2022 m. rugsėjo 20 d., antradienis

Intervalo modelis

_Šis intervalas apibrėžia sveikatos parametrus ir apibūdina trukmę reikalingą idealiai sveikatai pasiekti. Kodėl šiuo atveju jis yra toks aktualus? Tai priklauso nuo to iš kur ta sveikata siekiama. Sveikatos angelų požiūriu (kukriniksijos) aplinkinė planetos erdvė yra nustekenta užteršimu - nuodingomis medžiagomis ir triukšmais. Joje tvyro atrofiniai subjektai su iškreipimo savybėmis, todėl reikalingas pastovus jos adymas tam tikra rėkaute, kuria naudojasi minėti angelai. Aš tai pastoviai girdžiu ir jaučiu dėka aiškiagirdystės ir ekstrasensorinių savybių. Kaip supratote tas intervalas dar niekada nebuvo įveiktas, nes blogis, jį didinantis, pastoviai ir nenutrūkstamai tiekiamas. Čia aš stebiu tam tikrą blogio separatą su savo tiekimo struktūra. Antžeminė dalis turi tiek mechanines tiek chemines dedamąsias, kurios išnaudoja planetos rekreacines savybes ją vampyruodamos. _Dabar man pasidaro tam tikra painiava tarp to kas yra ant žemės ir atmosferoje. Bet vienas supaprastinimas tinka abiem atvejams. Tas intervalas reiškia paprasčiausią išsipagriojimą ir atrofijos sugijimą. Kodėl neinama į tą išsipagriojimą? Nes jis išvengiamas su skaidymu, kurį suteikia ūžesių naudojimas. Tokiu būdu visi girtaujantys ir kvaišalus naudojantys subjektai randasi pastoviame apkvaitime ir vengia iš jo pasitraukti. Šitaip jie yra pasikenkę iki atrofijos – jų organizmai yra pakitę su savybėmis, kurios šeimininkams atrodo labai patrauklios. Tai yra šviežumo nebuvimas. Į šviežumo sąvoką patenka tokie dalykai kaip detalus dėmesys, kantrybė, žvalumas, nepražiopsojimas ir kiti su gera sveikata susiję dalykai. Tai būdinga neatbukusiems nervams ir sveikam viso kūno tonusui. _Norint pasinaudoti išsigelbėjimo intervalu reikia, kad visi subjektai tiek antžeminiai, tiek atmosferiniai pasiryžtų jį persirgti. Tai yra laiko intervalas reikalingas prigimtinei sveikatai atstatyti. Su tuo ateis ir erdvės prisipildymas formuojantis vietas gyvybei patalpinti. Tam pirmiausia reiktų atsisakyti skaidymo, nes tik naudojantieji pagirių skaidymą yra tos problemos sukėlėjai. Galutinai tai susiveda į mygtukus, kuriais junginėjami skaidymo aparatai. Kol jie mums yra neprieinami, nes yra kitų užvaldyti. Tuos užvaldėlius dar reikia surasti su taip vadinamais kasaciniais klausimais. Tai atlieka ekspertai su vienu tiksliu pataikymu, kuris apibrėžiamas klausimu „kas ten toks“. Su tuo klausimu įmanoma pasiekti visus patenkančius į kasacinę kategoriją tik tam reikia laiko. Kasacinis klausimas yra ne vienas – galimos variacijos panašia forma. Šiuo atveju pasitaiko gaišinančių spekuliacijų, kai neturima reikiamų kompetencijų arba jos praradinėjamos ir to klausimo pataikymas pasidaro