Jo ar jų?

_Tai toks centruotumo reiškinys. Centre yra jo, o aplinkui išsidėstę jų. Jo gali augti, plėstis, bet tas plėtimasis dažiausiai yra jų nukandamas ir pasilieka tik likučiai. Pas mane tai amžinai tik trejetas savijautoje – ketvertas išnaudojamas pagal jų "paskirtį". Jį nuėda triukšmai – aš tai vadinu jų užsinuodijimu. Triukšmai yra centruotai išsidėstę ir tikslingai eikvoja jo resursus. Imant laivo analogiją borte yra skylė ir bendrasis mūsų laivas yra gramzdinamas. Vyksata erdvės prasėdimo reiškiniai – aplink mane atsiranda depresija su pajutimu iš kur atakuojama ir prasodinama. Tai tam tikras erdvės pajuodimas ir apsunkimas. Tokios tos jų atsikandinėjimo pasekmės. Paradoksas yra tame, kad jie suvokia viską atvirkščiai. Jeigu man pagerėja – jo radiusas prasiplečia – jiems sumažėja užsinuodijomo ir prasideda pagirios, tad jie pradeda skubėti su atsikandimais, kad pasigerintų. Ir tokiu būdu pasidaro: kuo blogiau man tuo geriau jiems. Taip vadinamas jo-jo žaidimo efektas. Ant gumytės tampomas žaisliukas tai nutolsta tai vėl priartėja. Man buvo parodytas tas žaidimukas dar ankstyvjoe vaikystėje – tokie pavyzdžiai mane lydi visą gyvenimą, kad turėčiau informavimą jiems paveikti. Tai ir folkloriniai priežodžiai atsiradę tautoskoje. Pavyzdžiui – “kaip žirniai į sieną”. _Tas jo plitimas atsiranstų iš rekreacinės zonos – ji čia yra užgulta triukšmingų jų mechznizmų darbu ir su užsinuodijimo terpe. Kažkas iš etero pasakė – mes tą ratą uždėjome. Galima mėginti modeliuoti: jie randasi tam tikroje užsinuodijimo terpėje kaip kokiam marinate ir neįsivaizduoja kitokio egzistavimo – yra užmiršę sveikumą lyg kokie mankurtai. Tai reikškia, kad jie negali ramiai išbūti – reikalingi invalidiniai parametrai, kurie apkrauna sveikuosius ir triukšmais ir jų nesveikumo terpe. Keistumas yra tame, kad jie šitaip vagia sveikųjų energiją ir mano atvirkščiai. Patys būdami kalti kaltina sveikuosius, kad jiems mažina jų dalį. Ir kaip jie nesupranta, kad egzistuoja pagrindinės sveikumo ištakos. Aš čia ironizuoju: lyg tarp sveikumo ir ligos būtų trečias variantas kažkokia pusligė ar pusiau sveikumas. Tokiu būdu jiems turėtų paaiškėti, kad egzistuoja tik dvi pusės – sveikumo ir nesveikumo. _Bet jie to niekaip nenori pripažinti – matyt, nujaučia sau nepalankų rezultatą ir turi eilę būdų kaip jo išvengti. Tai ir aidinio skaitymo nutraukimo žodžiai ir nutylėjimai ir pradelsimai. Tai yra labai neprotinga ir netgi pavojinga, tačiau jie to nebijo ir netgi tuo didžiuojasi. Tai tam tikra neblaiviųjų didybės manija – jie laiko centru save, o ne planetą. Lyg visi kiti trukdytų jų nepriekaištingą sistemą, nors iš tikrųjų jie tėra našta mūsų planetai. Toks reikšmės apvirtimas jiems būdingas kaip koks atkrytis, kuris apgaulingai gelbėja juos nuo galutinės išvados priėmimo. Sveikatos ištakos jiems trukdo, todėl tuo blogiau joms. Toks juos ištinkantis monas dar vadinamas ir juoduoju mėnuliu yra prikli problema dar ilgai neišsispręsiančia. _Jie čia yra užlindę ir šitaip užblokavę jo. Jie čia atsirado per anksti ir per arti, nespėjus kaip reikiant priauginti ir priakumuliuoti jo energijos – jie nukandą viską iš pat pašaknų. Šitaip jie yra paragavę uždrausto vaisiaus ir kartą paragavę nebegali nustoti šlamšti. Sakoma – uždraustas vaisius yra saldesnis ir šis priežodis juos atitinka. Todėl pas mus yra paplitęs totalinis skurdas – greitas pavargimas ir poreikis ilgai ilsėtis dėl gyvybinių syvų trūkumo: juos greitai išeikvoja turintys žalingų invalidinių įpročių ir primeta tokius žalingus pasyvumus sveikiesiems, kurie priversti vergoviškai nešti tokią naštą. Žmonės dažnai nejaučia iš kur ateina tokia agresija – ligos diagnozuojamos kaip atsiradusios iš niekur, nes tik ekstrasensai gali pastebėti, kad mūsų atmosferoje yra tvyrančių kenkėjų. Pavyzdžiui depresiją gali sukelti jų užsinuodijimo įtaka į kitų smegenis. gal net kitas rimtesnes ligas – tikras to paplitimo mastas gali būti tik spėjamas. Eteryje buvo pasakyta, kad iš mūsų atimama kur kas daugiau – matosi tik nuostolių aisbergo viršūnėlė. Niekas nė neįsivaizduoja tikro nuskurdininmo masto. Kažkas pasakė, kad jie čia yra didžiausias įvartis visatai. _Dar vienas faktorius, kurį reikėtų paminėti, yra tam tikras jų ėjimas. Čia iškyla klausimas ant ko jie eina – ant pagrindo, kuris nuo to nukenčia, patiria žalą. Aišku, kad tai yra "jo" šaltinio pagrindas. O tas ėjimas jiems reikalingas kaip kokia pramogavimo forma – tai ir nuotykiai ir jų norų išsipildymas ir pasilengvinimas ir pagirių išvengimas. Sakoma: kas ten toks masteitis. Reiškia ten yra kažkoks nesurastas subjektas, su kuriuo dar neišeina derėtis. Mat toks ėjimas yra neigiamas dalykas ir neša minėtus nuosotolius. _Tad toks nepasidalinimas tarp jo ir jų yra problema, kuri atsiranda nuo jų nuomonės nekitimo ir įsitikinimo savo teisumu, nors jis yra klaidingas. Bet to sutvarkymas reikalautų radikalios ilglaikės programinės reformos, o jos išpildymui reikia įvykdyti eilę nepopuliarų sąlygų ir jos yra nelabai madingos. Tai būtų nelengvas atjunkymas nuo “jo” išnaudojimo su kertiniu posūkiu iš totalinio skurdinimo.

