, rąstų ir kitos medienos pjovimo pjūklai, gręžimo aparatai, kalimo stuksenimai ir malkų skaldymas. Dar gali būti radijų ir kolonėlių garsus leidimas. Viską sunku suminėti, nes triukšmingų aparatų gali būti ir daugiau. Jie visi yra centruotai suderinti ir veikia kaip koks damoklo kardas – bet kada gali užkristi trikdydami mano sveikatą. Ir tai nėra ties vienu tašku pririštas reiškinys – jis dažnai mane lydi kur nors einant ar keliaujant ir jo kilmės šaltinis yra minėtoji estakada, kurioje ir gimsta ta triuškų centravimo pradžia prisegama mane lydėti. _Tai yra lyg koks pragaro darinys ir stebėtina kaip jis manęs visikšai nepražudo, mirtinai neužspeičia. Galima įtarti, kad jo šeimininkai supranta feodaiinį interesą – baudžiauninką reikia palikti gyvą, kad galima būtų jį energetiškai, per skausmus, vampyruoti. Čia dažnai gali pasireikšti taip vadinamos kraštinės sąlygos – privedimas iki kentėjimo galimumo ribos, po kurios tenka persiveikti ir laukti atlėgimo. Anksčiau tai kartais būdavo viršijama - tik paskutiniu metu atsirado toks suraeguliavimas. Jis mane išnaudoja pagal vampyrinę paskirtį – čia pas juos likęs toks energetinis rezervas, kuris paprastai būna reikalingas kasdieniniame gyvenime, bet beveik visada nueikvojamas. _Tas taip iš eterio pavadintas barškūjis pas mane ieško taip vadinamos aurinės žaizdos – tai tam tikri galvos skausmai ir depresija. Tai būna susieta tiesioginiais saitais ir su mano tuo siamo dvyniu, kuriam pastovia reikia depresinio peno. Estakados įsijungimas reiškia, kad pas mane bus sugadinta visa diena su minusu savijautoje. Jie šitap pasigamina sau energetinio iš vampyravimo ir laiko tai savo nekintama būtinąja dalimi. Jie ten randasi kaip kokioje baltojoje karštinėje – visą laiką girtutėliai ir išvengiantys pagirių jas suskaidydami atitinkamais triukšmais. Lyg kokie erdvės energetiniai parazitai. _Estakadininkai pradėjo kažkiek reaguoti į mano padėtį – barškininmas paskutiniu metu apstoja, vyksta visokie pabandymai. Bet kraštinės sąlygos mano savijautoje dar dažnokai pasitaiko – jie niekaip neišvengia pakenkimo. Netgi pagrindinis estakados šeimininkas lyg ir sutinka, kad jiems čia reikia sugrįžti iš separatinio darinio į centrumą su teisingu rekreacijos naudojimu. Tačiau vieno tokio sutikimo neužtenka – separato struktūra išplitusi ir sudėtinga, tad išgauti visų jos narių sutikimą gali dar ilgai užtrukti. Jie dabar linkę į feodalinį naudojimą – trejetas vis dėl to pasilieka tik ketvertas dar pastoviai išeikvojamas. O trejetų su minusais kiek apmažėję. _O tas šeimininkas kartais vadnamas permazonu – tai toks jo sugebejimas nieko nepaisyti, kai įsjaučia į savo estakadainį darbą. Tada nors kuolą ant galvos tašyk – savo triukšmavimo planą visada įvykdo ir jo veiksnumas šiuo atveju būna labai neaiškus. Aplinkiniai aidiniai balsai irgi panašiai užsispiria ir niekas negali pasakyti kodėl neįmanoma nustoti šitaip triukšmauti. _Aš mėginau apie tai pranešti atsakingoms institucijoms, bet be rezultatų. Tai lyg ir turėtų tirti „Visomenės sveikatos centras“, bet kai rašiau buvo kovido epidemija, o vėliau, matyt, pamiršo. Rašiau į buvusią svetainę „Tvarkau Vilnių“, bet gavosi komiškai – atsiuntė inspekotrę, kuriai pasakė, kad čia paremontuoja tik savo mašiną, o ji taip ir užskaitė. Atsiuntė atskymą, kad kaimyno kaltė nėra įrodyta ir nieko nedarė. Buvo kartą atėjęs vienas policininkas, kada kaimynas dažnai sau ruošdavo malkas iš rąstų – dabar taip žiauriai nebedaro. Kalbėjosi su tuo estakados šeimininku ir mane norėjo pasikviesti prie jo, bet mano reakcija buvo išgąstinga, tad įvyko tik apsikeitimas keliomis frazėmis per atstumą. Pasakiau, kad aš čia antagonis ir man geriau nesirodyti. Policininkas atsakė „kas pas tave per vieta“. Ir mane arčiau pasikviesti buvo keblu. _Galima būtų pradėti su tuo kaimynu mediaciją, jei jis sutiktų – gal tada tas klausimas greičiau pajudėtų. Dabar ji lyg ir vyksta, bet ne oficialiai, tad, įtariu, yra piktnaudžiaujančiai vilkinama. Kažkas iš eterio pasakė - „Skaityk mums užtaisęs, kad tai yra vilkinimas“. _Tai tiek tos kertinės estakados problemos. Kad ko nors imtis reikia paramos, kurios niekas nesuteikia – nėra supratimo kaip tai svarbu. Atrodo taip lyg tai būtų tik mano vieno neįgalumo problema dėl neleistino kaimynų triukšmo. Ir tik šitaip galima traktuoti tokį atvejį – visa kita tėra psichiniai tauškalai ar paistalai teisėsaugos požiūriu.

Epizodininkai

_Tai eilinė ydinga tamsiųjų savybė reiškianti, kad jie negali sukaupti dėmesio ties pozityvių dalykų įskaitymu. Tai jiems tik nereikšmingi epizodai, kuriems atsidėti niekaip nepavyksta. Ir tai yra esminis kliuvinys neleidžiantis jiems pereiti į šviesiųjų pusę – lyg koks prakeiksmas lydintis mus visus. Tamsieji skaido bendrąją erdvę, kurią gina šviesieji - ji reikalinga gyvybei palaikyti. Tas skaidymas yra visokie jų keliami triukšmai – tai pas juos lyg koks pseudomokslas su kolekcijomis ir jas sudaro smakus keliantys dirgikliai. Turi reikšmės ir tam tikras ėjimo elementas tarsi nušluojantis gyvybinės erdvės struktūrines savybes – šitaip jie prisigamina nuotykių savo tokioms kelionėms. _Man tai pasireiškia reikalingumu papildomai ilsėtis. Tenka per parą išgulėti privalomas 10 valandų – dažnai ir daugiau – tam kad jaustis pakenčiamai ir per daug neprarasti ardomų artimos erdvės struktūrų. Žinoma kokybinis savijautos aspektas visada lieka nepilnaverčiais ir buičiai tvarkytis amžinai trūksta laiko. Nebelieka sisteminio priėjimo – kažkokie padriki epizodai retkarčiais leidžiantys šį tą pavalyti ar pasitvarkyti. Miego ir poilsio trūkumas depresiškai stingdo judesius, kuriems atlikti dažnai tenka prisivertinėti ir jie man tampa deficitiniais – lieka tik privalomų judesių limitas, nes tam, kad atlikti jų daugiau pristinga ir komforto ir nuotaikos: viskas lieka lyg kokiam pametime su retkarčiais atsirandančias pasitvarkymo priešokiais. _Kaip matote tamsieji ir masto epizodiškai ir sukelia epizodinius reiškinius energijos deficitu bei erdvės struktūros nuskurdinimu. Dar galima panagrinėti kaip toks jų mastymas reiškiasi ir kokias pasekmes sukelia. _Šiuo metu bandomas lėtasis aido skaitymas. Kaip jie iš lėtumo pereina į greitį, kuriame vyrauja minusai. Lėtume tai galima kažkiek panagrinėti, bet tai gan greitai užmetama ir vėl įsivyrauja stiprus triukšmų užėjimas – jie čia turi tam tikrą klausimą: kas pas juos šitaip „chati“ ir juo viską pateisina kartodami užėjimus ir niekaip nesurasdami atsakymo. Tam klausimui nėra jokio ekspertinio pagrindimo ir pėdsakų skaitymo. Bet jie pastoviai apie tai galvoja ir niekas negali pasakyti ar tai yra prasminga. Su kiekvienu jų užėjimu atsiranda porcija kasacijos tiek iš kukriniksės tiek iš eterio pusės, tačiau to jų klausimo niekaip nepasiekia ir jis vėl ir vėl kartojamas. Ir to nėra kaip patikrinti – jie būna įsitikinę savo teisumu ir niekaip nenustoja. Susidaro uždaras kartojimosi ratas ir iki šiol neįmanoma šio klausimo uždaryti. Vienok sakoma, kad pasaga padeda ir netikinčiam – tose kasacijos porcijose yra daug prasmingų dalykų ir toks pūškavimas yra naudingas tik štai pas aš pastoviai lieku ant ledo su trejeto-dvejeto vertinimu savo būklei apibūdinti. Ir kol šitaip vyksta man nėra gersnių prošvaisčių. Kuo blogiau man tuo geriau jiems ir jie šito neatleidžia sukeldmi man pablogėjimo atkryčius. Tenka pagal galimybes manevruoti – imuosi tai šio tai ano priklausomai nuo triukšmų pobūdžio ir depresijos stiprumo. Daug prasėdžiu prie komputerio, kartais patenku į nieko neveikimo sritis, daug gulinėju – šitaip man susigaišta daug laiko, bet už tai pavyksta daug maž nusaugoti savo sveikatą. _Kiekvienas rytas prasideda vis kitokia projekcija mėginančia prasiskverbti į jų epizodiškumą, bet jie randasi pastoviame atkritime ir niekaip neprisileidžia. Yra pastebėjimų, kad jie tai bijo, tai trokšta dirbtinių džiaugsmų, tai užsinuodiję ir skaido pagirias ir kiti panašūs dalykai reiškiantys kliūtis, kurioms įveikti reikia tam tikro atsidėjimo – jie turi būti tinkamai informuoti ir nusiteikę deramai planuoti. Kaip tik to niekaip nepavyksta pasiekti dėl jų atrofinio antagoniškumo. Jie kaltina ir linčiuoja mane objektyviai negalėdmai įvertinti realios padėties. Kaip šuo griebiantis lazdą, o ne žiūrėdamas kas ją laiko. _Visatos masteliais vertinant jie yra didžiulis jai įvartis su tais destrukciniais savo triukšmais be kurių jie niekaip neišsiverčia. Patys neišsilaiko ir tampa našta kitiems. Mums čia reikia kauptis į gyvybinę oazę, kad pagelbėti aplinkinei erdvės struktūrai, bet tuo tarpu tenka terliotis su jų ardomąja veikla ir nėra jokios prognozės kada tai baigsis. Kažkas pasakė, kad tai tęsis labai ilgai – beveik amžinai. _Kaip man dažnai nutinka, vėl nuosekliai neišlaikiau temos, bet šitaip man įvyksta ir reportažinis dėstymas. Supažindinu jus ir su einamaisiais dienų įvykiais bei aktualijomis, kuriose aš gyvenu. Ar matosi, kad tai yra iš ekstrasensinės realybės ar atrodo kaip fantastika? Galima visaip pamanyti, o beveik nesant atsiliepimams iš skaitytojų tenka tik spėlioti. Galima pasiguosti, kad auditorija paskutiniu metu ženkliai prasiplėtė ir neslūgsta, susidomėjimas yra. Tik kažkodėl niekas nekomentuoja, neparašo klausimų. Įdomu, kodėl taip yra.

Išsipirkimas

_Galima pagalvoti, kad tai yra išsipirkimas iš vergijos. Vis gi kai kas čia taip pavergia, jog pasidaro reikalingas tam tikras išsipirkimas. Pirmas punktas, kuris ateina į galvą, yra kukriniksijos panaudojimas. Tai tam tikra sija sudaryta iš vėlių triados ašyje ir ji pastoviai turi adyti erdvę, kurią prakiurdina mūsų pavergėjai. O tie pavergėjai yra užsinuodiję tamsieji, o šviesieji atperka jų padaromą žalą. Žinoma, atpirkti visiškai yra pasidarę neįmanoma dėl tamsiųjų išbujojimo, tad šviesieji suspėja tik dalinai kompensuoti. Tai vadinasi kukriniksijos būtinasis naudojimas, nes be jos niekas nebesitvarko. Kaip ta kukriniksija atsirado? Jei tai vėlės, vadinasi, jos buvo ir gyvosios – tam, kad pavyktų išpirkimas jas, dar gyvas, reikėjo pražudyti. Ir tai buvo būtinas aktas, kad galima būtų bent iš dalies kompensuoti tamsiųjų sukeliamus nuostolius. Tai yra pirmoji ir pagrindinė išsipirkimo sąlyga. _Tas vėlių triados pagalbos panaudojimas yra rezervo iškvietimas, nes tamsieji yra praradę savo gynybos liniją – patys nebegali atsistatyti sveikatos ir vietoje augimo tik eikvojasi savo smakingiems poreikiams tenkinti. Jie netgi nebūtų to suvokę, jeigu kukriniksija nebūtų jiems to pranešusi. Įvykęs gilus pajuodimo kolapsas ir be pagalbų jo niekaip nepavyktų įveikti. _Aplink tvyro gilus ir šaltas kosmosas, prieš kurį reikia kurti šiltnaminę gyvybės augimo oazę, o tamsieji yra parazitiškai įsitaisę ir neleidžia to padaryti. Ir tam reikalinga įvykdyti lyg kokio išsipirkimo sąlygas. _Pagrindinė bėda dėl kurios negali įvykti išsipirkimas yra tamsiųjų nuostatos. Pirmoji nuostata – ydingas kartojimosi ratas, kai kartojami pastovūs žodžiai, kurie niekur neveda. Negalėdami visiškai nutylėti jie panaudoja atsikartojimus ir jie būna gana stiprūs, niekaip neįveikiami – sakyk nesakęs, o jie vis tiek tik atkartoja tuos ratinius žodžius. Antroji nuostata – nutylėjimas. Tai antroji jų ydingos gynybos linija – jie paprasčiausiai nieko nesako, kai su jais bandoma bendrauti. Bandymas bendrauti su jais vyksta kaip žirniai į sieną – visą laiką atmetamas. Trečioji nuostata – nupasavimas. Jie, gal būt ir iš smalsumo, leidžia mums susakyti savo reikmes, bet jokio veiksmo nepraleidžia – visą tą susakymą jie atmeta pasilikdami prie savo pastovumo, kuris reiškia nuolatinius nuostolius. Gali būti ir daugiau tokių nuostatų neleidžiančių pradėti išsipirkimo, bet pereinu prie tolimesnės kliauzės. _Tai pagirių barjeras. Jam pašalinti reikalinga detoksikacija tai yra išsivalymas nuo priteršimo – jie vartoja alkoholį, kvaišalus, rūkalus, o juos lydi įvairių dažnių ūžesiai-triukšmai, Visa tai sukelia savotiškas nuodėmes, kurias reikia išvalyti ir per savijautos problemas – gijimas nuo depresijos, uždegimų ir kitokių ligų. Tai vis našta atsirandanti nuo jų ir atrofinio mastymo sukeltų pasekmių. Pas juos atrofija atsiranda nuo ilgalaikio nuodų ir ūžesių poveikio, tad jie yra praradę savybę patys išsilaikyti. Išsipirkimas reiškia jų sveikatos reabilitaciją – tai laikas, kurį mes turime skirti jų gydymui nuo mankurtinio pakenkimo. Tai turėtų būti ilgalaikė programa kompleksiškai apimanti visą problemų spektrą susijusį su gyvybės egzistavimo aspektais. _Bet suplanuoti tokią programą ne taip paprasta. Trūksta atminties resursų nuo atsirandančių skylių erdvėje – triukšmų ir toksinų pasekmės, kurias uoliai ado kukriniksija, bet nuolat nespėja. Priešokiai sprendžiant klausimus ir detektyvuojant pėdsakus – nuolat įvyksta sekimo gijų pametimai. Jie savo ydingais parametrais nudėvi dieviškąją dienų akumuliaciją palikdami metų paros likučius. Niekaip nepavyksta teisingų žodžių tiesimas, kuris galėtų pralaisvinti esamą erdvę gyvybiniams resursams talpinti. Jie yra mėgėjai ją nukandžioti ir nusavinti. Galų gale neaiškus klausimų pagrįstumas, kuriuo jie vadovaujasi vykdydami tą labai lėtą procesą visą laiką kartodami savo pamėgtas katino dienas. Galima įtarti, kad jie paragavo sočios duonos ir niekaip nebegali jos atsisakyti, o mankurtiškumas neleidžia priimti racionalių sprendimų. _Kaip matote pilna visokių kliūčių šiame siekime. Todėl taip susidaro tam tikras archiuždavinys ir kada pavyks pradėti jį įgyvendinti niekas negali pasakyti – blogiausiu scenarijumi tai tęsis iki kasacijos pabaigos kol bus surasti mus marionetinantys ir liliputinantys veikėjai ir patraukti atsakomybėn. Eteris ištisai puškuoja tomis kasacijomis rodančiomis, kad tokie sunkiai surandami subjektai kažkur atokiai egzistuoja ir užkemša erdvę tokiu negražiu manipuliavimu. _Ir dar nežinia kaip reikės veikti kasacijos pabaigoje, nes prognozuoti surastųjų elgseną yra sunkiai nuspėjama, tad tame susidaro dar vienas netikėtumo faktorius. Ką manytumėte apie tokio uždavinio sudėtingumą ir įgyvendinimo galimybes?