tuščias. _Dar vienas gaišinantis dalykas yra skaidančiųjų subjektų savybe delsti. Kai kas juos vadina mėnuliečiais, nes tą delsimą galima lyginti su delčia. Bet gal tai tik atsitiktinis žodžių žaismas. Tas jų delsimas reiškiasi uždarančiais, pastoviai kartojamais žodžiais sakomais labai autoritetingai, bet iš tiesų tai tėra tuštalas. Pavyzdžiui pastoviai aidiškai kartojami tokie žodžiai: pataikyta, dedasi ir panašiai. Problema tame, kad jie niekaip nepratęsiamai ir neturi jokio tęstinumo, nors jį galima būtų taikyti. Tai priklauso nuo terpės, kurioje tie aidintieji randasi – šiuo atveju ji yra užnuodyta ir ištrina tęsimo galimybes skaidymais. Gal tai koks budintis ir valdo – aš jį vadinu budriąja akimi, nes dar nė karto nepavyko įveikti šio barjero. Gal tai tik nesėkmingas aplinkybių sutapimas. _Tas intervalo modelis apibūdina vienintelį būdą išsigelbėti, nes padeda sukurti oazę palankią išlikti šviežumo syvams, kurie dabar yra suskaidomi. Gyvybę supa labai agresyvi jai aplinka. Štai vakuumo kosminis šaltis neturi stebimų ribų, tačiau gyvybės syvų kūrimas leistų atsirasti dar nežinomoms erdvės generacijoms. Syvai yra neatrasta gyvybės erdvė ir galima tik spėlioti kokias savybes ji turės. Turint omeny stulbinančias galimybes, kurias atveria žmogaus smegenys, įmanoma tikėtis tam tikrų proveržių išspręsiančių ir žmonijos ir gyvūnijos problemas. O kol kas mes turime pūškuoti Saulės sistemos garlaiviuku, kuris patikimais veikia jau ne pirmą milijardą metų. Jei išvengsime gresiančių susinaikinimų ir išplauksime į syvų vandenis turėsime neblogą perspektyvą susikurti gyvybės oazę su dar nežinomomis vystymosi galimybėmis. _Mūsų vienintelis ir brangus žmonijos lopšys dar toli gražu nėra apsaugotas ir nuo išorės erdvių ir nuo vidinių beprotybių keliamų pavojų. Trūksta susitelkimo sprendžiant grėsmių problemas. Dažnai nugali stručių politikos ignoruojančios esamus pavojus, aptingimas ir lengvabūdiškumas. Esame lyg kokie nesubrendę vaikai nesugebantys deramai naudotis turimomis priemonėmis ir dar gali praeiti ne vienas amžius kol įgysime tinkamą susivokimą apie mus supančią sandarą ir vidaus problemas. _Ši tema gali pasirodyti perdėm nereali ir netgi fantastiška futurologija, bet vis gi paremta girdimąja ir kita juntama informacija, kurios kiti žmonės gali net nepastebėti. Šiam tekstui atsirasti reikalingas konkretus jutiminis patyrimas, o ne fantazavimas. Tai yra tam tikri faktai mano šitaip registruojami ir gaila ir keista, kad taip mažai kas kreipia į tai dėmesį. Šios svetainės skaitytojų tėra vos viena kita dešimtis ir kol kas nė vieno komentaro. Ar tai toks svetimas atrodo šis tekstas? Retorinis klausimas dar neturintis atsakymo, bet linkiu jam išplaukti į platesnius auditorinius vandenis.