Estakada

_Po mano namo langu stovi automobilių remonto estakada. Ir ji yra čia kylančių triukšmų kertinis elementas. Štai dabar kaimynas joje remontuoja mašiną – pašlifuoja, pastuksena. Ir tai mane veikia. Tai stipriau tai silpniau ir šitaip man sugadinama visa diena – keliamas dirbtinis skaumingumas, stiprinimamas spengimas galvoje Ji čia yra lyg koks visų triukšmų dirigentas. Gali įsijungti ir tolimesni garsai iki pakrikimo atsiradimo. Tai žoliapjovės, rąstų ir kitos medienos pjovimo pjūklai, gręžimo aparatai, kalimo stuksenimai ir malkų skaldymas. Dar gali būti radijų ir kolonėlių garsus leidimas. Viską sunku suminėti, nes triukšmingų aparatų gali būti ir daugiau. Jie visi yra centruotai suderinti ir veikia kaip koks damoklo kardas – bet kada gali užkristi trikdydami mano sveikatą. Ir tai nėra ties vienu tašku pririštas reiškinys – jis dažnai mane lydi kur nors einant ar keliaujant ir jo kilmės šaltinis yra minėtoji estakada, kurioje ir gimsta ta triuškų centravimo pradžia prisegama mane lydėti. _Tai yra lyg koks pragaro darinys ir stebėtina kaip jis manęs visikšai nepražudo, mirtinai neužspeičia. Galima įtarti, kad jo šeimininkai supranta feodaiinį interesą – baudžiauninką reikia palikti gyvą, kad galima būtų jį energetiškai, per skausmus, vampyruoti. Čia dažnai gali pasireikšti taip vadinamos kraštinės sąlygos – privedimas iki kentėjimo galimumo ribos, po kurios tenka persiveikti ir laukti atlėgimo. Anksčiau tai kartais būdavo viršijama - tik paskutiniu metu atsirado toks suraeguliavimas. Jis mane išnaudoja pagal vampyrinę paskirtį – čia pas juos likęs toks energetinis rezervas, kuris paprastai būna reikalingas kasdieniniame gyvenime, bet beveik visada nueikvojamas. _Tas taip iš eterio pavadintas barškūjis pas mane ieško taip vadinamos aurinės žaizdos – tai tam tikri galvos skausmai ir depresija. Tai būna susieta tiesioginiais saitais ir su mano tuo siamo dvyniu, kuriam pastovia reikia depresinio peno. Estakados įsijungimas reiškia, kad pas mane bus sugadinta visa diena su minusu savijautoje. Jie šitap pasigamina sau energetinio iš vampyravimo ir laiko tai savo nekintama būtinąja dalimi. Jie ten randasi kaip kokioje baltojoje karštinėje – visą laiką girtutėliai ir išvengiantys pagirių jas suskaidydami atitinkamais triukšmais. Lyg kokie erdvės energetiniai parazitai. _Estakadininkai pradėjo kažkiek reaguoti į mano padėtį – barškininmas paskutiniu metu apstoja, vyksta visokie pabandymai. Bet kraštinės sąlygos mano savijautoje dar dažnokai pasitaiko – jie niekaip neišvengia pakenkimo. Netgi pagrindinis estakados šeimininkas lyg ir sutinka, kad jiems čia reikia sugrįžti iš separatinio darinio į centrumą su teisingu rekreacijos naudojimu. Tačiau vieno tokio sutikimo neužtenka – separato struktūra išplitusi ir sudėtinga, tad išgauti visų jos narių sutikimą gali dar ilgai užtrukti. Jie dabar linkę į feodalinį naudojimą – trejetas vis dėl to pasilieka tik ketvertas dar pastoviai išeikvojamas. O trejetų su minusais kiek apmažėję. _O tas šeimininkas kartais vadnamas permazonu – tai toks jo sugebejimas nieko nepaisyti, kai įsjaučia į savo estakadainį darbą. Tada nors kuolą ant galvos tašyk – savo triukšmavimo planą visada įvykdo ir jo veiksnumas šiuo atveju būna labai neaiškus. Aplinkiniai aidiniai balsai irgi panašiai užsispiria ir niekas negali pasakyti kodėl neįmanoma nustoti šitaip triukšmauti. _Aš mėginau apie tai pranešti atsakingoms institucijoms, bet be rezultatų. Tai lyg ir turėtų tirti „Visomenės sveikatos centras“, bet kai rašiau buvo kovido epidemija, o vėliau, matyt, pamiršo. Rašiau į buvusią svetainę „Tvarkau Vilnių“, bet gavosi komiškai – atsiuntė inspekotrę, kuriai pasakė, kad čia paremontuoja tik savo mašiną, o ji taip ir užskaitė. Atsiuntė atskymą, kad kaimyno kaltė nėra įrodyta ir nieko nedarė. Buvo kartą atėjęs vienas policininkas, kada kaimynas dažnai