Lyg Siamo dvyniai

_Atrodo lyg prie mano organizmo yra priaugusių darinių. Vizualiai tai, aišku, nėra pastebima, bet vis dėl to yra funkcinis sisteminis įtakojimas įgavęs, net cikliškumo apraiškų. Čia galima išskirti eilę punktų kaip yra pakenkiamos mano organizmo funkcijos ir atkreipti dėmesį į priežastis. Pagrindinis veikėjas figūruojantis atmosferinėje erdvėje ir atitinkantis Siamo dvynio apibrėžimą yra Etonas. Šitaip aš jį pavadinau pagal erelio vardą, kuris lesė prirakinto Prometėjaus kepenis. Jis prasodina erdvę apie mano organizmą ir apsunkina savijautą. Ir tai yra įgavę chroniškas apraiškas – diena iš dienos tie patys depresiniai pojūčiai ir negalėjimas ilgai skaityti. Ir tai vyksta per tiesiogines sąsajas – aš jį giirdžiu suj uo ginčijuosi, mėgindamas apsiginti nuo blogos savijautos, bet jis pastoviai mane įveikia. Etonas randasi tam tikroje nuodų terpėje ir yra atrofiškai pakenktas iki mankurtiškumo – nesuvokia egzistencijos pagrindų ir linkęs atvirkščiai mane kaltinti parazitavimu. Tai ta nuodų terpė mane pastoviai siamiškai veikia. Etonas gali ją pastiprinti triukšmais, kuždesiais ir kitais čęmpionavimo atributais ir yra sucentravęs erdvę palink mane, kad pastoviai galėtų vampyruoti. Jis turi nemažai sąjungininkų – tai ir tiesioginiai kaimynai dirbantys su triukšmingais mechanizmais ir kitokios vėlės mėgstančios Etoną, jį palaikančios ir reguliariai pasimaitinančios mano aplinkos energija. Esminis tų parazituojančių bruožas yra sisteminis kvaišalų naudojimas – tai ir alkoholis ir narkotikai ir rūkymas. Jie tvoskia pagiriomis, kurios mane paveikia mažindamos darbingumą. Pastebėjau nuolatinį dėsningumą – kuo blogiau man tuo geriau jiems. Ir jie tai yra pavertę eksploatacine sistema su feodalizmo požymiais. Jie mane pastoviai baudžia, kad galėtų pasimėgauti kaip kokioje baudžiavoje. Bet daug maž išlaiko trejeto lygį. Tai reiškia, kad man nuolatos nėra gerai, bet būna artutinai pakenčiama ir kartais net pailsėti galima. _Išskirčiau dvi poveikio rūšis – tiesioginę ir neakivaizdinę. Tiesioginė veikia tiesiu taikymu - tai tie centruoti triušmai (kitokių nebūna) ir aplinkui tvyrančios pagirios-atliekos. Neakivaizdiniai poveikiai atsiranda lyg iš niekur – depresija be regimos priežasties, tingėjimas, mieguistumas, nemiga. Tai tokie dalykai, kuriems tvarkyti pasirenkamos medicininės ir dienotvarkinės priemonės, nes tikrosios priežastys yra paslėptos nuo mūsų juslių. _Aš, žinoma, įtariu, kad visos priežastys priklauso nuo Etono ir jo pakalikų – tai jie yra pavertę aplinkinę erdvę savo plantacija, kuri jiems tiekia katino dienų prabangą. Tai lyg kokia industrija su savo dėsniais ir tvarka. Išskirčiau pramogų prisikolekcionavimą ir jos atorodo labai patrauklios, įtikinamos taip, kad tampa jiems nebeatsiejama kasdienybe, be kurios nebeįsivaizduojama jokia egzistencija. Esu apkaltinamas to mažinimu ir papildomai linčiuojamas, kad kompensuočiau kentėjimu atsirandančius trūkumus. Mat plintant ramybei jiems sumažėja skaidymui reikalingi triukšmai ir jie lyg kokie pasiutę šunys pradeda pjauti ir mane. Aš juos vadinu neramuoliais, nes pasiraminimui jiems reikia skaidyti nuolat išryškėjančias pagirias – jos yra barjeras skiriantis nuo sveikimo. Kad pasveiktų jiems reikia persirgti pagirias ir atrofiją. Tai ši kliūtis skiria mūsų pasaulius tapusius tokia priešybių kova ir vienybe. _Etonas vadovaujasi tam tikru momentiniu dariniu ir nesiruošia pradėti jo sprendimo. Momentiškai tariami žodeliai tokie kaip „ni“ ir „ligi“ sukuria atmetimo efektą ir kaip jis taria taip ir padaroma. O padaromas blogis apvertimo būdu, kai mano sakymas išverčiamas atvirkščiai. Sakoma, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas. Mano sakymo metodas tikslus, logiškas ir sieka gėrio kūrimo, bet mano siamo dvynys Etonas iškraipo tuos žodžius taip vadinamu peržavėjimu ir jam gaunasi blogio gijimas. Ir jis yra labai gajus, nes jiems tai yra vienintelis gerumo šaltinis pagrįstas įdingomis idėjomis tokiomis kaip atlygio gavimas skaidymu su triukšmu. Jie nevertina savo energijos gavimo būdo nei kainomis nei kiekiais tokiu būdu tapdami našta visatos pagrindui. Būdami atrofais jie patys neišsilaiko ir parazituoja sargdindami kitus. _Išeiti iš to momentinio darinio atrodo gan keblu, nes jie lyg kokiam kolapse yra užsiveržę ir netgi su žviegimu, jeigu yra jis yra kliudomas. Tenka pereiti prie tam tikros kasacijos ieškant kur yra jų marionetinimo šeimininkai ir sukėlėjai. Ir tenka stumtis lyg kokiam alpinizme, nes jie yra nelinkę bendradarbiauti ir užsisklendžias tylėjimu. _Ir taip diena iš dienos su jų keliamais atkryčiais ir klastingais klausimais tenka puškuoti su kukriniksės pagalba šiame blogį kuriančiame darinyje, kuris yra toks pagrįstas neįveikiamais alogikšumais. Ir nežinia, kada ateis tas posūkio į gėrį rytojus atnešiantis jiems lemiamą praregėjimą, kad ir jiems reikia išsilaikyti savo pačių atstatyta sveikata.

Atrofija

_Dabar aš galiu panagrinėti juodojo mėnulio subjektų atrofinio pakenkimo ypatybes. Priminsiu kas tai yra juodasis mėnulis – tai toks separatinis pajuodusių narių darinys, kuris niveliuoja gyvuosius organizmus ir žmones. Niveliavimas pasireiškia produktyvumo lygio mažinimu ar visai sumenkinimu. Pas žmones tai pasireiškia tuo, kad su amžiumi didėja atsilaikymo nuostoliai – jie priklauso nuo sukaupto potencialo ir įdirbimo, kas leidžia išsimokėti prieš juodojo mėnulio karminį veikimą. Juodojo mėnulio terminas pas mane atėjo iš astrologijos. Kaip koks efemeras jis niekur kitur neregistruojamas ir jo sukeliamus nuostolius galima pavadinti pagalvės mokesčiu – to niekaip neįmanoma įrodyti, bet jo blogumus patiria beveik visi. _Kaip supratote atrofija yra juodojo mėnulio subjektuose, su kuriais taip atkakliai ginčijasi manoji kukriniksija – aš ją manyčiau pavadinti tam tikra angeliuke, o juos – turinčiais velnių savybių. Tai atrofija padarė juos tokiais velniškais, kad jie tapo nepataisomais blogiečiais žalojančiais gyvybinę aplinką ir jos gyventojus. Pagaliau mes priėjome prie jų atrofijos ypatybių – tai yra mankurtizmas, kuriame labiausiai išreikštas yra proto pakenkimas. _Tie pakenkimo būdai – per apkurtimą, apžlibimą –yra toks jutiminis atbukinimas nebeleidžiantis adekvačiai vertinti tikrovę ir uždarantis iliuziniuose prasimanymuose. Ir tie prasimanymai būna labai tvirti, kuriantys apgaulingą principinę poziciją konfrontuojančią su teisingu padėties įvertinimu. Visas rinkinys pakenkimo ypatybių vadinamas žodžiu užsinuodijimas. Tai ir ilgalaikiai minėti atrofiniai pakitimai ir esamieji eigoje reikalaujantys detoksikacijos iš tokių būklių kaip gilios pagirios ir narkotinės priklausomybės. Tai yra ir baltoji karštinė, kurianti intensyvią aktyvumo priklausomybę ir neleidžianti nurimti bei susivokti. Kaip turėjote pastebėti tie pakenkimai susiję su nervų sunykimu kas ir yra pagrindinė sveikatos suinvalidėjimo priežastis. Sakoma, kad pakenktieji subjektai invalidiškai lydi sveikuosius juos apkraudami. _Viena iš apkrovimo apraiškų yra erdvės prasėdimas nuo atrofų tvoskimo. Jie tvoskia ūžesiais ir užterštumais – aš tai vadinu ir atliekomis, kurios atsiranda ir nuo pagirių likvidavimo. Atrofai neina į pagirias jas praskaidydami ir šitaip likdami neišsipagiriojime, kuris ir sukelia ilgalaikius sveikatos pakenkimus. _Mano aiškinimo keistumas yra tame, kad tie atrofai nėra kūniškos būtybės – tai greičiau vėlės tvyrančios atmosferoje ir kokiu būdu jie užsinuodija lieka atviras klausimas. Triukšmai tai juos gali įtakoti gana suprantamai, bet štai cheminių nuodų patekimas yra man neaiškus. Kažkaip tai gali būti susiję su antžeminiais girtuokliais ir narkomanais. Kol kas palieku šitą klausimą atvirą – jie linkę neišsiduoti ir nutylėti. _Ilgainiui šis mano nagrinėjamas procesas pasidarė lyg ir kontroliuojamas. Anksčiau stipriai kamavusios įvairių pojūčių kraštinės sąlygos pasidarė nuosaikesnės – matosi, kad su savo aiškiagirdystės talentu pradėjau tarnauti galingesniam ekstrasensui ar ekstrasensams, kurie šį procesą padarė nuodugnų. Viskas vyksta mėginant nepraleisti smulkiausių jų pasipriešinimo detalių. Matyt kažkam tai yra vertinga medžiaga išgaunama kaip kokioje pavykusioje kasykloje. Netgi pradedama domėtis kaip aš toks įsigaliu šiame pasaulyje. Pradėjau mažiau rašyti, nes pervargstu nuo valytojo darbo globos skyriuje. Jame aš atradau persiveikimo galimybę – neapleisdamas mankštų ir fiziškai stipriai padirbėdamas ėmiau po truputį stiprėti. Jie, aišku, tą stiprėjimą kiek įmanydami apkandžioja vaizduodami lyg kokią be adresę senėjimo karmą, bet visiškai anuliuoti nebegali. _Kaip žinote esu veikiamas dirbtinio skausmingumo. Čia dar noriu pažymėti kaustantį jo poveikį. Tai vyksta pagrinde nuo skausminių triukšmų jie įšaldo erdvėje įvairius sveikatos parametrus ir juos susigrąžinti reikalingos papildomos sąnaudos tiek laiko tiek pastangų, nes be to gyvenimas tampa nepilnavertis. Paradoksas tame, kad tai reikia atlikinėti nuolatos, nes esu pakliuvęs į artimą juodojo mėnulio poveikį ir gyvenimas kol kas yra toks pastovus atidirbinėjimas. Sakoma, jei ne dėl savo rezultato, tai bent dėl Lietuvos. _Tai tokia trumpa juodojo mėnulio su atrofiniais jo nariais apžvalgėlė. Klausimas ar kas nors tuo patikėjo – tuo galima abejoti, nes beveik jokių komentarų negaunu. Negaliu pasakyti, kad šis tekstas visiškai ignoruojamas. Visokie pagalbiniai efemerai, kovojantys su juoduoju mėnuliu, ne menkai jį stveria, bet gal dėl fantastinio pobūdžio oficialiai niekas neatsiliepia ir komentarų neparašo. Lieku kaip balsas tyruose su klausimu – ar čia kas nors yra?