2022 m. liepos 21 d., ketvirtadienis

Iškvietimas prieš žvėrį

_Tai yra įsirėmimo variantas. Klausimas į ką aš taip įsiremiu. Tai mane taip užspaudžia triukšmai, kad nebebūna ko imtis ir ką veikti – triukšmų stūmimas kur nors eiti, bet nuo to būtų tik varginimas. Paprastai aš mėginu surasti triukšmų priežastį – kur yra jų šaltinis. Dažniausiai tai yra koks nors žmogus su įjungtu mechanizmu ir legaliai dirbantis. Normaliomis sąlygomis reiktų mėginti su juo susitarti. Bet šiuo atveju viskas yra centruota ir mane persekioja. Tą žmogų saugo įstatymai, o aš tesu kvailio vietoje su savo neįgaliojo problemomis. Kaip manote kaip paveiktų mano prašymas tokį žmogų? Visi garsai spaudžia link jo – ir kas ten manęs laukia? Aš turėjau keletą tokių bandymų priartėti prie sukėlėjo ir supratau, kad be patyčios čia mažai kas įmanoma. Pavadinau tai iškvietimu prieš žvėrį, nes jokios užuojautos tokiu atveju neįmanoma sulaukti, o dažnai šitaip tyko pabloginimas. Kartais tai gali būti net pavojinga. Esu pamokytas nesivelti į tokias situacijas, o kylančią problematiką spręsti iš tolo – ir balsų pagalba. Kai viskas aptenka į aklavietę tai būna lyg iškvietimas su iššūkiu – dar viena treniravimosi vieta – medžiotojas gali sumedžioti žvėrį, bet tam reikia būti gerai pasiruošus. Tai yra turėti įtikinamus įrodymus, liudininkus ir teisėsaugos paramą. _Dažnai tie dalykai būna žvėries, o ne mano pusėje. Kaip suprantate žvėris yra gudrus padaras ir gali būti velniais užmaitintas. Kartais man pasiseka į to veiksmo epicentrą ką nors nukreipti. Tokio pat kalibro veikėją, kurį aš vadinu užtarėju. Bet paprastai tai padeda tik laikinai – jie visada tam tikru būdu nupasuoja tokius dalykus, kad aš likčiau vienas su savo tokia problema. Nei bendradarbiavimas, nei derybos stabiliai neužsilaiko – kiekvieną kartą reikia naujo užėjimo kol galų gale patenka į tokią aklavietę. Silpnas, neteisus prie stiprų teisuolį. Tam reikia kaip reikiant išsitreniruoti. Taip vadinamas atvirkštybių sugretinimo principas, kuris šiame gyvenime taip mėgsta įvykti. _Tokį atvejį gali lydėti įvairūs momentiniai sveikatos ir psichikos sutrikimai. Tachikardija, tam tikri pakrikimai – neberadimas kuo užsiimti, veiksmų ir planavimo manevravimo poreikis, staigūs perplanavimai ir elgesio keitimai. Negalėjimas prigulti, kad tai visai neužėstų. Galima griebtis rašymo, kompiuterio, buitinio darbelio ar tinkamos radijo, TV laidos ypač sporto transliacijos. Reagavimo variantų galimybės būna ribotos, bet paprastai tai anksčiau ar vėliau praeina ir būna įmanoma atsigauti iki kito tokio karto. Gresia užsimiršimas ar klaidingas pasirinkimas, staigus pablogėjimas. Tai pavadinčiau aklosios zonos epicentru, nes aktyvuojasi persekiojimo faktoriai. Kartais tai būna nuo stiprių triukšmų, nemigos priepuolių ar nejuntamų dalykų – viršgarsinių spinduliavimų, keistos radiacijos, tam tikro užnuodijimo per išorę. Tai yra išblaškantys dalykai ir mano „Miego dienyne“ prašoma pažymėti B raide. Tas dienynas yra man išduotas psichosocialinės reabilitacijos centro „Rastis“ pastoviai savistabai. _Pastaruoju metu viskas užsiciklina būtent ties šiuo atveju. Kartojasi ir kartojasi - į dieną gali būti keli sykiai su įvairaus stiprumo apraiškomis – vargina, nervina, gaišina. Ir praeis tai, kaip spėju, labai negreitai. Girdžiu komentuojančius, pakovojančius balsus ir iš erdvės ir iš eterio, bet ir jiems niekas greitai nesigauna. _Ir gauti pagalbos kaip ir nėra iš kur. Vizitai pas psichiatrą kas trys mėnesiai pagrinde tik dėl vaistų – pacientų daug ir nelabai spėjama juos išklausyti. Galima prasidėti su teisminiu nagrinėjimu, nes tokia kaimynų estakada mašinų remontui pažeidžia įstatymus, bet tam reikia atsidėti laiko, kai neatidėliotinų rūpesčių per akis. Greičiau tą viską sutvarkys balsai, negu prisiruošiu teistis. Yra dar reabilitacijos centrai su priėmimo ceremonijom, bet visur iš esmės mažai ką padeda. Įsitaisiau šį Blog’ą ir jau dešimt metų beveik be jokio komentaro lyg tai būtų visiškai bereikšmis dalykas. Skaito viena kita dešimtis žmonių kaip man rodo svetainė. Turbūt visi mano, kad tai yra kažkokie nerealūs dalykai, nesveikos fantazijos ir vengia ką nors konkrečiai pamanyti. Gerai, kad tai pasidarė pusiau valdomas dalykas – anksčiau, be balsų, viskas būdavo iki siaubingų būsenų. Dabar su jais pavyksta apeliuoti ir iš dalies apsiginti – pažeidėjai pradeda suprasti ir kažkiek reaguoja. _Tokia tai patyčia – pasiuntimas ieškoti kuo daugiau pagalbų, kad jie turėtų kuo daugiau skaidyti. Surask nežinai ką, padaryk nežinia ką. Ir taip pasaka be galo. Pastovi kova su vėjo malūnais beveik be gyvenimo – tapau vienišiumi be draugų, tik giminės stengiasi manęs per daug neužmiršti, tad padėkoju jiems už tai. Užburtas ratas užsidaro – ar dar kas nors jame gali atsirasti? Dar daug laiko gali praeit kol kas nors pajudės.