sau ruošdavo malkas iš rąstų – dabar taip žiauriai nebedaro. Kalbėjosi su tuo estakados šeimininku ir mane norėjo pasikviesti prie jo, bet mano reakcija buvo išgąstinga, tad įvyko tik apsikeitimas keliomis frazėmis per atstumą. Pasakiau, kad aš čia antagonis ir man geriau nesirodyti. Policininkas atsakė „kas pas tave per vieta“. Ir mane arčiau pasikviesti buvo keblu. _Galima būtų pradėti su tuo kaimynu mediaciją, jei jis sutiktų – gal tada tas klausimas greičiau pajudėtų. Dabar ji lyg ir vyksta, bet ne oficialiai, tad, įtariu, yra piktnaudžiaujančiai vilkinama. Kažkas iš eterio pasakė - „Skaityk mums užtaisęs, kad tai yra vilkinimas“. _Tai tiek tos kertinės estakados problemos. Kad ko nors imtis reikia paramos, kurios niekas nesuteikia – nėra supratimo kaip tai svarbu. Atrodo taip lyg tai būtų tik mano vieno neįgalumo problema dėl neleistino kaimynų triukšmo. Ir tik šitaip galima traktuoti tokį atvejį – visa kita tėra psichiniai tauškalai ar paistalai teisėsaugos požiūriu.

Epizodininkai

_Tai eilinė ydinga tamsiųjų savybė reiškianti, kad jie negali sukaupti dėmesio ties pozityvių dalykų įskaitymu. Tai jiems tik nereikšmingi epizodai, kuriems atsidėti niekaip nepavyksta. Ir tai yra esminis kliuvinys neleidžiantis jiems pereiti į šviesiųjų pusę – lyg koks prakeiksmas lydintis mus visus. Tamsieji skaido bendrąją erdvę, kurią gina šviesieji - ji reikalinga gyvybei palaikyti. Tas skaidymas yra visokie jų keliami triukšmai – tai pas juos lyg koks pseudomokslas su kolekcijomis ir jas sudaro smakus keliantys dirgikliai. Turi reikšmės ir tam tikras ėjimo elementas tarsi nušluojantis gyvybinės erdvės struktūrines savybes – šitaip jie prisigamina nuotykių savo tokioms kelionėms. _Man tai pasireiškia reikalingumu papildomai ilsėtis. Tenka per parą išgulėti privalomas 10 valandų – dažnai ir daugiau – tam kad jaustis pakenčiamai ir per daug neprarasti ardomų artimos erdvės struktūrų. Žinoma kokybinis savijautos aspektas visada lieka nepilnaverčiais ir buičiai tvarkytis amžinai trūksta laiko. Nebelieka sisteminio priėjimo – kažkokie padriki epizodai retkarčiais leidžiantys šį tą pavalyti ar pasitvarkyti. Miego ir poilsio trūkumas depresiškai stingdo judesius, kuriems atlikti dažnai tenka prisivertinėti ir jie man tampa deficitiniais – lieka tik privalomų judesių limitas, nes tam, kad atlikti jų daugiau pristinga ir komforto ir nuotaikos: viskas lieka lyg kokiam pametime su retkarčiais atsirandančias pasitvarkymo priešokiais. _Kaip matote tamsieji ir masto epizodiškai ir sukelia epizodinius reiškinius energijos deficitu bei erdvės struktūros nuskurdinimu. Dar galima panagrinėti kaip toks jų mastymas reiškiasi ir kokias pasekmes sukelia. _Šiuo metu bandomas lėtasis aido skaitymas. Kaip jie iš lėtumo pereina į greitį, kuriame vyrauja minusai. Lėtume tai galima kažkiek panagrinėti, bet tai gan greitai užmetama ir vėl įsivyrauja stiprus triukšmų užėjimas – jie čia turi tam tikrą klausimą: kas pas juos šitaip „chati“ ir juo viską pateisina kartodami užėjimus ir niekaip nesurasdami atsakymo. Tam klausimui nėra jokio ekspertinio pagrindimo ir pėdsakų skaitymo. Bet jie pastoviai apie tai galvoja ir niekas negali pasakyti ar tai yra prasminga. Su kiekvienu jų užėjimu atsiranda porcija kasacijos tiek iš kukriniksės tiek iš eterio pusės, tačiau to jų klausimo niekaip nepasiekia ir jis vėl ir vėl kartojamas. Ir to nėra kaip patikrinti – jie būna įsitikinę savo teisumu ir niekaip nenustoja. Susidaro uždaras kartojimosi ratas ir iki šiol neįmanoma šio klausimo uždaryti. Vienok sakoma, kad pasaga padeda ir netikinčiam – tose kasacijos porcijose yra daug prasmingų dalykų ir toks pūškavimas yra naudingas tik štai pas aš pastoviai lieku ant ledo su trejeto-dvejeto vertinimu savo būklei apibūdinti. Ir kol šitaip vyksta man nėra gersnių prošvaisčių. Kuo blogiau man tuo geriau jiems ir jie šito neatleidžia