Dvi pusės

_Pasaulis man yra pasidalinęs į dvi dalis. Į gerąją dalį ir blogąją. Blogoji dalis yra gadintoja,o geroji – pagrindas. Negaliu pasakyti, kad fiksuoju visą blogį – yra netolimas sektorius vampyruojantis pagrindą. Kai kurias gandais jis įsiremia į 27 milijonus žmonių, bet tai gali būti labai netikslus skaičius. Blogasis sektorius, kurį kartais vadinu separatu, yra atrofų buveinė – jie jame ginasi nuo normalaus gėrio įtakos. Yra eilė naudojamų būdų neprileidžiančių teigiamo medžiagų balanso ir išsaugančių atrofinę terpę. Tais būdais atrofiniai subjektai nusodina erdvę aplink save ir aš tai pastoviai jaučiu. Smegenys jaučia depresinį rūgštingumą, atsiradęs dirbtinis nuovargis kausto judesius, kelią tingulį. Ir dažnai tai jaučiasi nuo pat ryto su negalėjimu ilgai skaityti – skaitymo kanalai būna užblokuoti pagirių pojūčiais, kuriais tvoskia atrofų separatas. _Tarp tų pusių yra nusistovėjusi tam tikra pusiausvyra. Kukriniksija pastoviai mėgina aiškintis kaip tie blogieji yra paveikti, kad jiems yra būtinas tam tikras daug kainuojantis maitinimas įsiremiantis į pagrindą. Aš sakau jiems, kad tai yra neekonomiška – naikinama stabilioji medžiagų pusiausvyra, kuri turi atsistatymo savybių. Yra techniškoji dalyko pusė – kokiais žodžiais ir veiksmais jie vadovaujasi, kad yra šitaip įklimpę. Ir dalis problemos yra tame, kad pastoviai meluojama arba nutylima prieš galimą detektyvinį nagrinėjimą. Tai pavadinama sūkiu – susiformuoja pastovus sukimas, o ne reikalingasis tiesimas. _Čia galima paminėti, kam tas tiesimas yra reikalingas. Galų gale iš jo turėtų gautis pagrindo plitimas, kurį dabar nueikvoja blogieji naudodami ir melavimo reakciją. Aš čia esu tapęs atraminiu punktu dar tai galima vadinti vyriu. Į mane įsiremia tie žeidimo faktoriai, kuriuos aš miniu šiuose tekstuose – bendrai juos galima apibūdinti kaip tam tikrą skausminį kaustymą. Jis įneša diskomfortą į mano sveikatos parametrus ir numuša kokybiškumą darbingume. Iš dalies mano darbingumas praranda sistemingumą ir tampa epizodiniu – pasidaro sunku susikaupti, atsiranda visokie tingulio nenorai, negalėjimas ilgai skaityti, tampa nebeįmanoma išpildyti ir ruošos darbus. Tai vis tam tikros depresijos apraiškos linkusios ir stingdyti mano judesius. Pagrindinė bėda ta, kad aš nepilnavertiškai išsimiegu – nebūna gilaus įmygio, pastovūs nesveiki nubudimai. Tas kaustymas atsiranda ir nuo nuolatinių triukšmų poveikių, kurie ir sukelia minėtą skausmingumą dėl savo stiprumų ir aštrumų sudarančių tam tikrą centruotą sistemą iš blogosios pusės. _Blogieji šitaip įsitaisė, nes tikisi lengvai papramogauti ir yra mankurtiškai įsitikinę savo teisumu. Jie nepastebėjo antrosios pusės skurdo problemų iš savo apstaus antrojo galo, kuriame patogiai įsikūrė. Po ilgo daug tunkančio zulinimo su atkakliąja kukriniksija jie tapo kažkiek apšviesti, kad čia yra dar kažkas ir reiškia kažkokias problemas anksčiau jų nepastebėtas. Ir dar nežinia ar jie sutiks apleisti tokias savo viduramžiškas pozicijas ir prisijungti prie pagrindinio centrumo šitaip išsigelbėdami nuo prasidedančio ir pas juos trūkumo. _Paskutinių dienų įvykiai vėl rodo pablogėjimą – jie neatsispiria staigiam gūsiavimui ir ryte vėl reiškiasi bejėgiškumas su nekintančia jų nuomone gausinti tysojimą. Kukriniksijos pastangos nueina perniek – jai telieka priskaidytų skylių adymas ir kasacinė kaltininkų paieška, kuri greitų rezultatų neduoda. Tai ir vėl laukimas iki rytojaus su beveik beviltiškais bandymais jiems ką nors paaiškinti. Jie užsisklendžia amžinuoju tylėjimu ir galima manyti, kad tas poteriavimas nukreiptas prieš gerinimą, tereiškia jų meldimąsi nieko nepakitimui. _Ir taip diena iš dienos su pastoviais tokiais atkryčiais. Nėra įvertinamas joks istorinis patyrimas, nėra praeities pamokų. Jie tik vienadieniškai kartoja tą patį lyg būtų atsiradę iš niekur. Galima pamanyti, jog jie yra kažkoks išpampęs visatos utiliztorius beatodairikšai viską ryjantis skaidymu ir nežinantis sustojimo. Tai kažkiek pristabdo jų feodaliniai interesai ir tai pradeda virsti plantaciniu ganymu. Kažkiek atsižvelgiama į priaugimą. O žmonijos persiveisimas tampa kai kam pretekstu pateisinti tokius skaidymo nuostolius. Nebegalvojama apie racionalų progresą viskas beatodairiškai sulyginama tik jų pasitenkinimui vykdyti. Jiems atrodo, kad čia trukdo tik kažkoks menkas niekutis ir ta nuomonė dar nežinia kada pasikeis. Užsideda amžinasis laukimas su tuo labai lėtu procesu.

Kodo įsakymas

_Tai toks įsirėmimas į žodžius, kurie dažnai besąlygiškai vykdomi. Gali kilti klausimas kas tokie tie vykdytojai ir apibūdinti juos gali būti ne taip paprasta. Kasdienybės kalboje tai nėra vartojama, bet vyrauja tam tikroje žaidybinėje terpėje. Ir sunku atskirti kur tai vartoja antžeminiai subjektai, o kur atmosferiniai – viskas persipynę ir vieni ir kiti linkę paklusti tiems kodiniams žodžiams. Kadangi ir aš tame dalyvauju kaip koks kandidatas į tam tikrą dispečeriavimą, tad dažnai ironizuoju tą vykdymą žaidybine fraze - „kodo įsakymas“ ir pataikau jiems, kad yra neracionalus tam paklusimas. Žodžio žaismas yra tame, kad egzistuoja užsikodavimas nuo alkoholizmo ir visi tie subjektai yra masiškai pakenkti visokiais kvaišalais iki tam tikros atrofijos. Vienas žodelis ypač dažnai pasitaiko ir yra automatiškai besąlygiškai taikomas prie galūnių – tai skiemuo „ki“. Čia pasirodo kritiniai žaismai su tokiais interpretavimais, kad visi jie yra kipšai, nes labai jį mėgsta. _Kiti kodo įsakymo atsiradimo aspektai. Tai galima vadinti ir automatikos įsakymu, nes minėtų subjektų veikimas būna automatizuotas ir taip pat apibūdinamas santrumpomis tokiomis kaip „vija“, „sija“ ir panašiai. Dažniausiai tai reiškia, kad veiksnumas tame užkodavime yra labai ribotas, bet nuo esamos painiavos sunku nustatyti realią padėtį. Dažnai minima, jog esame apgauti ir toks manymas tėra apsigavimas – jie yra pakankamai veiksnūs tik to neparodo. Ten pastoviai sakoma apie mįslingą jų tylėjimą – viskas atsimuša kaip žirniai į sieną, nes jie atsiriboja nutylėjimu kaip kokia panacėja, kuri, kaip jiems atrodo, viską pateisins ir išvaduos. _Dar vienas dalykas įspraudžia į kodo rėmus – tai klaidingas atrofinis galvojimas, kuriam paklūsta kai kurie dalyvaujantys žaidėjai kaip lunatizme. Reikia laiko tas klaidas ir jų šaltinius surasti ir dar klausimas ar bus koks nors tos atrofijos gydymas – jų įtikėjimas gilus ir jiems atrodo, kad jau pasiektos jų laimės ištakos, nors tai tėra dirbtiniai dirgikliai. Sakoma, kad turtas be džiaugsmo tėra grašio vertės. O jie džiūgauja ir labai stipriai, bet tai tėra chuliganiškas piktdžiugiškumas – džiūgauja kitų nelaimėmis, pakenkimais ir atkakliai to siekia, nes tik tokius malonius dirgiklius teturi. Ir tuos kodinius žodžius tam sėkmingai panaudoja: kaip kokioje krizėje jiems smagu pakrizenti. _Čia kažkodėl pas mane atsirado rašymo pauzė. Kaip nuo klausimo – ką tie balsai sako? Mat atsakymas į jį man dažnai užkliūva, nes balsų sistema sudėtinga ir išėmus kelias frazes iš konteksto galima nieko nesuprasti, o ilgesniam aiškinimui laiko nebūna. Paprastai parašau daugiau, o čia išsisėmiau – aišku tai yra ir nuo jų kliudymo, nes jie visada pasinaudoja proga man sutrukdyti ir svajoja, kad aš išnykčiau ir jiems paliktų visas turtinis grobis. Aš jiems trukdau kaip koks menkas niekutis – pas juos lyg ir viskas koduotai tvarkingai yra tik tas mano balselis teerzina. _Iš tikrųjų tas jų užsikodavimas reiškia, kad jie yra atrofiniai nevispročiai ir niekaip nepagauna visumos esmės nuslysdami į antrąsias prasmes ar savo tipišką skiemenavimą. Jiems užsidėja toks kriminalinis stogelis – į visus protavimo argumentus jie prieštaraudami atsako ir niekada to nenustoja nieko neprisileisdami ir sudorodami savo kasdieninį grobį patys vieni, nors jis būna atimtas iš centrumo dalies. Šitaip jie viską skurdina ir neleidžia akumuliuotis pozityvui. _Žinoma, jie būna įsitikinę savo teisumu ir viską mano atvirkščiai – tai skaidymo trūkumas jiems yra kaltas, kad sumažėja jų dalis ir jie su nauju įnirtimu puola mus skaidyti, kaip to trūkumo kaltininkus ir nesiklauso jokių argumentų – juk be skaidymo jiems blogai ir tai jiems yra neginčytinas įrodymas. Ydingas ratas užsidaro ir kiekvieną kartą jiems reikia įrodinėti kaip yra iš tikrųjų – nesibaigiantis perpetuum mobile (amžinasis variklis) tik energiją jis sueikvoja vos ne momentaliai. Lieka apgailėtini likučiai, kuriais gyvena visa gyvybė kovodama už išlikimo būvį. _Nemaža dalis tų subjektų yra automatiški – užsikodavę raganiškomis klišėmis, nes jiems taip yra patogu. Bet mano nujautimai rodo, kad aš jiems dažnai kliūvu kaip vampyravimo auka ir jie tai pradeda suprasti. Per ekstrasensų mūšio laidą aš girdėjau pasakymą, kad 95 procentai žmonių yra blogi. Pamąsčiau, kad tai reiškia polinkį į energetinį nesavarankiškumą – patys jie nepajėgia atsilaikyti todėl yra išlaikomi ir rekreacinės aplinkos ir gerųjų. Taip yra susidaręs blogumo balastas galintis nuvesti į pražūtį. Mano aplinkos beveik visi gėriečiai priversti atlikinėti juodus darbus, kad kaip nors gerinti tokią padėtį. Blogieji, kaip koks kompiuterinis žaidimas, linkę simuliuoti – jiems dabar yra katino dienos, bet tai dėka aklo apsigynimo, kai blogis tarpsta gėrio sąskaita. Dažnai blogis būna aklai techniškesnis ir gali tokiu būdu nugalėti. _Prasidedantys karai rodo, kad padėtis planetoje yra linkusi prastėti. Kol kas ritamės atgal pagal patiriamus nuostolius. Blogis prasiveržia dėl netobulo mąstymo ir posūkio taškas kada viskas pakryps į gerąją pusę dar toli gražu nepasiektas. Karas visada yra pralaimėjimas ir mes pastoviai tai patiriame. Paklusimas įsakymui kariauti kaip kokiam aklam kodui yra įsišaknijęs nemažas dalies žmonių sąmonėje ir tai yra prarastieji žmonės. Jie neatrado tikrojo gėrio, nes atsidūrė už blogumo barjero. Nėra suformuota sistema kaip jiems pagelbėti, bent kol kas. Padeda tik epizodiniai proveržiai ir dar nežinia kiek laiko praeis kol baigsis tas degradacinis veikimas.

