Mano haliucinacijos

Kaip jos mane aplanko ir kokios būna. Viena mergina per televizijos laidą pasakojo, kad per miegus kažkaip išeina, vaikšto, mato ir save miegančią. Dalyje haliucinacijų ir man panašiai būna. Tai įvyksta dažniausiai naktinio miego metu. Negaliu sakyti, kad pats išeinu – atrodo, kad kažkas veda. Man tai naujas dalykas su kažkokiu neramumu, tad nujaučiu, kad tokiu atveju turiu tam tikrą gidą. Dažniausiai tie reiškiniai vyksta tik namie ir rečiau apie namą, kuriame gyvenu. Tai lyg ir tam tikrų sapnų rūšis - ir įprastuose sapnuose matau savo mirusius artimuosius, kurie su manimi pabendrauja kartais anksčiau gyventose vietose ar lankytuose objektuose. Gana greitai po tėvo mirties jis man pasirodė per vakarinį snaudimą – tam būtinai reikalingas nesąmoningas letargas. Atėjo iš dangaus lyg iš kokio tolimo debesies ir priėjęs per savo kambarį kiek pabuvojo. Buvo su įprasta savo kasdiene apranga. Man tai atrodo panašu lyg į kokį elektros reiškinį – lyg kamuolinį žaibą. Šiuo atveju aš buvau sunerimęs ir per snaudimą prašiau jo pasišalinti. Paprastai nubudus neįmanoma aptikti jokių to vykimo pėdsakų – tik prisiminimus. Užeina tėvai, sesuo girdisi kaip jie vaikšto ruošiasi – kažkokie kartais ir gedulo jausmą keliantys garsai. Kartais saugo per miegus, kad geriau pailsėčiau. Būna ir kitų mirusių giminaičių. Tai toks paranormalus reiškinys lyg iš paralelinio pasaulio. Karais per jį pavyksta šį tą pasakyti, išgirsti, bet tai trunka neilgai. Per sapnus kartais būna lyg kokie paslankiojimai pakeistuose biografijos įvykiuose, pasimatymai su matytais ir nematytais subjektais.
Atskiros temos naktiniuose sapnuose– mano buvusi tarnyba tarybinėje armijoje, valgyklos, studijos, ligoninės.
Dažnai būna visokie nevykumai – armijoje nerandu kokios nors aprangos detalės, patiriu nestatinius santykius, atlieku papildomą tarnybą. Valgykloje dažnai niekaip negaunu pavalgyti dėl netvarkos eilėse. Studijose – niekaip nesiseka atlikti laboratorinių darbų, atsiskaityti dėstytojams. Būna ir šokiruojančių dalykų, bet gana retai ir apie juos net nepatogu paminėti.
Galima padaryti kai kuriuos apibendrinimus – tai stipriai susiję su buvusiais įvykiais ir žmonėmis, kartais aiškiai jaučiamas kažkoks parežisavimas. Kartą mamos balsas pasakė – kas mus čia šitaip reiškia. Po tų haliucinacijų dažnai jaučiuosi nueikvotas, nepailsėjęs lyg sumokėjęs pagalvės mokestį. Kartais tai atrodo lyg būtų susiję su aplinkiniais augalais, medžiais, pastatais. Pasitaiko apsilankymų ir gyvūnų sferoje.
Reikia pažymėti, kad sapnų realybė būna savotiškai iškreipta – kartais matosi kaip pro kokį fokusą, būna keisti perkėlimai, judėjimas atrodo netolygus. Pasitaiko pavojingai košmariškų dalykų,
jaučiasi, kad būnu ir su apsauga. Režisavimas gali ir bausti pagal dienos įvykių adekvatumus, bet tai būna primityviai nuomoniškai išreikšta kaip pagal kokį karmos dėsnį.
Tokį nenatūralų sapnavimą lydi pastovus nepailsėjimas – lyg tai vyktų alkoholio ar kvaišalų terpėje. Dažnai atsigauti po nakties reikia pusės dienos, jei ne dar blogiau. Rytais jaučiasi prisigėrusių kaimynų tvoskimas, negalėjimas ilgai skaityti dėl kažkokio smegenų užslėgimo.
Nujaučiu, kad tai yra perdėtas ir nenatūralus dalykas, bankrotinė pasekmė erdvėje dėl nuolatos čia vykstančių rekraecinės zonos pažeidimų. Kažkas lyg padaro tokią išėmą gal iš nuobodulio ieškodamas kaip papramogauti ir tai daro nemokšiškai su numeistravimais. Čia šiuo atveju reikia lopyti, o ne pramogauti ir kai kas tai supranta.
Dieną ar pastoviai ne laiku žadinamas dalyvauju balsų kovose – kai kas mano, kad irgi haliucinacijos, bet ten – danguje – aš girdžiu užblokuotas dispečeriavimo galias ir vyksta pastovus labai lėtas vadavimosi procesas kaip iš kokių šėtoniškų gniaužtų, gal būt net giltinės vergovės. Analogijos tarp angelų ir velnių ir anapiliškų vėlių. Man tai viskas atrodo kaip kokia parodija, bet tai anaip tol nejuokinga, kai pagalvoju, kad šitaip ant kortos pastatytas ne vieno žmogaus gyvenimas. Išvados jau susiklostę belieka jų siekti prieš tam tikrą nuolatinį pasipriešinimą. Reikia tik pasiekti virsmą, kurį čia tokie angelai turi, - kaip įkopus į Biliūno kalną. Tai tam tikro atseikėjimo pasiekimas – dabar tai vyksta per daug žiauriai, spontaniškai ir pavojingai.