sukeldmi man pablogėjimo atkryčius. Tenka pagal galimybes manevruoti – imuosi tai šio tai ano priklausomai nuo triukšmų pobūdžio ir depresijos stiprumo. Daug prasėdžiu prie komputerio, kartais patenku į nieko neveikimo sritis, daug gulinėju – šitaip man susigaišta daug laiko, bet už tai pavyksta daug maž nusaugoti savo sveikatą. _Kiekvienas rytas prasideda vis kitokia projekcija mėginančia prasiskverbti į jų epizodiškumą, bet jie randasi pastoviame atkritime ir niekaip neprisileidžia. Yra pastebėjimų, kad jie tai bijo, tai trokšta dirbtinių džiaugsmų, tai užsinuodiję ir skaido pagirias ir kiti panašūs dalykai reiškiantys kliūtis, kurioms įveikti reikia tam tikro atsidėjimo – jie turi būti tinkamai informuoti ir nusiteikę deramai planuoti. Kaip tik to niekaip nepavyksta pasiekti dėl jų atrofinio antagoniškumo. Jie kaltina ir linčiuoja mane objektyviai negalėdmai įvertinti realios padėties. Kaip šuo griebiantis lazdą, o ne žiūrėdamas kas ją laiko. _Visatos masteliais vertinant jie yra didžiulis jai įvartis su tais destrukciniais savo triukšmais be kurių jie niekaip neišsiverčia. Patys neišsilaiko ir tampa našta kitiems. Mums čia reikia kauptis į gyvybinę oazę, kad pagelbėti aplinkinei erdvės struktūrai, bet tuo tarpu tenka terliotis su jų ardomąja veikla ir nėra jokios prognozės kada tai baigsis. Kažkas pasakė, kad tai tęsis labai ilgai – beveik amžinai. _Kaip man dažnai nutinka, vėl nuosekliai neišlaikiau temos, bet šitaip man įvyksta ir reportažinis dėstymas. Supažindinu jus ir su einamaisiais dienų įvykiais bei aktualijomis, kuriose aš gyvenu. Ar matosi, kad tai yra iš ekstrasensinės realybės ar atrodo kaip fantastika? Galima visaip pamanyti, o beveik nesant atsiliepimams iš skaitytojų tenka tik spėlioti. Galima pasiguosti, kad auditorija paskutiniu metu ženkliai prasiplėtė ir neslūgsta, susidomėjimas yra. Tik kažkodėl niekas nekomentuoja, neparašo klausimų. Įdomu, kodėl taip yra.

Išsipirkimas

_Galima pagalvoti, kad tai yra išsipirkimas iš vergijos. Vis gi kai kas čia taip pavergia, jog pasidaro reikalingas tam tikras išsipirkimas. Pirmas punktas, kuris ateina į galvą, yra kukriniksijos panaudojimas. Tai tam tikra sija sudaryta iš vėlių triados ašyje ir ji pastoviai turi adyti erdvę, kurią prakiurdina mūsų pavergėjai. O tie pavergėjai yra užsinuodiję tamsieji, o šviesieji atperka jų padaromą žalą. Žinoma, atpirkti visiškai yra pasidarę neįmanoma dėl tamsiųjų išbujojimo, tad šviesieji suspėja tik dalinai kompensuoti. Tai vadinasi kukriniksijos būtinasis naudojimas, nes be jos niekas nebesitvarko. Kaip ta kukriniksija atsirado? Jei tai vėlės, vadinasi, jos buvo ir gyvosios – tam, kad pavyktų išpirkimas jas, dar gyvas, reikėjo pražudyti. Ir tai buvo būtinas aktas, kad galima būtų bent iš dalies kompensuoti tamsiųjų sukeliamus nuostolius. Tai yra pirmoji ir pagrindinė išsipirkimo sąlyga. _Tas vėlių triados pagalbos panaudojimas yra rezervo iškvietimas, nes tamsieji yra praradę savo gynybos liniją – patys nebegali atsistatyti sveikatos ir vietoje augimo tik eikvojasi savo smakingiems poreikiams tenkinti. Jie netgi nebūtų to suvokę, jeigu kukriniksija nebūtų jiems to pranešusi. Įvykęs gilus pajuodimo kolapsas ir be pagalbų jo niekaip nepavyktų įveikti. _Aplink tvyro gilus ir šaltas kosmosas, prieš kurį reikia kurti šiltnaminę gyvybės augimo oazę, o tamsieji yra parazitiškai įsitaisę ir neleidžia to padaryti. Ir tam reikalinga įvykdyti lyg kokio išsipirkimo sąlygas. _Pagrindinė bėda dėl kurios negali įvykti išsipirkimas yra tamsiųjų nuostatos. Pirmoji nuostata – ydingas kartojimosi ratas, kai kartojami pastovūs žodžiai, kurie niekur neveda. Negalėdami visiškai nutylėti jie panaudoja atsikartojimus ir jie būna gana stiprūs, niekaip neįveikiami – sakyk nesakęs, o jie vis tiek tik atkartoja tuos ratinius žodžius. Antroji nuostata – nutylėjimas. Tai antroji jų ydingos