Intervalo modelis

_Šis intervalas apibrėžia sveikatos parametrus ir apibūdina trukmę reikalingą idealiai sveikatai pasiekti. Kodėl šiuo atveju jis yra toks aktualus? Tai priklauso nuo to iš kur ta sveikata siekiama. Sveikatos angelų požiūriu (kukriniksijos) aplinkinė planetos erdvė yra nustekenta užteršimu - nuodingomis medžiagomis ir triukšmais. Joje tvyro atrofiniai subjektai su iškreipimo savybėmis, todėl reikalingas pastovus jos adymas tam tikra rėkaute, kuria naudojasi minėti angelai. Aš tai pastoviai girdžiu ir jaučiu dėka aiškiagirdystės ir ekstrasensorinių savybių. Kaip supratote tas intervalas dar niekada nebuvo įveiktas, nes blogis, jį didinantis, pastoviai ir nenutrūkstamai tiekiamas. Čia aš stebiu tam tikrą blogio separatą su savo tiekimo struktūra. Antžeminė dalis turi tiek mechanines tiek chemines dedamąsias, kurios išnaudoja planetos rekreacines savybes ją vampyruodamos. _Dabar man pasidaro tam tikra painiava tarp to kas yra ant žemės ir atmosferoje. Bet vienas supaprastinimas tinka abiem atvejams. Tas intervalas reiškia paprasčiausią išsipagriojimą ir atrofijos sugijimą. Kodėl neinama į tą išsipagriojimą? Nes jis išvengiamas su skaidymu, kurį suteikia ūžesių naudojimas. Tokiu būdu visi girtaujantys ir kvaišalus naudojantys subjektai randasi pastoviame apkvaitime ir vengia iš jo pasitraukti. Šitaip jie yra pasikenkę iki atrofijos – jų organizmai yra pakitę su savybėmis, kurios šeimininkams atrodo labai patrauklios. Tai yra šviežumo nebuvimas. Į šviežumo sąvoką patenka tokie dalykai kaip detalus dėmesys, kantrybė, žvalumas, nepražiopsojimas ir kiti su gera sveikata susiję dalykai. Tai būdinga neatbukusiems nervams ir sveikam viso kūno tonusui. _Norint pasinaudoti išsigelbėjimo intervalu reikia, kad visi subjektai tiek antžeminiai, tiek atmosferiniai pasiryžtų jį persirgti. Tai yra laiko intervalas reikalingas prigimtinei sveikatai atstatyti. Su tuo ateis ir erdvės prisipildymas formuojantis vietas gyvybei patalpinti. Tam pirmiausia reiktų atsisakyti skaidymo, nes tik naudojantieji pagirių skaidymą yra tos problemos sukėlėjai. Galutinai tai susiveda į mygtukus, kuriais junginėjami skaidymo aparatai. Kol jie mums yra neprieinami, nes yra kitų užvaldyti. Tuos užvaldėlius dar reikia surasti su taip vadinamais kasaciniais klausimais. Tai atlieka ekspertai su vienu tiksliu pataikymu, kuris apibrėžiamas klausimu „kas ten toks“. Su tuo klausimu įmanoma pasiekti visus patenkančius į kasacinę kategoriją tik tam reikia laiko. Kasacinis klausimas yra ne vienas – galimos variacijos panašia forma. Šiuo atveju pasitaiko gaišinančių spekuliacijų, kai neturima reikiamų kompetencijų arba jos praradinėjamos ir to klausimo pataikymas pasidaro tuščias. _Dar vienas gaišinantis dalykas yra skaidančiųjų subjektų savybe delsti. Kai kas juos vadina mėnuliečiais, nes tą delsimą galima lyginti su delčia. Bet gal tai tik atsitiktinis žodžių žaismas. Tas jų delsimas reiškiasi uždarančiais, pastoviai kartojamais žodžiais sakomais labai autoritetingai, bet iš tiesų tai tėra tuštalas. Pavyzdžiui pastoviai aidiškai kartojami tokie žodžiai: pataikyta, dedasi ir panašiai. Problema tame, kad jie niekaip nepratęsiamai ir neturi jokio tęstinumo, nors jį galima būtų taikyti. Tai priklauso nuo terpės, kurioje tie aidintieji randasi – šiuo atveju ji yra užnuodyta ir ištrina tęsimo galimybes skaidymais. Gal tai koks budintis ir valdo – aš jį vadinu budriąja akimi, nes dar nė karto nepavyko įveikti šio barjero. Gal tai tik nesėkmingas aplinkybių sutapimas. _Tas intervalo modelis apibūdina vienintelį būdą išsigelbėti, nes padeda sukurti oazę palankią išlikti šviežumo syvams, kurie dabar yra suskaidomi. Gyvybę supa labai agresyvi jai aplinka. Štai vakuumo kosminis šaltis neturi stebimų ribų, tačiau gyvybės syvų kūrimas leistų atsirasti dar nežinomoms erdvės generacijoms. Syvai yra neatrasta gyvybės erdvė ir galima tik spėlioti kokias savybes ji turės. Turint omeny stulbinančias galimybes, kurias atveria žmogaus smegenys, įmanoma tikėtis tam tikrų proveržių išspręsiančių ir žmonijos ir gyvūnijos problemas. O kol kas mes turime pūškuoti Saulės sistemos garlaiviuku, kuris patikimais veikia jau ne pirmą milijardą metų. Jei išvengsime gresiančių susinaikinimų ir išplauksime į syvų vandenis turėsime neblogą perspektyvą susikurti gyvybės oazę su dar nežinomomis vystymosi galimybėmis. _Mūsų vienintelis ir brangus žmonijos lopšys dar toli gražu nėra apsaugotas ir nuo išorės erdvių ir nuo vidinių beprotybių keliamų pavojų. Trūksta susitelkimo sprendžiant grėsmių problemas. Dažnai nugali stručių politikos ignoruojančios esamus pavojus, aptingimas ir lengvabūdiškumas. Esame lyg kokie nesubrendę vaikai nesugebantys deramai naudotis turimomis priemonėmis ir dar gali praeiti ne vienas amžius kol įgysime tinkamą susivokimą apie mus supančią sandarą ir vidaus problemas. _Ši tema gali pasirodyti perdėm nereali ir netgi fantastiška futurologija, bet vis gi paremta girdimąja ir kita juntama informacija, kurios kiti žmonės gali net nepastebėti. Šiam tekstui atsirasti reikalingas konkretus jutiminis patyrimas, o ne fantazavimas. Tai yra tam tikri faktai mano šitaip registruojami ir gaila ir keista, kad taip mažai kas kreipia į tai dėmesį. Šios svetainės skaitytojų tėra vos viena kita dešimtis ir kol kas nė vieno komentaro. Ar tai toks svetimas atrodo šis tekstas? Retorinis klausimas dar neturintis atsakymo, bet linkiu jam išplaukti į platesnius auditorinius vandenis.

Iškvietimas prieš žvėrį

_Tai yra įsirėmimo variantas. Klausimas į ką aš taip įsiremiu. Tai mane taip užspaudžia triukšmai, kad nebebūna ko imtis ir ką veikti – triukšmų stūmimas kur nors eiti, bet nuo to būtų tik varginimas. Paprastai aš mėginu surasti triukšmų priežastį – kur yra jų šaltinis. Dažniausiai tai yra koks nors žmogus su įjungtu mechanizmu ir legaliai dirbantis. Normaliomis sąlygomis reiktų mėginti su juo susitarti. Bet šiuo atveju viskas yra centruota ir mane persekioja. Tą žmogų saugo įstatymai, o aš tesu kvailio vietoje su savo neįgaliojo problemomis. Kaip manote kaip paveiktų mano prašymas tokį žmogų? Visi garsai spaudžia link jo – ir kas ten manęs laukia? Aš turėjau keletą tokių bandymų priartėti prie sukėlėjo ir supratau, kad be patyčios čia mažai kas įmanoma. Pavadinau tai iškvietimu prieš žvėrį, nes jokios užuojautos tokiu atveju neįmanoma sulaukti, o dažnai šitaip tyko pabloginimas. Kartais tai gali būti net pavojinga. Esu pamokytas nesivelti į tokias situacijas, o kylančią problematiką spręsti iš tolo – ir balsų pagalba. Kai viskas aptenka į aklavietę tai būna lyg iškvietimas su iššūkiu – dar viena treniravimosi vieta – medžiotojas gali sumedžioti žvėrį, bet tam reikia būti gerai pasiruošus. Tai yra turėti įtikinamus įrodymus, liudininkus ir teisėsaugos paramą. _Dažnai tie dalykai būna žvėries, o ne mano pusėje. Kaip suprantate žvėris yra gudrus padaras ir gali būti velniais užmaitintas. Kartais man pasiseka į to veiksmo epicentrą ką nors nukreipti. Tokio pat kalibro veikėją, kurį aš vadinu užtarėju. Bet paprastai tai padeda tik laikinai – jie visada tam tikru būdu nupasuoja tokius dalykus, kad aš likčiau vienas su savo tokia problema. Nei bendradarbiavimas, nei derybos stabiliai neužsilaiko – kiekvieną kartą reikia naujo užėjimo kol galų gale patenka į tokią aklavietę. Silpnas, neteisus prie stiprų teisuolį. Tam reikia kaip reikiant išsitreniruoti. Taip vadinamas atvirkštybių sugretinimo principas, kuris šiame gyvenime taip mėgsta įvykti. _Tokį atvejį gali lydėti įvairūs momentiniai sveikatos ir psichikos sutrikimai. Tachikardija, tam tikri pakrikimai – neberadimas kuo užsiimti, veiksmų ir planavimo manevravimo poreikis, staigūs perplanavimai ir elgesio keitimai. Negalėjimas prigulti, kad tai visai neužėstų. Galima griebtis rašymo, kompiuterio, buitinio darbelio ar tinkamos radijo, TV laidos ypač sporto transliacijos. Reagavimo variantų galimybės būna ribotos, bet paprastai tai anksčiau ar vėliau praeina ir būna įmanoma atsigauti iki kito tokio karto. Gresia užsimiršimas ar klaidingas pasirinkimas, staigus pablogėjimas. Tai pavadinčiau aklosios zonos epicentru, nes aktyvuojasi persekiojimo faktoriai. Kartais tai būna nuo stiprių triukšmų, nemigos priepuolių ar nejuntamų dalykų – viršgarsinių spinduliavimų, keistos radiacijos, tam tikro užnuodijimo per išorę. Tai yra išblaškantys dalykai ir mano „Miego dienyne“ prašoma pažymėti B raide. Tas dienynas yra man išduotas psichosocialinės reabilitacijos centro „Rastis“ pastoviai savistabai. _Pastaruoju metu viskas užsiciklina būtent ties šiuo atveju. Kartojasi ir kartojasi - į dieną gali būti keli sykiai su įvairaus stiprumo apraiškomis – vargina, nervina, gaišina. Ir praeis tai, kaip spėju, labai negreitai. Girdžiu komentuojančius, pakovojančius balsus ir iš erdvės ir iš eterio, bet ir jiems niekas greitai nesigauna. _Ir gauti pagalbos kaip ir nėra iš kur. Vizitai pas psichiatrą kas trys mėnesiai pagrinde tik dėl vaistų – pacientų daug ir nelabai spėjama juos išklausyti. Galima prasidėti su teisminiu nagrinėjimu, nes tokia kaimynų estakada mašinų remontui pažeidžia įstatymus, bet tam reikia atsidėti laiko, kai neatidėliotinų rūpesčių per akis. Greičiau tą viską sutvarkys balsai, negu prisiruošiu teistis. Yra dar reabilitacijos centrai su priėmimo ceremonijom, bet visur iš esmės mažai ką padeda. Įsitaisiau šį Blog’ą ir jau dešimt metų beveik be jokio komentaro lyg tai būtų visiškai bereikšmis dalykas. Skaito viena kita dešimtis žmonių kaip man rodo svetainė. Turbūt visi mano, kad tai yra kažkokie nerealūs dalykai, nesveikos fantazijos ir vengia ką nors konkrečiai pamanyti. Gerai, kad tai pasidarė pusiau valdomas dalykas – anksčiau, be balsų, viskas būdavo iki siaubingų būsenų. Dabar su jais pavyksta apeliuoti ir iš dalies apsiginti – pažeidėjai pradeda suprasti ir kažkiek reaguoja. _Tokia tai patyčia – pasiuntimas ieškoti kuo daugiau pagalbų, kad jie turėtų kuo daugiau skaidyti. Surask nežinai ką, padaryk nežinia ką. Ir taip pasaka be galo. Pastovi kova su vėjo malūnais beveik be gyvenimo – tapau vienišiumi be draugų, tik giminės stengiasi manęs per daug neužmiršti, tad padėkoju jiems už tai. Užburtas ratas užsidaro – ar dar kas nors jame gali atsirasti? Dar daug laiko gali praeit kol kas nors pajudės.

Labai lėtas procesas

_Tai yra mano savijautos gerėjimo procesas. Amžinai jaučiuosi taip lyg man pastoviai būtų kažkas ne taip. Tai nuo jų kuriamų plėmų. Tie plėmai atsiranda nuo visokių žalingų veiksnių – įvairių triukšmų, užterštumo dūmais, alkoholiu, narkotikais. Dažnai tai būna depresiniai plėmai, bet pasitaiko ir skausminių. Kaip matote tai yra susiję su mano smegenimis, kurios taip jautriai reaguoja į tokią aplinką, kurioje atsiranda taip vadinamos pažeistumo skylės. Jie savo žalingais veiksniais kūrenasi toje erdvėje sukeldami tam tikrą stygių, kurį man tenka lopyti savo sveikatos sąskaita. Atrodytų tas procesas nusitęs iki begalybės, bet yra vilties, kad taip nėra. Visgi kažkoks gerinimas atsiranda, bet jis darosi labai lėtai. Jie tai lengvai galėtų pramušti iki neatstatomumo, bet jau turi susiformavę feodalinius interesus ir saugo mano sveikatą kaip kad baudžiauninkus saugo jų ponai. Tai visgi yra jų maitintojai. _Bėda tame, kad informacija apie gerinimo galimybės praeina labai nenoriai. Pirmauja atmetimo reakcija – nuodų surogatas, kuriame tvyro mano kaimynai, automatiškai atmeta visas teigiamybės ir traukia juos prie minusų. O tie minusai tokie, kad verčia nuolat skaidyti pozityviąją erdvę. Jai padidėjus jiems pradeda atrodyti, kad įvyko komforto sumažėjimas, ir jie vėl puola skaidyti visokiais triukšmais. Šitaip yra išvengiama pagiriojimosi proceso, bet tos pagirios niekur nedingsta tik vis reikalauja pastovaus skaidymo. Neišsipagiriojusių mąstymas yra mankurtiškai ydingas – jie negali suregzti elementarios logikos yra keistai alogiški ir neskiria elementarių tiesų. Taip gaunasi šakos pjovimo paradoksas – jie nesupranta, kad pjauna šaką ant kurios sėdi. _Deja įrodinėjimo galimybės ribotos – tik su nauja diena ir nauju rytojumi ateina minties pasislinkimas kaip judant su alpinizmo kuoliukais. Taip giliai nugrimzdę į pajuodimą minimi subjektai ir taip plačiai užteršę aplinką užmiršimu. Yra eilė galimybių šitaip slinktis ir jas turi naudoti teigiamosios vėlės su savo balsais. Yra tam tikras tiesioginis nustatymas fiksuojantis tiesos momentus. Padeda miegas ir šiokios tokios derybos, kurių dėka išlipome iš dvejeto į trejetą pagal pailsėjimo kokybę. Kukriniksija turi pastoviai rėkauti, kad bent kažkiek palaikyti gyvybines funkcijas prieš atsiveriančias adymo skyles ties jų erdve. Pastoviai susakinėjami žodžiai budi lyg elektronai laukiantys tiesos srovės, kurią turi jie praleisti, kai kas nors iš tų tiesų pasiekia jų sąmonę ir jie įgyja galimybę susiprotėti bent nedideliam pasislinkimui ne į blogąją pusę. _Paprastai visos tos priemonės atsimuša lyg žirniai į sieną – tai jų įprastoji būsena, kurią jie palaiko atkrytiniu nupasavimu. Teigiamoji banga atslūgsta ir vėl liekama ties tais pačiais neigiamais atsikalbinėjimo postulatais ir jie reiškia, kad norima ignoruoti mano pusę. Jų pusėje viskas gerai, o mano pusė nestebima, nors joje būna pridirbtos nusekimo problemos. Aš juos vadinu bepagrindžiais, nes niekaip nesuprantami nei kiekiai, kuriuos jie suskaido, nei tų kiekių kaina – visa maitinamoji energija atsiranda tarsi iš niekur kaip nesibaigianti dangaus mana. O juk ji kainuoja ne tik mano vieno sveikatą – visas laikas man sueina tik jos palaikymui su atidžiu atstatomojo poilsio režimo sekimu. Nelieka nė skaitymo substancijos – vien tik galvosūkiu ir kryžiažodžių sprendimas su užstrigimo pertraukomis, kai dėmesys patenka į jų nuėdimo duobes. Jiems atrodo, kad šitaip aš nutykau energiją ir ją atimu – trukdau kitų gyvenimus. _Esu negalintis prie visuomenės pritapti žmogus. Prasta atmintis, negalėjimas ilgai skaityti uždaro intelektualių profesijų pasirinkimo galimybes, tad galiu dirbti tik ribotus nekvalifikuotus darbus, o ir tam reikia ilgo atsigavinėjimo. Rašau gana lėtai daugiausia iš aiškiagirdystės srities ir tai mažai kam įdomu – turiu tik apie dešimtį skaitytojų. Tai galima pavadinti neįgaliojo kūryba – nesulaukiu beveik jokių komentarų kaip koks asketas atsiskyrėlis. Atrodo tokia padėtis visiškai beviltiška – belieka atsidėti vien tik sunkiam ir lėtam sveikimo procesui su ribotu informacijos prieinamumu. _Vienok tai yra savotiškai turininga – girdžiu aibę balsų, juos kažkiek skiriu ir dalyvauju jų vyksme. Esu apsaugotas trejeto ribose, kad blogieji manęs visiškai nesugriaužtų – mano pastabos toje sferoje yra vertingos ir kai kas labai domisi tokios kovos patirtimi. Galima įtarti, kad neskaitymo blokada yra dirbtinė ir gal būt ši informacija sudomintų platesnę auditoriją. Bet kol kas reikia tenkintis tik tuo kas yra – po truputį, diena iš dienos slinkti vos pastebimais kriterijais prieš tuos mistinius veikėjus, kurie taip lėtai įsisavina realybės duomenis ir nežinia kada pajėgs ką nors naudinga suplanuoti. _Belieka tik spėlioti ką mano kiti apie šį kazusą, kurį aš taip patiriu. Kviečiu pasidalinti savo nuomone, kad tai neliktų taip visiškai neapibrėžta. Kad kas nors nors ką nors pakomentuotų – net nežinau ar yra prasmė to laukti, bet tikiuosi nors kokių nors atsiliepimų.

