Dvi pusės

_Pasaulis man yra pasidalinęs į dvi dalis. Į gerąją dalį ir blogąją. Blogoji dalis yra gadintoja,o geroji – pagrindas. Negaliu pasakyti, kad fiksuoju visą blogį – yra netolimas sektorius vampyruojantis pagrindą. Kai kurias gandais jis įsiremia į 27 milijonus žmonių, bet tai gali būti labai netikslus skaičius. Blogasis sektorius, kurį kartais vadinu separatu, yra atrofų buveinė – jie jame ginasi nuo normalaus gėrio įtakos. Yra eilė naudojamų būdų neprileidžiančių teigiamo medžiagų balanso ir išsaugančių atrofinę terpę. Tais būdais atrofiniai subjektai nusodina erdvę aplink save ir aš tai pastoviai jaučiu. Smegenys jaučia depresinį rūgštingumą, atsiradęs dirbtinis nuovargis kausto judesius, kelią tingulį. Ir dažnai tai jaučiasi nuo pat ryto su negalėjimu ilgai skaityti – skaitymo kanalai būna užblokuoti pagirių pojūčiais, kuriais tvoskia atrofų separatas. _Tarp tų pusių yra nusistovėjusi tam tikra pusiausvyra. Kukriniksija pastoviai mėgina aiškintis kaip tie blogieji yra paveikti, kad jiems yra būtinas tam tikras daug kainuojantis maitinimas įsiremiantis į pagrindą. Aš sakau jiems, kad tai yra neekonomiška – naikinama stabilioji medžiagų pusiausvyra, kuri turi atsistatymo savybių. Yra techniškoji dalyko pusė – kokiais žodžiais ir veiksmais jie vadovaujasi, kad yra šitaip įklimpę. Ir dalis problemos yra tame, kad pastoviai meluojama arba nutylima prieš galimą detektyvinį nagrinėjimą. Tai pavadinama sūkiu – susiformuoja pastovus sukimas, o ne reikalingasis tiesimas. _Čia galima paminėti, kam tas tiesimas yra reikalingas. Galų gale iš jo turėtų gautis pagrindo plitimas, kurį dabar nueikvoja blogieji naudodami ir melavimo reakciją. Aš čia esu tapęs atraminiu punktu dar tai galima vadinti vyriu. Į mane įsiremia tie žeidimo faktoriai, kuriuos aš miniu šiuose tekstuose – bendrai juos galima apibūdinti kaip tam tikrą skausminį kaustymą. Jis įneša diskomfortą į mano sveikatos parametrus ir numuša kokybiškumą darbingume. Iš dalies mano darbingumas praranda sistemingumą ir tampa epizodiniu – pasidaro sunku susikaupti, atsiranda visokie tingulio nenorai, negalėjimas ilgai skaityti, tampa nebeįmanoma išpildyti ir ruošos darbus. Tai vis tam tikros depresijos apraiškos linkusios ir stingdyti mano judesius. Pagrindinė bėda ta, kad aš nepilnavertiškai išsimiegu – nebūna gilaus įmygio, pastovūs nesveiki nubudimai. Tas kaustymas atsiranda ir nuo nuolatinių triukšmų poveikių, kurie ir sukelia minėtą skausmingumą dėl savo stiprumų ir aštrumų sudarančių tam tikrą centruotą sistemą iš blogosios pusės. _Blogieji šitaip įsitaisė, nes tikisi lengvai papramogauti ir yra mankurtiškai įsitikinę savo teisumu. Jie nepastebėjo antrosios pusės skurdo problemų iš savo apstaus antrojo galo, kuriame patogiai įsikūrė. Po ilgo daug tunkančio zulinimo su atkakliąja kukriniksija jie tapo kažkiek apšviesti, kad čia yra dar kažkas ir reiškia kažkokias problemas anksčiau jų nepastebėtas. Ir dar nežinia ar jie sutiks apleisti tokias savo viduramžiškas pozicijas ir prisijungti prie pagrindinio centrumo šitaip išsigelbėdami nuo prasidedančio ir pas juos trūkumo. _Paskutinių dienų įvykiai vėl rodo pablogėjimą – jie neatsispiria staigiam gūsiavimui ir ryte vėl reiškiasi bejėgiškumas su nekintančia jų nuomone gausinti tysojimą. Kukriniksijos pastangos nueina perniek – jai telieka priskaidytų skylių adymas ir kasacinė kaltininkų paieška, kuri greitų rezultatų neduoda. Tai ir vėl laukimas iki rytojaus su beveik beviltiškais bandymais jiems ką nors paaiškinti. Jie užsisklendžia amžinuoju tylėjimu ir galima manyti, kad tas poteriavimas nukreiptas prieš gerinimą, tereiškia jų meldimąsi nieko nepakitimui. _Ir taip diena iš dienos su pastoviais tokiais atkryčiais. Nėra įvertinamas joks istorinis patyrimas, nėra praeities pamokų. Jie tik vienadieniškai kartoja tą patį lyg būtų atsiradę iš niekur. Galima pamanyti, jog jie yra kažkoks išpampęs visatos utiliztorius beatodairikšai viską ryjantis skaidymu ir nežinantis sustojimo. Tai kažkiek pristabdo jų feodaliniai interesai ir tai pradeda virsti plantaciniu ganymu. Kažkiek atsižvelgiama į priaugimą. O žmonijos persiveisimas tampa kai kam pretekstu pateisinti tokius skaidymo nuostolius. Nebegalvojama apie racionalų progresą viskas beatodairiškai sulyginama tik jų pasitenkinimui vykdyti. Jiems atrodo, kad čia trukdo tik kažkoks menkas niekutis ir ta nuomonė dar nežinia kada pasikeis. Užsideda amžinasis laukimas su tuo labai lėtu procesu.