gynybos linija – jie paprasčiausiai nieko nesako, kai su jais bandoma bendrauti. Bandymas bendrauti su jais vyksta kaip žirniai į sieną – visą laiką atmetamas. Trečioji nuostata – nupasavimas. Jie, gal būt ir iš smalsumo, leidžia mums susakyti savo reikmes, bet jokio veiksmo nepraleidžia – visą tą susakymą jie atmeta pasilikdami prie savo pastovumo, kuris reiškia nuolatinius nuostolius. Gali būti ir daugiau tokių nuostatų neleidžiančių pradėti išsipirkimo, bet pereinu prie tolimesnės kliauzės. _Tai pagirių barjeras. Jam pašalinti reikalinga detoksikacija tai yra išsivalymas nuo priteršimo – jie vartoja alkoholį, kvaišalus, rūkalus, o juos lydi įvairių dažnių ūžesiai-triukšmai, Visa tai sukelia savotiškas nuodėmes, kurias reikia išvalyti ir per savijautos problemas – gijimas nuo depresijos, uždegimų ir kitokių ligų. Tai vis našta atsirandanti nuo jų ir atrofinio mastymo sukeltų pasekmių. Pas juos atrofija atsiranda nuo ilgalaikio nuodų ir ūžesių poveikio, tad jie yra praradę savybę patys išsilaikyti. Išsipirkimas reiškia jų sveikatos reabilitaciją – tai laikas, kurį mes turime skirti jų gydymui nuo mankurtinio pakenkimo. Tai turėtų būti ilgalaikė programa kompleksiškai apimanti visą problemų spektrą susijusį su gyvybės egzistavimo aspektais. _Bet suplanuoti tokią programą ne taip paprasta. Trūksta atminties resursų nuo atsirandančių skylių erdvėje – triukšmų ir toksinų pasekmės, kurias uoliai ado kukriniksija, bet nuolat nespėja. Priešokiai sprendžiant klausimus ir detektyvuojant pėdsakus – nuolat įvyksta sekimo gijų pametimai. Jie savo ydingais parametrais nudėvi dieviškąją dienų akumuliaciją palikdami metų paros likučius. Niekaip nepavyksta teisingų žodžių tiesimas, kuris galėtų pralaisvinti esamą erdvę gyvybiniams resursams talpinti. Jie yra mėgėjai ją nukandžioti ir nusavinti. Galų gale neaiškus klausimų pagrįstumas, kuriuo jie vadovaujasi vykdydami tą labai lėtą procesą visą laiką kartodami savo pamėgtas katino dienas. Galima įtarti, kad jie paragavo sočios duonos ir niekaip nebegali jos atsisakyti, o mankurtiškumas neleidžia priimti racionalių sprendimų. _Kaip matote pilna visokių kliūčių šiame siekime. Todėl taip susidaro tam tikras archiuždavinys ir kada pavyks pradėti jį įgyvendinti niekas negali pasakyti – blogiausiu scenarijumi tai tęsis iki kasacijos pabaigos kol bus surasti mus marionetinantys ir liliputinantys veikėjai ir patraukti atsakomybėn. Eteris ištisai puškuoja tomis kasacijomis rodančiomis, kad tokie sunkiai surandami subjektai kažkur atokiai egzistuoja ir užkemša erdvę tokiu negražiu manipuliavimu. _Ir dar nežinia kaip reikės veikti kasacijos pabaigoje, nes prognozuoti surastųjų elgseną yra sunkiai nuspėjama, tad tame susidaro dar vienas netikėtumo faktorius. Ką manytumėte apie tokio uždavinio sudėtingumą ir įgyvendinimo galimybes?

Lyg Siamo dvyniai

_Atrodo lyg prie mano organizmo yra priaugusių darinių. Vizualiai tai, aišku, nėra pastebima, bet vis dėl to yra funkcinis sisteminis įtakojimas įgavęs, net cikliškumo apraiškų. Čia galima išskirti eilę punktų kaip yra pakenkiamos mano organizmo funkcijos ir atkreipti dėmesį į priežastis. Pagrindinis veikėjas figūruojantis atmosferinėje erdvėje ir atitinkantis Siamo dvynio apibrėžimą yra Etonas. Šitaip aš jį pavadinau pagal erelio vardą, kuris lesė prirakinto Prometėjaus kepenis. Jis prasodina erdvę apie mano organizmą ir apsunkina savijautą. Ir tai yra įgavę chroniškas apraiškas – diena iš dienos tie patys depresiniai pojūčiai ir negalėjimas ilgai skaityti. Ir tai vyksta per tiesiogines sąsajas – aš jį giirdžiu suj uo ginčijuosi, mėgindamas apsiginti nuo blogos savijautos, bet jis pastoviai mane įveikia. Etonas randasi tam tikroje nuodų terpėje ir yra atrofiškai pakenktas iki mankurtiškumo – nesuvokia egzistencijos pagrindų ir linkęs atvirkščiai mane kaltinti parazitavimu. Tai ta nuodų terpė mane pastoviai