Šiuolaikiniai perversmininkai

_Šis žodis reiškia diktatūrų statytinių pavadinimą. Žinoma, pirmiausia tai yra Rusijos ir Baltarusijos diktatoriai. Žodžio žaismas yra tame kaip jie dėsto savo propagandą. Kalba kaip užsivedę ir nė per raidę nenukrypsta nuo savo metodikos, kurios pagrindinė ypatybė yra ta, kad jie paprasčiausiai apverčia tiesą. Balta vadina juodu – juodina viską taip kaip yra naudinga jų užmačioms. Demokratiją vadina nacizmu ir šitaip imituoja kovojimą už gėrį. _Ir čia demokratijai reiktų pasitempti, nes kiekviena dėmelė jos reputacijoje yra išdidinama, išpučiama ir virsta plėmais tų diktatorių kalbose. Tai yra baisus nedorumas ir viskas kas nedora tampa jų instrumentu propagandoje. Galima sakyti, kad visiškai dorų žmonių yra ne taip jau daug, bet šiuo atveju reikia pasirinkti kurioje pusėje ruošiamės būti ir dorumo stiprinimas turėtų silpninti šį diktatorių pagrindinį triuką. Visai prastai yra su valdžių dorumu – netgi demokratinių. Ir man yra mįslinga dėl daromų dorumo klaidų, kurios yra šitaip palankios diktatorių kalboms. Jie nuo to stačiai užsiveda lyg būtų su gėrio arkliuku. Užsiveda ir kažkodėl nebegali nustoti lyg neturėtų kito užimtumo, lyg būtų kažkieno stumiami. Žinoma, tai išryškėjo tik Rusijai užpuolus Ukrainą ir tai dar viena dorumo spraga nepastebėta pasaulio lyderių. Tik toks stambumas mums atvėrė akis, nors yra pilna visokiausių ideologinių mokslų ir ideologų, kurie turėjo pastebėti tokį akibrokštą dar prasidedant tai blogio įsčiose. _Kaip tas nedorumas išbujojo? Tai dėl nuolaidžiavimo nesąžiningumai. Pasirenkamas ne sąžiningumo, o lengvesni būdai ir toliau tai tampa metodu. Dorumas pasidaro tinkamas tik pasijuokti – lyg juo mes nieko nepasiektume. _Dar viena diktatorių eksploatuojama gysla - įrodinėti be įrodymų tik iš gandų ir užuominų viską suverčiant demokratijos kaltei. Todėl skaidrumas tampa reikšmingu faktoriumi, surinkti faktiniai įrodymai gali būti reikšmingu koziriu juos demaskuojant ir pritildant. Svarbią vietą užima teisminis įrodymų surinkimas, jei teismas yra nepraradęs savo prestižo. Reiškia jis tai atliekama sąžiningai ir profesionaliai. Tų įrodymų reiktų siekti kuo aukštesne kartele – kaip Nobelio premijos ir tai turėtų tapti ne išimtimi, o norma. _Putinas kažkodėl nepabijojo sukelti tikrą karą, kuris mums pridaro didžiulių nuostolių. Užmigdytas Rusijos karinės galios įteigimu iš kariškių pusės jis įtikėjo savo saugumu ir priedo nenumatė stipraus Ukrainos pasipriešinimo. O jo kariškiai iš inercijos pradėjo taikyti Čečėnijos ir Sirijos modelį naudodami išdegintos žemės taktiką. Ir tuo kaltinami patys ukrainiečiai. Putino pretekstas, kad nori apsaugoti Rusijos periferiją, jam yra svarus argumentas ir čia išryškėja lūžio taškas visos demokratijos ir pačios Rusijos likime. Kur Rusija šitaip nusivažiuos, kai beveik visas pasaulis solidarizuojasi ir taiko sankcijas jos ekonomikai. Ar jos lauks Šiaurės Korėjos lemtis ar Rusijos oligarchai ir piliečiai vis gi atsitokės ir sveikas protas nugalės. _Manoma, kad Rusijos periferijos saugojimas yra turtuolių interesų atspindys ir jie turėtų susigriebti dėl galimų netekimų bei nuostolių. Bet dabartinėje veiksmų eigoje to kažkodėl nesimato. Rusija praradusi ateities perspektyvą ir tapusi nepatraukli ekonomiškai teturi tik karinės galios burbulą, kurį dabar ir mėgina panaudoti. Tai ir karinės pramonės išdava – ji įsivažiavusi ir ieško pelningų pritaikymo sferų. _Štai tokį vaizdelį aš susidariau iš žiniasklaidos informacinių pranešimų. Kai kas paremta prielaidomis ir jas dar reikėtų paremti įrodymais su pavyzdžiais, bet čia tik tokia apžvalgėlė, norint atkreipti dėmesį į kai kurias labai labai pavojingas tendencijas. Kai kas jau gerai žinoma, tad gavosi ir pasikartojimų. _Mūsų pasaulis daro žingsnį atgal ir jis reikalauja pastangų, kuriomis visko kompensuoti gali ir nepavykti. Pradėtas karas visada yra pralaimėjimas nešantis didžiulius nuostolius.Ir šiuo atveju mums tenka sumokėti tokią kainą, kad galutinai nenusiristume į atsiveriančią bedugnę, kurią mums sutaisė blogio jėgos. Gėrio budrumas buvo nepakankamas ir ta istorijos pamoka vėl kartojasi. Dabar ukrainiečiai kovoja už visą demokratiją laimėdami mums laiko Rusijos karinės mašinos sekinimu. Tikėkimės ji dar negreitai atsigaus, kad pradėtų žvalgytis savo buvusių teritorijų. O ar tai bus galutinis smūgis tokioms užmačioms dabar priklauso nuo esamo momento kuo efektyvesnio išnaudojimo. Nepramiegokime lemiamos galimybės apvalyti pasaulį nuo prisikaupusio šlamšto. O ar pavyks išvengti posūkio į šaltąjį karą parodys demokratinio pasaulio išprusimas.

Nukultūrintas sluoksnis

_Gali kilti klausimas – o kur jis yra? Ir tai gali būti problematiška paaiškinti. Pradėsime nuo to kaip aš tai suprantu. Aš tai stebiu kaip tam tikrą galvos konusą ir jis yra lyg trečiosios akies matyme. Gal būt iš dalies tai yra galvos išturėjime, bet nebūtinai tik mano vieno. Ankstesni skyreliai apie spengimą ir dirbtinį skausmingumą aiškina kaip tas sluoksnis skurdinamas. Jis yra lyg savotiškai prasėdęs ir pajuodęs taip formuodamas svetimkūnišką juodojo mėnulio struktūrą, kuri formuojasi nuo ydingų ten esančių subjektų poveikių. Paprasčiausiai sakant žalingi mano kaimynų įpročiai ir ydingi triukšmingi mechanizmai sukelia tą nukultūrinimą virš jų esančioje erdvėje. Lyg kokie teršalai. _Gali kilti klausimas – o kam ta kultūra reikalinga? Aš tai pavadinčiau protinio darbo kultūra. Ji yra gana trapi ir mano kaimynai yra praradę neuronus, kurie yra jai reikalingi. Žalingi įpročiai ir triukšmai veikia destrukciškai ir ardo sveikuosius nervus, o jie yra pagrindas protinei veiklai, kuri neužsisklendžia vien tik mūsų galvose, bet ir nusitęsia sveikumo substancija į tolumas. Tai turi didelę reikšmę mūsų savijautai ir yra priklausoma nuo geros sveikatos palaikymo. Visi žino ko reikia sveikatai palaikyti ir viskas kas jai kenkia kenkia ir tam kultūriniam sluoksniui. Aš negaliu ilgai skaityti, nes juodasis mėnulis tiesiogiai remiasi į mano galvą užgoždamas skaitymo parametrus. Tetrūksta gana nedaug, kad man tai pasitaisytų – taisyklingai išsimiegoti ir tik žalingi kaimynų įpročiai neleidžia to padaryti. Idealiu atveju, jei teršimas būtų nedidelis, galima būtų apsieiti ir be miego. Su harmoningais dėmesio keitimo būdais. _Kaip tie kaimynai yra nukultūrėję? Beveik be neuronų, praradę miegojimą jie laikosi maitindamiesi iš skaidymo ir letargo. Jiems reikalinga pastovi naikinamoji dozė, kad palaikyti savo komfortą. Šitaip jie nusodina aplinkinę erdvę. Jie yra lyg savotiškame atrofijos kolapse, iš kurio išeiti galima tik išsiblaivius. Bet išsiblaivymo pagirias jie pastoviai praskaido, kad nepajustų savo sunkios sveikimo būsenos. Jiems atrodo, kad būdamas sveikas aš esu atėmęs jų erdvę, nes jie maitinasi iš mano žaizdos, kurią yra padarę dirbtiniu skausmingumu. Jie nebesupranta kaip įmanoma pasveikti ir kaip įmanydami to kratosi. Jei ne kukriniksijos palaikymas būtų tolimesnis grimzdimas į atrofijos kolapsą – ji sugeba palaikyti tam tikrą pusiausvyrą tame skaidyme, bet jam vis tiek reikalingas tiekimas iš persiveisimo. Kiekybė šiuo atveju nereiškia kokybės – pastovus trejetas mano savijautoje rodo, kad jie pranaikina šviežumą – tai liudija dviejų balų stygius ir negalėjimas ilgai skaityti su tokia depresija. _Šitaip pas juos yra dingusi protinio darbo kultūra. Tam reikalingas ištisas sveikumo sluoksnis, kurį jie yra prasodinę. Kad jį atstatyti tenka naudotis ir fizine kultūra. Tik fiziškai sveikame kūne galimas normalus smegenų funkcionavimas, o šiame atstatymo etape to tikrai gali prireikti. Pas save stebiu kraujo nepratekėjimus, nepilnavertį virškinimą, nutraukinėjamą miegą ir fizinė mankšta leidžia tai indikuoti bei taisyti. Tik šis procesas pas mane yra atkrytinis ir labai lėtas, nes jie pastoviai tai nuatakuoja. Reikia nuolatinio pastovumo, atkaklumo ir prisivertinėjimo ir tada galima stebėti lėtą laipsnišką kilimą sveikumo link. Sakoma, kad aptikus savo silpnąsias vietas, jos lengvai tikrai nepasiduoda. O čia reikia išmaniai taikyti vaistų terapiją, pratimų kompleksiškumą, dienotvarkės lankstumą – sakoma, kad nuo vaisto iki nuodo tik vienas žingsnis, todėl svarbu nesuklysti ir tik nesparčiai, laipsniškai, atsargiai progresuoti taisant save ir po truputį didinant teisingus pajėgumus. _Kaip matote tai yra kompleksinė problema. Gyti yra įmanoma, nes jie yra saviški. Yra lėkštas sutapimas, kuris leidžia priartėti link sveikumo. Jie yra organiškoje atrofijoje ir nėra visiškai svetimi. Pas juos būtų normalios pagirios su tam tikru barjeru, kurį tereikia pasiryžti įveikti. Tai normalus sirgimas su terminais ir sveikimo priemonėmis atrandamais medikų. _Ši visatos sandaros problema rodo, kad jie yra savotiškas auglys jos struktūroje su atitinkamais dėsningumais. Reikia ne amputacijos, o absorbavimo. Jie yra kaip minusiniai darželinukai laukiantys savo pamokų. Tai gaišinantis atsilikimas trukdantis geresnės ateities pasirodymą, nes jie prasodina dabartį savo keliamais nuostoliais. Kaip sakoma – laikas yra pinigai. Kuo anksčiau jie pasveiks tuo greičiau turėsime geresnę ateitį. Jie yra dar neapšviesti ir laiko klausimas kada mums pavyks juos ištraukti iš šios juodosios viską ryjančios skylės.

