Labai lėtas procesas

_Tai yra mano savijautos gerėjimo procesas. Amžinai jaučiuosi taip lyg man pastoviai būtų kažkas ne taip. Tai nuo jų kuriamų plėmų. Tie plėmai atsiranda nuo visokių žalingų veiksnių – įvairių triukšmų, užterštumo dūmais, alkoholiu, narkotikais. Dažnai tai būna depresiniai plėmai, bet pasitaiko ir skausminių. Kaip matote tai yra susiję su mano smegenimis, kurios taip jautriai reaguoja į tokią aplinką, kurioje atsiranda taip vadinamos pažeistumo skylės. Jie savo žalingais veiksniais kūrenasi toje erdvėje sukeldami tam tikrą stygių, kurį man tenka lopyti savo sveikatos sąskaita. Atrodytų tas procesas nusitęs iki begalybės, bet yra vilties, kad taip nėra. Visgi kažkoks gerinimas atsiranda, bet jis darosi labai lėtai. Jie tai lengvai galėtų pramušti iki neatstatomumo, bet jau turi susiformavę feodalinius interesus ir saugo mano sveikatą kaip kad baudžiauninkus saugo jų ponai. Tai visgi yra jų maitintojai. _Bėda tame, kad informacija apie gerinimo galimybės praeina labai nenoriai. Pirmauja atmetimo reakcija – nuodų surogatas, kuriame tvyro mano kaimynai, automatiškai atmeta visas teigiamybės ir traukia juos prie minusų. O tie minusai tokie, kad verčia nuolat skaidyti pozityviąją erdvę. Jai padidėjus jiems pradeda atrodyti, kad įvyko komforto sumažėjimas, ir jie vėl puola skaidyti visokiais triukšmais. Šitaip yra išvengiama pagiriojimosi proceso, bet tos pagirios niekur nedingsta tik vis reikalauja pastovaus skaidymo. Neišsipagiriojusių mąstymas yra mankurtiškai ydingas – jie negali suregzti elementarios logikos yra keistai alogiški ir neskiria elementarių tiesų. Taip gaunasi šakos pjovimo paradoksas – jie nesupranta, kad pjauna šaką ant kurios sėdi. _Deja įrodinėjimo galimybės ribotos – tik su nauja diena ir nauju rytojumi ateina minties pasislinkimas kaip judant su alpinizmo kuoliukais. Taip giliai nugrimzdę į pajuodimą minimi subjektai ir taip plačiai užteršę aplinką užmiršimu. Yra eilė galimybių šitaip slinktis ir jas turi naudoti teigiamosios vėlės su savo balsais. Yra tam tikras tiesioginis nustatymas fiksuojantis tiesos momentus. Padeda miegas ir šiokios tokios derybos, kurių dėka išlipome iš dvejeto į trejetą pagal pailsėjimo kokybę. Kukriniksija turi pastoviai rėkauti, kad bent kažkiek palaikyti gyvybines funkcijas prieš atsiveriančias adymo skyles ties jų erdve. Pastoviai susakinėjami žodžiai budi lyg elektronai laukiantys tiesos srovės, kurią turi jie praleisti, kai kas nors iš tų tiesų pasiekia jų sąmonę ir jie įgyja galimybę susiprotėti bent nedideliam pasislinkimui ne į blogąją pusę. _Paprastai visos tos priemonės atsimuša lyg žirniai į sieną – tai jų įprastoji būsena, kurią jie palaiko atkrytiniu nupasavimu. Teigiamoji banga atslūgsta ir vėl liekama ties tais pačiais neigiamais atsikalbinėjimo postulatais ir jie reiškia, kad norima ignoruoti mano pusę. Jų pusėje viskas gerai, o mano pusė nestebima, nors joje būna pridirbtos nusekimo problemos. Aš juos vadinu bepagrindžiais, nes niekaip nesuprantami nei kiekiai, kuriuos jie suskaido, nei tų kiekių kaina – visa maitinamoji energija atsiranda tarsi iš niekur kaip nesibaigianti dangaus mana. O juk ji kainuoja ne tik mano vieno sveikatą – visas laikas man sueina tik jos palaikymui su atidžiu atstatomojo poilsio režimo sekimu. Nelieka nė skaitymo substancijos – vien tik galvosūkiu ir kryžiažodžių sprendimas su užstrigimo pertraukomis, kai dėmesys patenka į jų nuėdimo duobes. Jiems atrodo, kad šitaip aš nutykau energiją ir ją atimu – trukdau kitų gyvenimus. _Esu negalintis prie visuomenės pritapti žmogus. Prasta atmintis, negalėjimas ilgai skaityti uždaro intelektualių profesijų pasirinkimo galimybes, tad galiu dirbti tik ribotus nekvalifikuotus darbus, o ir tam reikia ilgo atsigavinėjimo. Rašau gana lėtai daugiausia iš aiškiagirdystės srities ir tai mažai kam įdomu – turiu tik apie dešimtį skaitytojų. Tai galima pavadinti neįgaliojo kūryba – nesulaukiu beveik jokių komentarų kaip koks asketas atsiskyrėlis. Atrodo tokia padėtis visiškai beviltiška – belieka atsidėti vien tik sunkiam ir lėtam sveikimo procesui su ribotu informacijos prieinamumu. _Vienok tai yra savotiškai turininga – girdžiu aibę balsų, juos kažkiek skiriu ir dalyvauju jų vyksme. Esu apsaugotas trejeto ribose, kad blogieji manęs visiškai nesugriaužtų – mano pastabos toje sferoje yra vertingos ir kai kas labai domisi tokios kovos patirtimi. Galima įtarti, kad neskaitymo blokada yra dirbtinė ir gal būt ši informacija sudomintų platesnę auditoriją. Bet kol kas reikia tenkintis tik tuo kas yra – po truputį, diena iš dienos slinkti vos pastebimais kriterijais prieš tuos mistinius veikėjus, kurie taip lėtai įsisavina realybės duomenis ir nežinia kada pajėgs ką nors naudinga suplanuoti. _Belieka tik spėlioti ką mano kiti apie šį kazusą, kurį aš taip patiriu. Kviečiu pasidalinti savo nuomone, kad tai neliktų taip visiškai neapibrėžta. Kad kas nors nors ką nors pakomentuotų – net nežinau ar yra prasmė to laukti, bet tikiuosi nors kokių nors atsiliepimų.