siamiškai veikia. Etonas gali ją pastiprinti triukšmais, kuždesiais ir kitais čęmpionavimo atributais ir yra sucentravęs erdvę palink mane, kad pastoviai galėtų vampyruoti. Jis turi nemažai sąjungininkų – tai ir tiesioginiai kaimynai dirbantys su triukšmingais mechanizmais ir kitokios vėlės mėgstančios Etoną, jį palaikančios ir reguliariai pasimaitinančios mano aplinkos energija. Esminis tų parazituojančių bruožas yra sisteminis kvaišalų naudojimas – tai ir alkoholis ir narkotikai ir rūkymas. Jie tvoskia pagiriomis, kurios mane paveikia mažindamos darbingumą. Pastebėjau nuolatinį dėsningumą – kuo blogiau man tuo geriau jiems. Ir jie tai yra pavertę eksploatacine sistema su feodalizmo požymiais. Jie mane pastoviai baudžia, kad galėtų pasimėgauti kaip kokioje baudžiavoje. Bet daug maž išlaiko trejeto lygį. Tai reiškia, kad man nuolatos nėra gerai, bet būna artutinai pakenčiama ir kartais net pailsėti galima. _Išskirčiau dvi poveikio rūšis – tiesioginę ir neakivaizdinę. Tiesioginė veikia tiesiu taikymu - tai tie centruoti triušmai (kitokių nebūna) ir aplinkui tvyrančios pagirios-atliekos. Neakivaizdiniai poveikiai atsiranda lyg iš niekur – depresija be regimos priežasties, tingėjimas, mieguistumas, nemiga. Tai tokie dalykai, kuriems tvarkyti pasirenkamos medicininės ir dienotvarkinės priemonės, nes tikrosios priežastys yra paslėptos nuo mūsų juslių. _Aš, žinoma, įtariu, kad visos priežastys priklauso nuo Etono ir jo pakalikų – tai jie yra pavertę aplinkinę erdvę savo plantacija, kuri jiems tiekia katino dienų prabangą. Tai lyg kokia industrija su savo dėsniais ir tvarka. Išskirčiau pramogų prisikolekcionavimą ir jos atorodo labai patrauklios, įtikinamos taip, kad tampa jiems nebeatsiejama kasdienybe, be kurios nebeįsivaizduojama jokia egzistencija. Esu apkaltinamas to mažinimu ir papildomai linčiuojamas, kad kompensuočiau kentėjimu atsirandančius trūkumus. Mat plintant ramybei jiems sumažėja skaidymui reikalingi triukšmai ir jie lyg kokie pasiutę šunys pradeda pjauti ir mane. Aš juos vadinu neramuoliais, nes pasiraminimui jiems reikia skaidyti nuolat išryškėjančias pagirias – jos yra barjeras skiriantis nuo sveikimo. Kad pasveiktų jiems reikia persirgti pagirias ir atrofiją. Tai ši kliūtis skiria mūsų pasaulius tapusius tokia priešybių kova ir vienybe. _Etonas vadovaujasi tam tikru momentiniu dariniu ir nesiruošia pradėti jo sprendimo. Momentiškai tariami žodeliai tokie kaip „ni“ ir „ligi“ sukuria atmetimo efektą ir kaip jis taria taip ir padaroma. O padaromas blogis apvertimo būdu, kai mano sakymas išverčiamas atvirkščiai. Sakoma, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas. Mano sakymo metodas tikslus, logiškas ir sieka gėrio kūrimo, bet mano siamo dvynys Etonas iškraipo tuos žodžius taip vadinamu peržavėjimu ir jam gaunasi blogio gijimas. Ir jis yra labai gajus, nes jiems tai yra vienintelis gerumo šaltinis pagrįstas įdingomis idėjomis tokiomis kaip atlygio gavimas skaidymu su triukšmu. Jie nevertina savo energijos gavimo būdo nei kainomis nei kiekiais tokiu būdu tapdami našta visatos pagrindui. Būdami atrofais jie patys neišsilaiko ir parazituoja sargdindami kitus. _Išeiti iš to momentinio darinio atrodo gan keblu, nes jie lyg kokiam kolapse yra užsiveržę ir netgi su žviegimu, jeigu yra jis yra kliudomas. Tenka pereiti prie tam tikros kasacijos ieškant kur yra jų marionetinimo šeimininkai ir sukėlėjai. Ir tenka stumtis lyg kokiam alpinizme, nes jie yra nelinkę bendradarbiauti ir užsisklendžias tylėjimu. _Ir taip diena iš dienos su jų keliamais atkryčiais ir klastingais klausimais tenka puškuoti su kukriniksės pagalba šiame blogį kuriančiame darinyje, kuris yra toks pagrįstas neįveikiamais alogikšumais. Ir nežinia, kada ateis tas posūkio į gėrį rytojus atnešiantis jiems lemiamą praregėjimą, kad ir jiems reikia išsilaikyti savo pačių atstatyta sveikata.