Užmirštasis sveikimas

_ Šiame skyrelyje aš pamėginsiu panagrinėti kai kurias juodojo mėnulio subjektų savybes. Tai liečia jų atsiradimo ir kilmės klausimus. Kažkas jiems tokiems padėjo atsirasti ir jie neišsisaugojo nuo savo atrofinio susirgimo. Patekus į atrofiją lyg kokiam kolapse jiems kažkodėl labai sunku priimti sveikimą. Radiacinis sublimatas yra stipriai juos pakenkęs iki mankurtizmo. Neprigirdi, neprimato ir intensyviai vykdo blogio misiją patys to nesuprasdami. Po kiekvieno įtikinėjimo, kad daroma blogai įvyksta naujas kenkimo užėjimas su eiliniu pabloginimu ir pilnu išsiteisinimu – jiems tai atrodo neišvengiama ir netgi būtina. Tai tokia pastovi savybė verčianti juos nuolat kartotis ir nė trupučio nepagerėti. Lyg kokiam užburtam rate. _ Paradoksas yra tame, kad jie užmiršo sveikatą ir ta kolapsinė būklė jiems atrodo prigimtinė. Galima sakyti, kad jie gulasi kryžiumi prieš bet kokius pokyčius vedančius į atgalinę sveikatą. Bet tame apibrėžime „jie“ gali būti ne taip paprasta susigaudyti. Tame slypi mįslinga struktūra, kurią aš mėginu paveikti per tam tikras matrioškas. Pirmieji to norintys tėra įkaitai antrosios jų eilės už kurios būna taip vadinami kasaciniai nežinia kiek nutolę ir sunkiai pasiekiami. Žodis „kasaciniai“ reiškia, kad yra ieškomi per klausimą „kas ten toks“, kurį gali užduoti ekspertiniai subjektai ir šitaip mėginti pasiekti išsirikiavimo paskutinę grandį. Paprastai tą klausimą blokuojama nutylėjimu – yra visa masė tokių tylenių, kurie nepraleidžia jokio dispečeriavimo toje aidinėje erdvėje. Tad belieka laukti kol tas klausimas nusiirs iki savo tikslo ir suras kas ten tokie įsitaisę laiko mus įkaitais. _ Galima įtarti, kad juodasis mėnulis yra senovinis gerai žinomas darinys tik kažkas jį panaudojo savanaudiškiems tikslams – pasikaifavimui, pasimagaryčiavimui, pasikondicionavimui. Ir priedo tai yra visus mus gaišinantis blokas – kol jį įveiksime prireiks nemažai laiko. Tai yra prieš mus išstatyta antagonistinė nuomonė teigianti viską atvirkščiai ir to niekaip neįmanoma perverbuoti. Jų praregėjimas įvyktų tik su pasveikimu – kai atrofuotos ir jų smegenys pajėgs suvokti kokios iš tikrųjų priežastys viską lemia. Gal tarp jų yra nemažai apie tai nutuokiančių, bet jų apsisprendimas yra paralyžuotas. Kaip nuo kokio vabzdžio įgėlimo – tarp jų yra pagrindinis veikėjas, kurį galima pavadinti Etonu ir tai jis lemia ne menką dalį to paralyžiaus. Jiems patinka siautėti ir lėbauti visiškai užsimiršus kokia pavojinga realybė mus supa. _ Kaip gi jiems reiktų sveikti? Esminis momentas yra trivialus – jiems pirmiausia reikia išsipagirioti. Neinama į pagirias jas praskaidant ir išliekant girtumo būklėje. Šitaip vampyruojami sveikieji – mes turime jiems tiekti atsilaikymą, kuris naudojamas girtumo ir narkotinei sąmonei palaikyti. Tai galima pavadinti tam tikru hiperaktyvumu – išvengiamas poreikis ilsėtis pastoviai kaifuojant. Energija gaunama iš gyvybinių syvų medžiagos skaidymo – jos reikia žymiai daugiau, negu sveikumo būklėje, kuri reikalauja griežto režimo laikymosi, ypač, kai būname skaidymo įtakoje. Tas pirmasis žingsnis yra niekada nepadaromas, tad visi kiti dalykai nueina perniek. Tik apsisprendus išeiti iš pagirių fazės galimas tolimesnis sveikimo planavimas. _ Į pagalbą gali ateiti ir kukriniksija su savo pastoviu sveikatos erdvės adymu – reikia užraukti atrofines skyles susidariusias iš nuodų ir triukšmų poveikių, kurie dabar yra nuolat laikomi aktyvuoti. Pasikraunama kaip į kokį akumuliatorių, kad būtų iš ko budrintis. Taip veikia jų separatinė erdvė, kurioje jie šitaip kaupia kaifinę energiją ir ja maitinasi. Iš ten atsklinda triukšmai, smūginės ir karščio bangos, tvyro juodas nuodų smogas – prisikaupia ir daug to skaidymo atliekų, kurias sveiki organizmas būna priversti filtruoti. Šitaip jie prismarvina. _ Sveikimo apibūdinimui labai gerai tinka medicininiai terminai. Faktiškai tai yra medicininė kova, kuri turi tokius pavadinimus kaip alkoholizmas ir narkomanija, kitos priklausomybių ligos. Sveikesniems tai užsikrauna kaip depresija, šizofrenija, nemiga, migrena ir kt. čia medikai turi nemažai sveikimo priemonių tiek medikamentinių tiek procedūrinių. Faktiškai yra dvi frontalinės pusės – esantys priklausomybėje ir sveikieji. _ Šis dipolis, kaip priešybių vienybė ir kova, lemia mūsų gyvenimo tuščiaeigiškumą ir gerokai pristabdo progresavimą keldamas bereikalingus nuostolius. Visi atsakymai paruošti ir netgi išsakyti tetrūksta juos praktiškai realizuoti, kas irgi yra numatyta. Tik štai kolapsinis barjeras vis dar išlieka niekaip neveikiamas ir jį šturmuoti niekaip nesiryžtama. Momentinės reakcijos sunkai prileidžia planavimą reikalingą to barjero perėjimui ir viskas baigiasi eiliniais atkryčiais neleidžiančiais pagerėti ar netgi su pabloginimu. Antagonistinė kenkimo sąmonė su savo chuliganlige mano, kad tai produktyvus darbas ir išlieka visiškai patenkinta tokiu tuščiaeigiškumu. Tai kaip čiulptukas kūdikiui – tik tam kad nusiramintų ir naudos iš to jokios. Ir kada tai baigsis niekas negali pasakyti – tai kaip pastoviai bumerangu grįžtantis jo-jo žaidimas. Gal būt kažkas jį išvedė į tokią orbitą ir pasiekti tai dabar sunkiai įmanoma. Belieka tik palaikomosios priemonės su viltimi, kad jie po daugelio rytojų kada nors praregės ir pradės grįžimą į savo prigimtinę sveikatą.

Ties sausumo riba

_ Dar vienas dalykas neminimas mūsų kasdienybėje yra gyvybės struktūros dalis – tai tam tikri syvai. Jie gaminasi ir poilsio metu, kai yra patenkintos visos gyvybės funkcionavimo sąlygos – esame pamaitinti, turime ramybės po nuvargimo, galime užsimerkti arba harmoningai keisti dėmesio sferas. Syvų balanso pažeidimas reiškia visokius negerus dalykus sukeliančius ir senėjimo procesą, kai atsiranda struktūriniai organizmų pakitimai, kuriuos normaliomis sąlygomis jie kompensuoja ir veda prie aukštesnių gyvybės egzistavimo sąlygų. Esant pakankamam syvų tankiui atsiranda srovės pakeičiančios kraujotakos būtinumą. Kai ką girdėjau sakant, kad širdis – tai ligų maišelis. Syvai jas gali išgydyti. _ Kas gi sąlygoja syvų stygių privedantį prie senėjimo proceso? Tai visokie gyvybei palaikyti reikalingų sąlygų pažeidimai. Neprivalgymas, poilsio trūkumas, dienotvarkės režimo reikalingo organizmo atsistatymui neišpildymas, fizinio aktyvumo stygius. Syvams tinka viskas kas palaiko sveikatą - jie yra jos stiprintojai. Atrodytų tai toks paprastas ir geras dalykas, kad tik imk ir naudok, bet kurgi tai dingsta? _ Čia atsiranda būtinybė panagrinėti ir astralinį planą. Anapusinės blogio jėgos yra tai užblokavusios, sąmoningai ar nesąmoningai. Šiame mano stebimame sektoriuje syvai yra aktyviai skaidomi. Anekdotiškai galima pastebėti, kad tam tikri blogio subjektai juos sunaudoja pagal antrą paskirtį – kūrenasi savo poreikiams patenkinti: „kūrena auksu“. Ir tai yra stipri priklausomybė, kurios jie niekaip negali atsisakyti. Nedaug trūksta iki visiško jų išnaikinimo, nes pas blogiečius nėra supratimo apie limitavimą, kiekius ir kainas. Jiems tai atrodo kaip bekainė dangiška mana, kuri niekada neišseks. Tą skaidymą pagrinde galime sieti ir su triukšmais viršijančiais leistiną ribą. Mano minėtas radiacinis sublimatas apibūdina sistemą veiksnių sąlygojančių syvų naikinimą. Čia yra toks nuodų ir triukšmų separatas, kuriame tarpsta blogiečiai. Syvų ir to separato riba sąlygoja minėtą sausumą, nuo kurio prasideda gyvybės degradacija. _ Yra ir sąjungininkų padedančių syvus atstatyti. Mano minima kukriniksija aktyviai puškuoja ties ta riba iš dalies juos atstatydama. Tai toks darbas su plėmais atsirandančiais nuo žalingų faktorių. Užplaukia toks dalykas padarytas tiesiogiai ar iš toliau ir tenka adyti savo sveikatą. Tai gali stipriai atsiliepti – pasireiškia dideli, nenatūralūs savijautos kontrastai netgi dienos bėgyje kas priverčia manevruoti su poilsiu ir dėmesio kaita. Praktiškai tai yra užslėgimas su pasitaikančiais pralaisvėjimais, kuriuos reikia sekti ir palaikyti. Apie normalius jausmus ir emocijas kalba neina – viskas ties kažkokia dirbtine depresija pasireikšiančia pastoviu nenatūraliu piktumu. Tai išorės lauko poveikis užblokuojantis netgi ilgo skaitymo galimybę ir iš dalies pakenkiantis akis. Gerai, kad pagelbsti fiziniai pratimai ir su joga – galima laikytis vidinių organizmo resursų dėka juos atidžiai sekant, kad išvengti nusekimų. _ Astrologai tai kartais vadina Juodojo Mėnulio faktoriumi. Jaunystėje dar turima papildomų rezervų mokytis, dirbti ir gyventi. O toliau priartėja juos naikinantis subjektas, kuriam neįmanoma daug pasipriešinti ir jis priveda prie senatvės. Ekstrasensai tai gali stebėti tiesiogiai ir kažkiek pakovoti su anapusinėmis tamsumomis. _Mano ekstrasensorinė savybė yra keistas girdimumas, kurį matyt man kažkas suteikė. Girdžiu Juodojo Mėnulio subjektus ir tuos, kurie su juo kovoja ir pats galiu kažkiek dalyvauti toje kovoje. Tam reikia atidžiai klausyti ir teisingai logiškai modeliuoti, kad užsitarnauti jų dėmesį. Kaip supratote aš esu ten girdimas, bet matau apie juos labai mažai – beveik viskas vien tik iš įsivaizdavimo kas ten dedasi. Bet konkretūs triukšmo sukėlėjai labai akivaizdūs ir priklauso nuo realių mechanizmų ir muzikos-garso aparatūros mygtukų. Tik štai tolimesnės sąsajos labai miglotos. Tai lyg kokios matrioškos nueinančios tolyn į prasėdusį dangaus-erdvės sluoksnį. Iš ten ateina inercija reikalaujanti jungti triukšmus ir skaidyti syvus, kas apsunkina struktūrinį erdvės atsilaikymą ir apkrauna planetą. Sunku rasti koks ir kieno veiksnumas sąlygoja tokio blogio dauginimąsi ir kokios priežastys tai lemia. Modeliuoti galima pagal variantus atmetimo būdu ir šitaip artėti prie tiesos. Blogiečiai mėgsta siautėti ir ištisai meluoja, kad nuslėptų savo malonumų šaltinius, nors tai yra baisiai pražūtinga – jie lyg pjauna šaką ant kurios sėdi ir visiškai užsimiršę nebijo nukristi. Tai yra turtuolių žaidimai – tame kolapse naikinamas turtas ir ištekliai reikalingi gyvybei palaikyti ir taip diena iš dienos su atsistatymu iki rytojaus. Atsistatymo darbas tampa sizifiniu ir kada pavyks išeiti iš šio užburto rato niekas negali pasakyti. _ Mano vaidmuo lyg ir svarbus, bet lieka niekaip neįvertintas kasdieniniame gyvenime. Ekstrasensorinių dalykų suvokimas prilyginamas neįgalumui ir susilaukti kokios nors atlygio tikėtis neverta. Netgi šiuos tekstus mažai kas nori skaityti, nors už pavadinimų paspaudimus eina šiokie tokie pinigėliai. Literatūrinis rašymas užblokuotas negalėjimu ilgai skaityti, darbingumas ribotas, tad tenka verstis tik menkais savo paties resursais ir nuostabiu eterio girdėjimu su anapusinėmis pagalbomis. Reikia manyti, kad kaip nors atsilaikysiu ir padėsiu šį tą nuveikti kitiems tik efemeriškai atrodančioje erdvėje.

