Nukultūrintas sluoksnis

_Gali kilti klausimas – o kur jis yra? Ir tai gali būti problematiška paaiškinti. Pradėsime nuo to kaip aš tai suprantu. Aš tai stebiu kaip tam tikrą galvos konusą ir jis yra lyg trečiosios akies matyme. Gal būt iš dalies tai yra galvos išturėjime, bet nebūtinai tik mano vieno. Ankstesni skyreliai apie spengimą ir dirbtinį skausmingumą aiškina kaip tas sluoksnis skurdinamas. Jis yra lyg savotiškai prasėdęs ir pajuodęs taip formuodamas svetimkūnišką juodojo mėnulio struktūrą, kuri formuojasi nuo ydingų ten esančių subjektų poveikių. Paprasčiausiai sakant žalingi mano kaimynų įpročiai ir ydingi triukšmingi mechanizmai sukelia tą nukultūrinimą virš jų esančioje erdvėje. Lyg kokie teršalai. _Gali kilti klausimas – o kam ta kultūra reikalinga? Aš tai pavadinčiau protinio darbo kultūra. Ji yra gana trapi ir mano kaimynai yra praradę neuronus, kurie yra jai reikalingi. Žalingi įpročiai ir triukšmai veikia destrukciškai ir ardo sveikuosius nervus, o jie yra pagrindas protinei veiklai, kuri neužsisklendžia vien tik mūsų galvose, bet ir nusitęsia sveikumo substancija į tolumas. Tai turi didelę reikšmę mūsų savijautai ir yra priklausoma nuo geros sveikatos palaikymo. Visi žino ko reikia sveikatai palaikyti ir viskas kas jai kenkia kenkia ir tam kultūriniam sluoksniui. Aš negaliu ilgai skaityti, nes juodasis mėnulis tiesiogiai remiasi į mano galvą užgoždamas skaitymo parametrus. Tetrūksta gana nedaug, kad man tai pasitaisytų – taisyklingai išsimiegoti ir tik žalingi kaimynų įpročiai neleidžia to padaryti. Idealiu atveju, jei teršimas būtų nedidelis, galima būtų apsieiti ir be miego. Su harmoningais dėmesio keitimo būdais. _Kaip tie kaimynai yra nukultūrėję? Beveik be neuronų, praradę miegojimą jie laikosi maitindamiesi iš skaidymo ir letargo. Jiems reikalinga pastovi naikinamoji dozė, kad palaikyti savo komfortą. Šitaip jie nusodina aplinkinę erdvę. Jie yra lyg savotiškame atrofijos kolapse, iš kurio išeiti galima tik išsiblaivius. Bet išsiblaivymo pagirias jie pastoviai praskaido, kad nepajustų savo sunkios sveikimo būsenos. Jiems atrodo, kad būdamas sveikas aš esu atėmęs jų erdvę, nes jie maitinasi iš mano žaizdos, kurią yra padarę dirbtiniu skausmingumu. Jie nebesupranta kaip įmanoma pasveikti ir kaip įmanydami to kratosi. Jei ne kukriniksijos palaikymas būtų tolimesnis grimzdimas į atrofijos kolapsą – ji sugeba palaikyti tam tikrą pusiausvyrą tame skaidyme, bet jam vis tiek reikalingas tiekimas iš persiveisimo. Kiekybė šiuo atveju nereiškia kokybės – pastovus trejetas mano savijautoje rodo, kad jie pranaikina šviežumą – tai liudija dviejų balų stygius ir negalėjimas ilgai skaityti su tokia depresija. _Šitaip pas juos yra dingusi protinio darbo kultūra. Tam reikalingas ištisas sveikumo sluoksnis, kurį jie yra prasodinę. Kad jį atstatyti tenka naudotis ir fizine kultūra. Tik fiziškai sveikame kūne galimas normalus smegenų funkcionavimas, o šiame atstatymo etape to tikrai gali prireikti. Pas save stebiu kraujo nepratekėjimus, nepilnavertį virškinimą, nutraukinėjamą miegą ir fizinė mankšta leidžia tai indikuoti bei taisyti. Tik šis procesas pas mane yra atkrytinis ir labai lėtas, nes jie pastoviai tai nuatakuoja. Reikia nuolatinio pastovumo, atkaklumo ir prisivertinėjimo ir tada galima stebėti lėtą laipsnišką kilimą sveikumo link. Sakoma, kad aptikus savo silpnąsias vietas, jos lengvai tikrai nepasiduoda. O čia reikia išmaniai taikyti vaistų terapiją, pratimų kompleksiškumą, dienotvarkės lankstumą – sakoma, kad nuo vaisto iki nuodo tik vienas žingsnis, todėl svarbu nesuklysti ir tik nesparčiai, laipsniškai, atsargiai progresuoti taisant save ir po truputį didinant teisingus pajėgumus. _Kaip matote tai yra kompleksinė problema. Gyti yra įmanoma, nes jie yra saviški. Yra lėkštas sutapimas, kuris leidžia priartėti link sveikumo. Jie yra organiškoje atrofijoje ir nėra visiškai svetimi. Pas juos būtų normalios pagirios su tam tikru barjeru, kurį tereikia pasiryžti įveikti. Tai normalus sirgimas su terminais ir sveikimo priemonėmis atrandamais medikų. _Ši visatos sandaros problema rodo, kad jie yra savotiškas auglys jos struktūroje su atitinkamais dėsningumais. Reikia ne amputacijos, o absorbavimo. Jie yra kaip minusiniai darželinukai laukiantys savo pamokų. Tai gaišinantis atsilikimas trukdantis geresnės ateities pasirodymą, nes jie prasodina dabartį savo keliamais nuostoliais. Kaip sakoma – laikas yra pinigai. Kuo anksčiau jie pasveiks tuo greičiau turėsime geresnę ateitį. Jie yra dar neapšviesti ir laiko klausimas kada mums pavyks juos ištraukti iš šios juodosios viską ryjančios skylės.