Atrofija

_Dabar aš galiu panagrinėti juodojo mėnulio subjektų atrofinio pakenkimo ypatybes. Priminsiu kas tai yra juodasis mėnulis – tai toks separatinis pajuodusių narių darinys, kuris niveliuoja gyvuosius organizmus ir žmones. Niveliavimas pasireiškia produktyvumo lygio mažinimu ar visai sumenkinimu. Pas žmones tai pasireiškia tuo, kad su amžiumi didėja atsilaikymo nuostoliai – jie priklauso nuo sukaupto potencialo ir įdirbimo, kas leidžia išsimokėti prieš juodojo mėnulio karminį veikimą. Juodojo mėnulio terminas pas mane atėjo iš astrologijos. Kaip koks efemeras jis niekur kitur neregistruojamas ir jo sukeliamus nuostolius galima pavadinti pagalvės mokesčiu – to niekaip neįmanoma įrodyti, bet jo blogumus patiria beveik visi. _Kaip supratote atrofija yra juodojo mėnulio subjektuose, su kuriais taip atkakliai ginčijasi manoji kukriniksija – aš ją manyčiau pavadinti tam tikra angeliuke, o juos – turinčiais velnių savybių. Tai atrofija padarė juos tokiais velniškais, kad jie tapo nepataisomais blogiečiais žalojančiais gyvybinę aplinką ir jos gyventojus. Pagaliau mes priėjome prie jų atrofijos ypatybių – tai yra mankurtizmas, kuriame labiausiai išreikštas yra proto pakenkimas. _Tie pakenkimo būdai – per apkurtimą, apžlibimą –yra toks jutiminis atbukinimas nebeleidžiantis adekvačiai vertinti tikrovę ir uždarantis iliuziniuose prasimanymuose. Ir tie prasimanymai būna labai tvirti, kuriantys apgaulingą principinę poziciją konfrontuojančią su teisingu padėties įvertinimu. Visas rinkinys pakenkimo ypatybių vadinamas žodžiu užsinuodijimas. Tai ir ilgalaikiai minėti atrofiniai pakitimai ir esamieji eigoje reikalaujantys detoksikacijos iš tokių būklių kaip gilios pagirios ir narkotinės priklausomybės. Tai yra ir baltoji karštinė, kurianti intensyvią aktyvumo priklausomybę ir neleidžianti nurimti bei susivokti. Kaip turėjote pastebėti tie pakenkimai susiję su nervų sunykimu kas ir yra pagrindinė sveikatos suinvalidėjimo priežastis. Sakoma, kad pakenktieji subjektai invalidiškai lydi sveikuosius juos apkraudami. _Viena iš apkrovimo apraiškų yra erdvės prasėdimas nuo atrofų tvoskimo. Jie tvoskia ūžesiais ir užterštumais – aš tai vadinu ir atliekomis, kurios atsiranda ir nuo pagirių likvidavimo. Atrofai neina į pagirias jas praskaidydami ir šitaip likdami neišsipagiriojime, kuris ir sukelia ilgalaikius sveikatos pakenkimus. _Mano aiškinimo keistumas yra tame, kad tie atrofai nėra kūniškos būtybės – tai greičiau vėlės tvyrančios atmosferoje ir kokiu būdu jie užsinuodija lieka atviras klausimas. Triukšmai tai juos gali įtakoti gana suprantamai, bet štai cheminių nuodų patekimas yra man neaiškus. Kažkaip tai gali būti susiję su antžeminiais girtuokliais ir narkomanais. Kol kas palieku šitą klausimą atvirą – jie linkę neišsiduoti ir nutylėti. _Ilgainiui šis mano nagrinėjamas procesas pasidarė lyg ir kontroliuojamas. Anksčiau stipriai kamavusios įvairių pojūčių kraštinės sąlygos pasidarė nuosaikesnės – matosi, kad su savo aiškiagirdystės talentu pradėjau tarnauti galingesniam ekstrasensui ar ekstrasensams, kurie šį procesą padarė nuodugnų. Viskas vyksta mėginant nepraleisti smulkiausių jų pasipriešinimo detalių. Matyt kažkam tai yra vertinga medžiaga išgaunama kaip kokioje pavykusioje kasykloje. Netgi pradedama domėtis kaip aš toks įsigaliu šiame pasaulyje. Pradėjau mažiau rašyti, nes pervargstu nuo valytojo darbo globos skyriuje. Jame aš atradau persiveikimo galimybę – neapleisdamas mankštų ir fiziškai stipriai padirbėdamas ėmiau po truputį stiprėti. Jie, aišku, tą stiprėjimą kiek įmanydami apkandžioja vaizduodami lyg kokią be adresę senėjimo karmą, bet visiškai anuliuoti nebegali. _Kaip žinote esu veikiamas dirbtinio skausmingumo. Čia dar noriu pažymėti kaustantį jo poveikį. Tai vyksta pagrinde nuo skausminių triukšmų jie įšaldo erdvėje įvairius sveikatos parametrus ir juos susigrąžinti reikalingos papildomos sąnaudos tiek laiko tiek pastangų, nes be to gyvenimas tampa nepilnavertis. Paradoksas tame, kad tai reikia atlikinėti nuolatos, nes esu pakliuvęs į artimą juodojo mėnulio poveikį ir gyvenimas kol kas yra toks pastovus atidirbinėjimas. Sakoma, jei ne dėl savo rezultato, tai bent dėl Lietuvos. _Tai tokia trumpa juodojo mėnulio su atrofiniais jo nariais apžvalgėlė. Klausimas ar kas nors tuo patikėjo – tuo galima abejoti, nes beveik jokių komentarų negaunu. Negaliu pasakyti, kad šis tekstas visiškai ignoruojamas. Visokie pagalbiniai efemerai, kovojantys su juoduoju mėnuliu, ne menkai jį stveria, bet gal dėl fantastinio pobūdžio oficialiai niekas neatsiliepia ir komentarų neparašo. Lieku kaip balsas tyruose su klausimu – ar čia kas nors yra?