Dirbtinis skausmingumas

Dabar pamėginsiu aprašyti poveikį, kuris mediciniškai paprastai yra niekaip neapibūdinamas. Patiriu jį pats ant savo kailio ir tai yra nuolatinėje mano būklėje. Jį pavadinau dirbtiniu, nes neįmanoma nustatyti kas jį sukelia. Tai yra lyg koks geluonis įleistas į mano organizmą – tam reikalingas tam tikras astralinis prapjovimas: kažkoks pažeidimas kaip pastovi skausminė žaizda. Aišku, kad kažkas tai padarė ir padarė iš labai toli. Gali būti susiję su tam tikru lauku, iš kurio ateina pažeidiminis čiuptuvas. Tą lauką galima pavadinti separatu. Kyla klausimas kas suinteresuotas tokiu žaizdos įdiegimu. Tai yra papildomas skausminis dirgiklis – kažkas tuo skausmu maitinasi lyg kokiu energijos nuotėkiu ir yra jį pasidaręs kaip tam tikra atžymą. Tai numuša mano organizmo rodiklius – darbingumą, nuotaiką ir verčia papildomai ilsėtis, kartais iki pavojingų ribų, nuo kurių gresia negrįžtami pokyčiai. Pavyzdžiui negaliu ilgai klausytis radijo, negaliu ilgai skaityti. Būna pastovus nekokybiškas miegas ir nuo to apsunkėja judesiai, atsiranda lėtai praeinantis raumenų skaudėjimas, jei daugiau pasitreniruoju. Pavadinčiau tai pagalvės mokesčiu, nes yra niekur neapskaitomas ir nežinia kas jį ima. Tai nėra visiškai abstraktus poveikis. Jis atidaro kelią kitiems dirgikliams skaudžiai veikti – triukšmas, nemiga, nekokybiškas miegas, polinkis į vėžinius susirgimus, pulso nestabilumai iki tachikardijos, migrena. Visas spektras atakuojančių funkcijų atklystančių iš pašalies. Jos seniai mane būtų suėdusios, jei ne lengvinančios aplinkybės ir savidrausmė. Esu lyg kokiam epicentre tų poveikių tari juos kas seikėtų - sąmoningai ar atsitiktinai. Galima įtarti, kad tai yra nuo tam tikrų subjektų, kuriuos aš astrališkai galiu pastebėti tapačių su velniškumu, žinoma, angeliškieji - priešingai jiems – čia gelbsti iš dalies atstatydami daromus energetinius ir struktūrinius nuostolius. Tas velniškųjų ir angeliškųjų dipolis, nors ir išlaiko tam tikrą pusiausvyrą, bet ir nemažai patąso mano sveiktą. Tad reikia turėti ir didelę savisaugą, kuri papildo angeliškąją pagalbą. Jokių žalingų įpročių, poilsio ir dienotvarkės režimas, netgi bet kokio cukraus atsisakymas, kavos nenaudojimas, mankšta, savistaba, tinkami maisto papildai ir netgi vaistiniai preparatai. Tik šitaip išlaikau pakenčiamą sveikatos stabilumą ir netgi pavyksta po truputį sveikti. Jeigu nebūtų velniškųjų užslėgimo aš galėčiau ženkliai pagerinti savo produktyvumo rodiklius – turiu daug sveikatinimo prielaidų, kurios išveda mane iš krizės. Deja, depresijos apraiškų išvengti nepavyksta dėl ko turiu pažemintą nuotaiką ir gan prastą darbingumą. Nekalbant apie tai, kad beveik nėra normalaus jausmingumo. Nuovargis būna dirbtinis, perdėtas ir verčia nemažai ilsėtis bei atsigavinėti. Reikia paminėti ir psichikos iškreiptumą – prislopintos mintys, skaistykliniai pojūčiai, dermatas, bendravimo blokavimas ir kartu padidintas jautrumas su dirglumu. Dar vienas klausimas yra atminties, orientacijos nestabilumai ir svaigimai. Nerimtai tai vadinu išsėtine atmintimi, kai negaliu greitai atsiminti, darbo proceso metu, kur ką pasidedu. Ilgalaikės atminties nestabilumas, kai užmirštu bent kartą per mėnesį išgerti kokią nors tabletę – tai gali įvykti ir dienos bėgyje. Vakare būna sunku atsiminti ką nuveikiau per dieną. Tai vis kažkokio dėmesio, nesusikaupimo trūkumai lyg būtų koks blokas ar išėma – taip pagerėja tai pablogėja, kaip ir regėjimas. Rašymo produktyvumo silpnumas. Prastą miegą organizmas bando kompensuoti ir per virškinimą – atsiranda nutukimo grėsmė ir treniruotės čia menkai padeda, nes kaip reikiant neatsigaunu dėl nekokybiško poilsio. Miegas pasidaro letarginis su vaistiniais chemikalais, atsiranda haliucigeninis iškreiptumas – normaliam funkcionavimui prireikia ištęsti poilsio fazes. Negaliu ilgai klausytis radijo dėl skausminio klausos jautrumo ir geriau būtų jei ribočiau televizoriaus žiūrėjimą – visur atsiranda nuosaikumo poreikis, o ilgesnis nei kelių minučių skaitymas pasidaro iš viso nebeįmanomas: jį užblokuoja kažkoks išorinis (jaučiams tam tikras blokuojantis rūgštingumas) apsireikšimas, nes smegenys nepajėgia išlaikyti autonomiškumo. Prasideda padrikas energijos likučių rankiojimas. Reikia mastyti kuo užsiimti, kam yra nuotaikos ir nusiteikimo, kas nesukels per didelio diskomforto – bet kokia veikla pasidaro atliekama treniruotės lygio pastangomis ir greitai sukelia atkrytį reikalaujantį pagulėti. Bet čia atsiranda grėsmė persigulėti – visur reikalingas tarsi akrobatinis išmanymas kaip manevruoti tais pakaitiniais darbo ir poilsio veiksniais. Ne visada būna taip sudėtinga – kaip zebro perėjoje užeina tai ramumo tai aktyvumo juostos. Galima patekti į nesveiką hiperaktyvumą, besišypsančią depresija ir kitus kraštutinius veiksnius, iš kurių tenka išsikapstyti sėkmingiau ar nesėkmingiau. Kaip matote aš pririnkau nemažai informacijos apie psichinio pobūdžio negalavimus ir tikiuosi, kad jie pakankamai tikslūs, patirti savo kailiu ir atspindi tiesą. Tokia tirštuma man pasitaiko kaip blogumo piko viršūnėje ir tik tam tikrų palaikymų dėka pavyksta atsilaikyti. Ir pats turiu stengtis ir tikėtis pagalbų, kurios turi įsikomponuoti į paruoštą dirvą. Nežinau ar toks surašymas kam nors bus naudingas – kiekvieno patyrimas individualaus ir skirtingas, bet gal yra ir dėsningumai ir panašumai. Tikiuosi, kad pavyko šią medžiagą nors kiek apibendrinti ir tinkamai pateikti.

Spengimas

Ne reta pensininkų bėda būna spengimas bei ūžesiai ausyse ir galvoje. Diagnozė tokiu atveju, kiek žinau, būna tinitas, neuritas. Pas mane tai yra liga sunkesnės formos ir vadinasi kochlearinis neuritas. Pastoviai spengia galvoje – kartais toks vos ne iš proto varantis garselis kintantis taip lyg kas skanuotų smegenis. Neurologas sakė, kad man yra pažeistas klausos nervas ir reikia vartoti kraujagysles plečiančius vaistus. Profesinės ligos nedavė – atrofinių klausos pakitimų nerado, nors bent porą kartų atidžiai ištyrė. Gamykloje, dirbdamas metalo štampuotoju, buvau klaikiai nukentėjęs nuo presų triukšmų. Vienas kompresorinis presas man labai stipriai papūškavo į galvą keldamas nepaprastai stiprų, nepakeliamą skausmą, kurio niekam nelinkėčiau patirti. Aš tai prilyginčiau kontūzijai. Metus padirbėjęs turėjau palikti darbą nuo pastovių stiprių skausmų, kuriuos keldavo gamyklos mechanizmų triukšmas. Kentėdavau ir nuo darbininkų tam tikro mobingo susijusio su skaumais nuo jų kalbėjimo ypač kai tekdavo laukti eilėje prie atlyginimų išmokėjimo. Būdavo toks pastovus skausminis lydėjimas ir tiek nuo gamyklos mechanizmų tiek nuo darbininkų su kartais pasireiškiančiais paūmėjimais. Išėjus iš gamyklos tas triukšminis persekiojimas man nesibaigia iki šiol. Aš tai pavadinčiau karšinimu. Yra pastebėjimu ir iš nerealios srities. Tas spengimas turi balselį, su kuriuo įmanoma persimesti vienu kitu žodeliu. Kaip supratau kažkokia auslinda šitaip dengia mano smegenis nuo kiuždančio karščio poveikio – tai lyg koks signalas mažiau kenskmingas negu iš aplinkos atsirandantis deginantis veikimas. Kenksmingumas vis tiek išlieka – ta auslinda šitaip ne menkai pasimaitina kažkokia galvos medžiaga. Tai tokie tam tikri atsiradę pastebėjimai niekaip neįrodomi. Pats spengimas irgi yra keistas dalykas, nes dėl jo pasiskųsti nelabai yra kaip. Tai ir ne skausmas ir ne triukšmas – apie juos aplinkiniai supranta, o štai nepatyręs spengimo nesuprasi kas tai yra. Graužia kažkoks tylus kirminėlis, gadina kažką kaip kokia paslaptinga radiacija, kurią galima pavadinti tam tikru užkrėtimu ir beveik niekam to nepaaiškinsi. Yra tą spengimą lydintys papildomi reiškiniai – ūžesiai ausyse, galvoje ir pulsavimo išgirdimas. Tai organizmo gijimo pastangų pajautimas. Atsiranda prigulus, po mankštos ir esant kitoms palankioms sąlygoms. Man papildomai atsiranda kvėpavimo nesklandumai, kosuliukas. Tą diagnozę man patvirtino kokiais 2009 metais, nors įtariu, kad ir anksčiau buvau tų dalykų pažeistas. Gamykloje visą tą košmarą patyriau 1990-1991 metais – ir to šleifas lydi iki šiol. Daug kartų gulėjau ligoninėse. Iš jų pavyko išsikapstyti reguliarių mankštų dėka. Sportas visada mane lydėjo, tad pavyko atsirinkti man tinkamus pratimus. Dabar mano gyvenimas pasižymi staigiais kontrastais vykstančiais ir dienos eigoje. Per porą mankštos valandų pavyksta išlipti iš energetinio – depresinio kolapso, bet į jį vėl įpuolu, jei netoliese pasireiškia stiprūs triukšmai, kurių kaimynystėje nestinga. Todėl vasarą mankštą darau daugiau tik per lietų, kai kaimynų mechanizmai turi nutilti. Laikoma, kad toks neuritas yra nepagydoma liga lydinti visą likusį gyvenimą. Vis gi įtariu, kad iš to galima išsikapstyti aptikus ir pašalinus kertines spengimą sukeliančias priežastis. Tai yra dirbtinis smegenis veikiantis faktorius ir tą dirbtinumą galima išgliaudyti. Tai vyksta, kai nebeveikia organinė smegenų apsauga ir priežasties tenka ieškoti išorėje. Kažkas šitaip energetiškai vampyruoja – energija iš organizmo nuteka kitiems subjektams, kurie gali ir nesuprasti, kad tai yra kenkimas. Atrodo, kad pagerėjimas gaunamas kaip iš niekur, nors tai kainuoja vampyruojamiesiems. Tik tas sąsajas įrodyti ir pašalinti gali būti labai sudėtinga. Tai stiprios priklausomybės, kurių atkakliai nenorima atsisakyti, ir jos gali būti prilygintos narkomanijai. Atrodo, kad išgijimas yra čia pat, bet atkrytis kol kas visada įvyksta ir sizifinis sveikatos darbas tampa begaliniu kapstantis iš amžinai nelaiminginės sferos. Yra vampyrų pusė ir besigydančių pusė. Vieni parazituoja skaidydami iki sukiužimo, o kiti priversti jiems mokėti savo sveikatos kainą. Ir kokio ji didumo galima tik spėlioti – spengimas tai tik ledkalnio viršūnė, o tikrieji žmonijos nuostoliai nuo to kol kas tik įtarinėjami.

Nutolinimo faktoriai

Štai kukriniksija pateikė faktą, kad turinti naują atseikėjimo variantą. O jie čia turėdami senąjį niekaip neužleidžia pozicijų. Pas juos viskas veikia tolinančiai – pateikimas naujas mintis ar idėjas jie gana greitai nuiria palikdami tik aidinį kartojimą. Lieka tik standartinis, šabloninis atsakinėjimas į pastovius erzinančius tuos pačius klausimus. Bet koks kūrybinis realizavimas dingsta palikdamas įšaldytą kiaurymę – triukšmingų mechanizmų išpjovą. Toje išpjovoje jie yra lyg kokie mankurtai - apžlibę, prikurtę, atrofuotu mąstymu ir kukriniksijai belieka tik adančiai rėkauti pakliuvus į bankrotinį isteriškumą – gal kaip nors pavyks ką nors jiems įrodyti. Tokiems nutolusiems savo atrofijoje. Dar vienas jų nutolimo faktorius yra pastovus tylėjimas ir nutylėjimas – angeliško tipo geriečiai tai aiškiai pastebi ir tai mėgna jiems prikaišioti. Negeras tas tylėjimas – šitaip jie užsiblokuoja nuo įrodinėjamų faktų jų neįvardindami. Jie yra lyg kokiame užsinuodijimo kolapse iš kurio išeiti gali tik įveikę barjerą – išsiblaivę ir pasveikę nuo atrofijos. Žinoma, kaip tai gali būti nelengva – tektų atsisakyti visų savo buvusio tokio gyvenimo žalingų įpročių ir pereiti į sveikuolių pozicijas, kurios gali ir nebūti idealiai paruoštos. Reikėtų lyg kokio vaistų desanto į pajuodijusio blogo zoną. Jų pusė niekaip nesigydo tik žiūri kaip išnaudoti kitus besigydančius apsunkindami sveikimą. Yra ir tiesiogiai nubloškiančių dalykų. Jų pagrindinis veikėjas – kaimynas storasis „Baubas“ pastoviai barškinasi remontuodamas mašinas estakadoje po mano langu. Šitaip jis prastuksena (nuuodžia) aplinką. Po tokios žvalgybos eilė ateina galingesniems veiksniams – virinimas, benzininės žoliapjovės ir rąstų pjūklai, bei kiti garsiniai mechanizmai. Ir visi tie triukšmai veikia centruotai sukurdami jų pusėje nesigydomo būvio zoną – ji išsilaiko per laimingumo skaidymą, kurį sukelia minėti triukšmai ir visokių kvaišalų naudojimas. Šitaip nutolinami besigydantieji nuo jų pasveikimo tikslo – darbingumo. Dar yra ir naktinis nutolinimas – jį paaiškinti sunkiau, nes aukštas baubininkų numeistravimo lygis atakuoja sveikuosius ir jų miego metu. Tai lyg koks miego nuvampyravimas tiekiantis jų zonai parazitinį poilsį. Tai gali būti ne vien tik tiesioginis triukšmas, bet ir ultragarsas su infragarsu, kvaišalų substancinis poveikis į sapnus, miego fazių iškreipimas. Sakoma, kad po tokių dalykų naktyje, atsigauti reikia per pusę dienos. Kaip po pagirių. Tai yra taip vadinamos pasyviosios pagirios. Tikrąsias pagirias jie išskaido nepatirdami dėl to jokių atsigavimo problemų, o skaidymo atliekos atitenka blaivininkams. Kaip matote jiems tai gaunasi gana tiksliai dėka jų atrofinių sugebėjimų sutapimo su aplinka. Astrologai tą zoną vadina „Juodasis mėnulis“. Sekantis nutolinimo faktorius yra nuzombinti žmonės. Tai jau aplinką ir sveikuosiu veikiantys subjektai kažkaip paveikti – kvaišalais, telefonais, garsais. Jie įpranta parazituoti tais dalykais engdami sveikuosius ir išnaudodami aplinkos ekologiją. Štai aš pastoviai gyvenu su psichiatro vaistais ir maisto papildais – tabletė nakčiai, tabletė popietiniam poguliui, kad poilsio trūkumas neišryškintų negrįžtamų sveikatos pakitimų. Tai rodo normalių sveikatos parametrų nutolimą – jie yra prasėdę ir prakiužę. Ir tas mano rašymas yra tolinamas nutraukinėjimais – tai lyg kokie pabandymai iš kur aš imu medžiagą mintims. Tai lyg koks aptikimas virgulėmis – šitaip vampyriškai išgaunama energija naudojama sveikumui palaikyti. Jų pusė nesigydo, o vien tik parazituoja meistriškai pasinaudodama savo keistomis mankurtinėmis savybėmis, kurios stebėtinai tiksliai atlieka jiems tam tikrą, sveikuosius žalojantį, tiekimą. Šis nutolinimo reiškinys rodo nenatūralumą, kuriuo tapo prisodrintas mūsų gyvenimas. Tai ir technika ir chemija ir gyvenimo būdo ydos. Nebepajėgiama sveikai gyventi ir šitaip vengiama nuobodžiavimo – dirbtinėmis priemonėmis padaromas siektinu dalykas, kuris turėtų mums priklausyti natūraliai. Spaudoje buvo paminėtas lėtųjų ir greitųjų konfliktas. Kaip kokia priešybių kova ir vienybė. Ir kada jis išsispręs, esant tokiai progreso pažangai, darosi labai miglota prognozuoti.

Mano haliucinacijos

Kaip jos mane aplanko ir kokios būna. Viena mergina per televizijos laidą pasakojo, kad per miegus kažkaip išeina, vaikšto, mato ir save miegančią. Dalyje haliucinacijų ir man panašiai būna. Tai įvyksta dažniausiai naktinio miego metu. Negaliu sakyti, kad pats išeinu – atrodo, kad kažkas veda. Man tai naujas dalykas su kažkokiu neramumu, tad nujaučiu, kad tokiu atveju turiu tam tikrą gidą. Dažniausiai tie reiškiniai vyksta tik namie ir rečiau apie namą, kuriame gyvenu. Tai lyg ir tam tikrų sapnų rūšis - ir įprastuose sapnuose matau savo mirusius artimuosius, kurie su manimi pabendrauja kartais anksčiau gyventose vietose ar lankytuose objektuose. Gana greitai po tėvo mirties jis man pasirodė per vakarinį snaudimą – tam būtinai reikalingas nesąmoningas letargas. Atėjo iš dangaus lyg iš kokio tolimo debesies ir priėjęs per savo kambarį kiek pabuvojo. Buvo su įprasta savo kasdiene apranga. Man tai atrodo panašu lyg į kokį elektros reiškinį – lyg kamuolinį žaibą. Šiuo atveju aš buvau sunerimęs ir per snaudimą prašiau jo pasišalinti. Paprastai nubudus neįmanoma aptikti jokių to vykimo pėdsakų – tik prisiminimus. Užeina tėvai, sesuo girdisi kaip jie vaikšto ruošiasi – kažkokie kartais ir gedulo jausmą keliantys garsai. Kartais saugo per miegus, kad geriau pailsėčiau. Būna ir kitų mirusių giminaičių. Tai toks paranormalus reiškinys lyg iš paralelinio pasaulio. Karais per jį pavyksta šį tą pasakyti, išgirsti, bet tai trunka neilgai. Per sapnus kartais būna lyg kokie paslankiojimai pakeistuose biografijos įvykiuose, pasimatymai su matytais ir nematytais subjektais.
Atskiros temos naktiniuose sapnuose– mano buvusi tarnyba tarybinėje armijoje, valgyklos, studijos, ligoninės.
Dažnai būna visokie nevykumai – armijoje nerandu kokios nors aprangos detalės, patiriu nestatinius santykius, atlieku papildomą tarnybą. Valgykloje dažnai niekaip negaunu pavalgyti dėl netvarkos eilėse. Studijose – niekaip nesiseka atlikti laboratorinių darbų, atsiskaityti dėstytojams. Būna ir šokiruojančių dalykų, bet gana retai ir apie juos net nepatogu paminėti.
Galima padaryti kai kuriuos apibendrinimus – tai stipriai susiję su buvusiais įvykiais ir žmonėmis, kartais aiškiai jaučiamas kažkoks parežisavimas. Kartą mamos balsas pasakė – kas mus čia šitaip reiškia. Po tų haliucinacijų dažnai jaučiuosi nueikvotas, nepailsėjęs lyg sumokėjęs pagalvės mokestį. Kartais tai atrodo lyg būtų susiję su aplinkiniais augalais, medžiais, pastatais. Pasitaiko apsilankymų ir gyvūnų sferoje.
Reikia pažymėti, kad sapnų realybė būna savotiškai iškreipta – kartais matosi kaip pro kokį fokusą, būna keisti perkėlimai, judėjimas atrodo netolygus. Pasitaiko pavojingai košmariškų dalykų,
jaučiasi, kad būnu ir su apsauga. Režisavimas gali ir bausti pagal dienos įvykių adekvatumus, bet tai būna primityviai nuomoniškai išreikšta kaip pagal kokį karmos dėsnį.
Tokį nenatūralų sapnavimą lydi pastovus nepailsėjimas – lyg tai vyktų alkoholio ar kvaišalų terpėje. Dažnai atsigauti po nakties reikia pusės dienos, jei ne dar blogiau. Rytais jaučiasi prisigėrusių kaimynų tvoskimas, negalėjimas ilgai skaityti dėl kažkokio smegenų užslėgimo.
Nujaučiu, kad tai yra perdėtas ir nenatūralus dalykas, bankrotinė pasekmė erdvėje dėl nuolatos čia vykstančių rekraecinės zonos pažeidimų. Kažkas lyg padaro tokią išėmą gal iš nuobodulio ieškodamas kaip papramogauti ir tai daro nemokšiškai su numeistravimais. Čia šiuo atveju reikia lopyti, o ne pramogauti ir kai kas tai supranta.
Dieną ar pastoviai ne laiku žadinamas dalyvauju balsų kovose – kai kas mano, kad irgi haliucinacijos, bet ten – danguje – aš girdžiu užblokuotas dispečeriavimo galias ir vyksta pastovus labai lėtas vadavimosi procesas kaip iš kokių šėtoniškų gniaužtų, gal būt net giltinės vergovės. Analogijos tarp angelų ir velnių ir anapiliškų vėlių. Man tai viskas atrodo kaip kokia parodija, bet tai anaip tol nejuokinga, kai pagalvoju, kad šitaip ant kortos pastatytas ne vieno žmogaus gyvenimas. Išvados jau susiklostę belieka jų siekti prieš tam tikrą nuolatinį pasipriešinimą. Reikia tik pasiekti virsmą, kurį čia tokie angelai turi, - kaip įkopus į Biliūno kalną. Tai tam tikro atseikėjimo pasiekimas – dabar tai vyksta per daug žiauriai, spontaniškai ir pavojingai.

Stygiaus ratas

Šiame skyrelyje aprašysiu kokiame trūkume gyvenu - kaip nusekinti mano organizmas ir smegenys. Pastovus neprimiegojimas, reguliarūs persekiojantys triukšmai, pakankamas neatsigavimas - tai vis faktoriai atsirandantys kaip iš niekur. Laikausi dienotvarkės, stengiuosi reguliariai pamiegoti ir mankštintis, mėginu prižiūrėti daržą ir stebiu savo protinį darbingumą, kuris niekaip nepagerėja - negaliu ilgai skaityti. Per metus perskaitau kokias porą menkų knygučių ir tam reikia gerokai atsidėti. Kaip jau žinote, priedo mane persekioja tam tikri balsai ir aš su jais pastoviai vedu polemiką. Štai nenormalūs nubudimai naktimis - juos lydi balsai: vieni už miegą, kiti - prieš. Padidėja pulsas, pasirodo košmarai, niežuliai tai vis blogiečių vampyravimo pasekmės. Jie yra arčiau už gerąsias vėles pastoviai pavėluojančias į pagalbą. Koks tai artumas? Čia galima nupiešti įsivaizduojamą ratą, kuriame aš esu uždarytas kaip kokiame uragano akies centre. Tam, kad jis veiktų reikalingas tam tikras tiekimas. Aš tai vadinu užnuodijimu. Ir ūžesiais ir kvaišalais. Jeigu nebūtų to ratinio paskirstymo tai mane visiškai sugniuždytų. Dabar blogiečiai yra suradę feodalinį interesą - būna laiko kažkiek atsigauti tais palaikomaisiais pratimais, taip, kad jų vampyrinė kilpa neužsiveržia. Bet vis tiek aš esu stiprokai nualintas - su tuo vampyravimu yra išrenkamos tam tikros medžiagos ir organizmas pilnai neišsivalo.
Tai yra išankstinis per greitas užėjimas pataikantis į mano organizmo funkcionavimo diametrą. Dėl to aš negaliu kaip reikiant susikaupti. Iš dalies taip ir todėl, kad galvoje pastoviai spengia - toks plėminis debesėlis su skausmeliu, kuris veikia kaip koks skanavimas į smegenis. Negaliu mokytis, negaliu ilgai skaityti. Gerai, jeigu per metus pavyksta perskaityti porą nedidelių knygučių. Pasisekė įsidarbinti virtuvėje mokiniu - ten mokina be skaitymo - iš parodymo gan neblogai įsisavinu, tad po truputį šitaip ir stumiuosi. Įtariu, kad smegenys šitaip ginasi nuo platesnių ūžesių, kurių čia pasitaiko apsčiai. Susifokusuoja į nedidelę sritį ir šitaip iš dalies išvengia visiško nualinimo. Neurologė sakė, kad pas mane pažeistas klausos nervas. O klausos tyrimai sutrikimų nerodo. Tas klausos nervo pažeidimas yra kažkaip parazitiškai inicijuojamas - nuo tam tikrų garsų, kurie prašoka nurimimo momentą ir blogiečiai taip įsitaiso energetinį tiekimą. Taip vaidinamą skaidomąją energiją - ji gaunama iš organizmo medžiagų apykaitos apskaidymo. Šitaip įvyksta ir tukinimas - pražiopsojus laikytis dietos padidėja svoris - riebalų skaidymas tiems parazitams nepatinka. Tai - ir skaitymui būtinų medžiagų išretinimas.
Toliau pas mane seka orientacijos sutrikimai. Čia stygius susidaro ir nuo dėmesio dvejinimosi - turiu įdėmiai sekti ką sako balsai vykdydami tą savo kovą ir šitaip man prasižiūri kai kurie veiksmai - praeinu jų neatlikęs ir kartais tenka sugrįžti tai padaryti. Aišku, čia turi reikšmės ir praskaidymo faktorius - atmintyje lieka tuštumos, užsimiršta ir žodžiai ir veiksmai, netenku informacinio kurso reikalingo mokymuisi. Visas dėmesys atitenka tokiam rašymui, kurį mažai kas supranta.
Tokie trūkumai reiškia ir tinkamos raidos nebuvimą. Aido erdvėje, kurioje aš mėginu taikyti dispečeriavimą, užsiciklina ydingos frazės ir būdai nešantys blogį - ekosfera atkakliai nepraleidžiama, nes susiformuoja nemalonus perėjimo barjeras. Viskas tik pasikartoja ir slenka labai lėta raidos spirale - gal kada nors susikaups kritinė masė reikalinga praregėjimui toje erdvėje. Ten taip neaišku, jog neskiriamas gėris nuo blogio ir jie elementariai supainiojami. Gėriui pasiekti reikėtų kažkaip persirgti, o tai keblu ir todėl nusekama greitai gaunamais blogio malonumais. Ten nėra laiko permąstyti ir suplanuoti sveikimą. Ir nežinia ar tai atsitiktinai ar kažkieno blogos valios primesta.
Dar vienas trūkumų atskaitos taškas, kaip aš pavadinau, yra poodinis kriterijus. Pavyzdžiui neišsimiegojimas reiškia nenormalumus vykusius naktį po mano oda - ne tie sapnai kažkieno primesti naktį perėjus odos apsaugą, žeidžiantys triukšmai neatitinkantys odos apsaugos taisyklių. Ir tokie pažeidimai neleidžia sukaupti poodinę kritinę sveikatos masę, nes yra sutrikdoma asmeninė erdvė. Tai vis tam tikros odos demarkacijos sąlygos neišpildytos duotoje erdvėje tam tikrų veikėjų. Jiems tai atrodo kaip privaloma plantacija savo natūraliems poreikiams tenkinti, nes nebeatpažįstamos atrofizmo pasekmės įvykusios kaip beveik negrįžtamas kolapsas. Jų poodinė struktūra jau sugadinta ir užciklinta vampyruoti toliau, gadinant ir kitus subjektus. Paslaptingai įvykusi detonacija - ir kada pavyks ją sustabdyti vis dar neaišku. Dabar ją dengia mirtys išlaikydamos evoliuciją.
Toks nuolatinis trūkumas apibrėžtoje zonoje, kuri lyg iš anksto paruošta blokuoti, leidžia įvardinti susisteminto pobūdžio stygiaus ratą. Jame pilna ydų nešančių nepriteklius ir kuriančių nelaimingumą. Seniai yra sakoma, kad gyvename ašarų pakalnėje ir ji niekaip nepasibaigia. Ar tai atsitiktinis reiškinys, pasaulio kazusas ar kokio blogio subjekto sukurtas dalykas? Iki galinio išsiaiškinimo pilna tarpinių grandžių, kurios surikiuotos lyg tyčiniu sutapimu ir jas tenka ilgai kuopti. Taip ilgam yra užgaišintas ekosferos augimas ir kiti pozityvūs dalykai.
Norint praeiti tarpines grandis jas reikia detektyviškai rikiuoti. Čia esamo aido erdvėje galima teikti specifinius rikiavimo klausimus tik, deja, jie dažniausiai būna apeinami ar neišbaigiami ir aš paprastai lieku be rezultato. Kažkokio blogo sutapimo įvykimu pastoviai atsiranda atkryčiai ir tik dėka pasireiškiančių kai kurių šefavimų surikiavimai kartais padaromi, o rezultatai tampa "rytojiniai" ir diena iš dienos pasiseka nedideli pasislinkimai lenktyniaujantys su tais atgal traukiančiais atkryčiais.
Stygiaus trukdymai neleido išsamiai aprašyti stygiaus rato mechanizmą - įvyko tik kasdieniai pasislinkimai. Bet iš dalies galima susidaryti trūkumų aiškinimo vaizdą. Toks temos plėtojimas per eilę pavadinimų dalinai užpildo aiškinimo spragas - kas domėsis, galės susidaryti mano sukurto modelio matmenis. Tuo šį sykį baigiu tikėdamasis, kad iškils naujos temos ar senesnių - neatstojančių problemų išsirutuliojimas.