Dvi pusės

_Pasaulis man yra pasidalinęs į dvi dalis. Į gerąją dalį ir blogąją. Blogoji dalis yra gadintoja,o geroji – pagrindas. Negaliu pasakyti, kad fiksuoju visą blogį – yra netolimas sektorius vampyruojantis pagrindą. Kai kurias gandais jis įsiremia į 27 milijonus žmonių, bet tai gali būti labai netikslus skaičius. Blogasis sektorius, kurį kartais vadinu separatu, yra atrofų buveinė – jie jame ginasi nuo normalaus gėrio įtakos. Yra eilė naudojamų būdų neprileidžiančių teigiamo medžiagų balanso ir išsaugančių atrofinę terpę. Tais būdais atrofiniai subjektai nusodina erdvę aplink save ir aš tai pastoviai jaučiu. Smegenys jaučia depresinį rūgštingumą, atsiradęs dirbtinis nuovargis kausto judesius, kelią tingulį. Ir dažnai tai jaučiasi nuo pat ryto su negalėjimu ilgai skaityti – skaitymo kanalai būna užblokuoti pagirių pojūčiais, kuriais tvoskia atrofų separatas. _Tarp tų pusių yra nusistovėjusi tam tikra pusiausvyra. Kukriniksija pastoviai mėgina aiškintis kaip tie blogieji yra paveikti, kad jiems yra būtinas tam tikras daug kainuojantis maitinimas įsiremiantis į pagrindą. Aš sakau jiems, kad tai yra neekonomiška – naikinama stabilioji medžiagų pusiausvyra, kuri turi atsistatymo savybių. Yra techniškoji dalyko pusė – kokiais žodžiais ir veiksmais jie vadovaujasi, kad yra šitaip įklimpę. Ir dalis problemos yra tame, kad pastoviai meluojama arba nutylima prieš galimą detektyvinį nagrinėjimą. Tai pavadinama sūkiu – susiformuoja pastovus sukimas, o ne reikalingasis tiesimas. _Čia galima paminėti, kam tas tiesimas yra reikalingas. Galų gale iš jo turėtų gautis pagrindo plitimas, kurį dabar nueikvoja blogieji naudodami ir melavimo reakciją. Aš čia esu tapęs atraminiu punktu dar tai galima vadinti vyriu. Į mane įsiremia tie žeidimo faktoriai, kuriuos aš miniu šiuose tekstuose – bendrai juos galima apibūdinti kaip tam tikrą skausminį kaustymą. Jis įneša diskomfortą į mano sveikatos parametrus ir numuša kokybiškumą darbingume. Iš dalies mano darbingumas praranda sistemingumą ir tampa epizodiniu – pasidaro sunku susikaupti, atsiranda visokie tingulio nenorai, negalėjimas ilgai skaityti, tampa nebeįmanoma išpildyti ir ruošos darbus. Tai vis tam tikros depresijos apraiškos linkusios ir stingdyti mano judesius. Pagrindinė bėda ta, kad aš nepilnavertiškai išsimiegu – nebūna gilaus įmygio, pastovūs nesveiki nubudimai. Tas kaustymas atsiranda ir nuo nuolatinių triukšmų poveikių, kurie ir sukelia minėtą skausmingumą dėl savo stiprumų ir aštrumų sudarančių tam tikrą centruotą sistemą iš blogosios pusės. _Blogieji šitaip įsitaisė, nes tikisi lengvai papramogauti ir yra mankurtiškai įsitikinę savo teisumu. Jie nepastebėjo antrosios pusės skurdo problemų iš savo apstaus antrojo galo, kuriame patogiai įsikūrė. Po ilgo daug tunkančio zulinimo su atkakliąja kukriniksija jie tapo kažkiek apšviesti, kad čia yra dar kažkas ir reiškia kažkokias problemas anksčiau jų nepastebėtas. Ir dar nežinia ar jie sutiks apleisti tokias savo viduramžiškas pozicijas ir prisijungti prie pagrindinio centrumo šitaip išsigelbėdami nuo prasidedančio ir pas juos trūkumo. _Paskutinių dienų įvykiai vėl rodo pablogėjimą – jie neatsispiria staigiam gūsiavimui ir ryte vėl reiškiasi bejėgiškumas su nekintančia jų nuomone gausinti tysojimą. Kukriniksijos pastangos nueina perniek – jai telieka priskaidytų skylių adymas ir kasacinė kaltininkų paieška, kuri greitų rezultatų neduoda. Tai ir vėl laukimas iki rytojaus su beveik beviltiškais bandymais jiems ką nors paaiškinti. Jie užsisklendžia amžinuoju tylėjimu ir galima manyti, kad tas poteriavimas nukreiptas prieš gerinimą, tereiškia jų meldimąsi nieko nepakitimui. _Ir taip diena iš dienos su pastoviais tokiais atkryčiais. Nėra įvertinamas joks istorinis patyrimas, nėra praeities pamokų. Jie tik vienadieniškai kartoja tą patį lyg būtų atsiradę iš niekur. Galima pamanyti, jog jie yra kažkoks išpampęs visatos utiliztorius beatodairikšai viską ryjantis skaidymu ir nežinantis sustojimo. Tai kažkiek pristabdo jų feodaliniai interesai ir tai pradeda virsti plantaciniu ganymu. Kažkiek atsižvelgiama į priaugimą. O žmonijos persiveisimas tampa kai kam pretekstu pateisinti tokius skaidymo nuostolius. Nebegalvojama apie racionalų progresą viskas beatodairiškai sulyginama tik jų pasitenkinimui vykdyti. Jiems atrodo, kad čia trukdo tik kažkoks menkas niekutis ir ta nuomonė dar nežinia kada pasikeis. Užsideda amžinasis laukimas su tuo labai lėtu procesu.