2022 m. birželio 21 d., antradienis

Labai lėtas procesas

_Tai yra mano savijautos gerėjimo procesas. Amžinai jaučiuosi taip lyg man pastoviai būtų kažkas ne taip. Tai nuo jų kuriamų plėmų. Tie plėmai atsiranda nuo visokių žalingų veiksnių – įvairių triukšmų, užterštumo dūmais, alkoholiu, narkotikais. Dažnai tai būna depresiniai plėmai, bet pasitaiko ir skausminių. Kaip matote tai yra susiję su mano smegenimis, kurios taip jautriai reaguoja į tokią aplinką, kurioje atsiranda taip vadinamos pažeistumo skylės. Jie savo žalingais veiksniais kūrenasi toje erdvėje sukeldami tam tikrą stygių, kurį man tenka lopyti savo sveikatos sąskaita. Atrodytų tas procesas nusitęs iki begalybės, bet yra vilties, kad taip nėra. Visgi kažkoks gerinimas atsiranda, bet jis darosi labai lėtai. Jie tai lengvai galėtų pramušti iki neatstatomumo, bet jau turi susiformavę feodalinius interesus ir saugo mano sveikatą kaip kad baudžiauninkus saugo jų ponai. Tai visgi yra jų maitintojai. _Bėda tame, kad informacija apie gerinimo galimybės praeina labai nenoriai. Pirmauja atmetimo reakcija – nuodų surogatas, kuriame tvyro mano kaimynai, automatiškai atmeta visas teigiamybės ir traukia juos prie minusų. O tie minusai tokie, kad verčia nuolat skaidyti pozityviąją erdvę. Jai padidėjus jiems pradeda atrodyti, kad įvyko komforto sumažėjimas, ir jie vėl puola skaidyti visokiais triukšmais. Šitaip yra išvengiama pagiriojimosi proceso, bet tos pagirios niekur nedingsta tik vis reikalauja pastovaus skaidymo. Neišsipagiriojusių mąstymas yra mankurtiškai ydingas – jie negali suregzti elementarios logikos yra keistai alogiški ir neskiria elementarių tiesų. Taip gaunasi šakos pjovimo paradoksas – jie nesupranta, kad pjauna šaką ant kurios sėdi. _Deja įrodinėjimo galimybės ribotos – tik su nauja diena ir nauju rytojumi ateina minties pasislinkimas kaip judant su alpinizmo kuoliukais. Taip giliai nugrimzdę į pajuodimą minimi subjektai ir taip plačiai užteršę aplinką užmiršimu. Yra eilė galimybių šitaip slinktis ir jas turi naudoti teigiamosios vėlės su savo balsais. Yra tam tikras tiesioginis nustatymas fiksuojantis tiesos momentus. Padeda miegas ir šiokios tokios derybos, kurių dėka išlipome iš dvejeto į trejetą pagal pailsėjimo kokybę. Kukriniksija turi pastoviai rėkauti, kad bent kažkiek palaikyti gyvybines funkcijas prieš atsiveriančias adymo skyles ties jų erdve. Pastoviai susakinėjami žodžiai budi lyg elektronai laukiantys tiesos srovės, kurią turi jie praleisti, kai kas nors iš tų tiesų pasiekia jų sąmonę ir jie įgyja galimybę susiprotėti bent nedideliam pasislinkimui ne į blogąją pusę. _Paprastai visos tos priemonės atsimuša lyg žirniai į sieną – tai jų įprastoji būsena, kurią jie palaiko atkrytiniu nupasavimu. Teigiamoji banga atslūgsta ir vėl liekama ties tais pačiais neigiamais atsikalbinėjimo postulatais ir jie reiškia, kad norima ignoruoti mano pusę. Jų pusėje viskas gerai, o mano pusė nestebima, nors joje būna pridirbtos nusekimo problemos. Aš juos vadinu bepagrindžiais, nes niekaip nesuprantami nei kiekiai, kuriuos jie suskaido, nei tų kiekių kaina – visa maitinamoji energija atsiranda tarsi iš niekur kaip nesibaigianti dangaus mana. O juk ji kainuoja ne tik mano vieno sveikatą – visas laikas man sueina tik jos palaikymui su atidžiu atstatomojo poilsio režimo sekimu. Nelieka nė skaitymo substancijos – vien tik galvosūkiu ir kryžiažodžių sprendimas su užstrigimo pertraukomis, kai dėmesys patenka į jų nuėdimo duobes. Jiems atrodo, kad šitaip aš nutykau energiją ir ją atimu – trukdau kitų gyvenimus. _Esu negalintis prie visuomenės pritapti žmogus. Prasta atmintis, negalėjimas ilgai skaityti uždaro intelektualių profesijų pasirinkimo galimybes, tad galiu dirbti tik ribotus nekvalifikuotus darbus, o ir tam reikia ilgo atsigavinėjimo. Rašau gana lėtai daugiausia iš aiškiagirdystės srities ir tai mažai kam įdomu – turiu tik apie dešimtį skaitytojų. Tai galima pavadinti neįgaliojo kūryba – nesulaukiu beveik jokių komentarų kaip koks asketas atsiskyrėlis. Atrodo tokia padėtis visiškai beviltiška – belieka atsidėti vien tik sunkiam ir lėtam sveikimo procesui su ribotu informacijos prieinamumu. _Vienok tai yra savotiškai turininga – girdžiu aibę balsų, juos kažkiek skiriu ir dalyvauju jų vyksme. Esu apsaugotas trejeto ribose, kad blogieji manęs visiškai nesugriaužtų – mano pastabos toje sferoje yra vertingos ir kai kas labai domisi tokios kovos patirtimi. Galima įtarti, kad neskaitymo blokada yra dirbtinė ir gal būt ši informacija sudomintų platesnę auditoriją. Bet kol kas reikia tenkintis tik tuo kas yra – po truputį, diena iš dienos slinkti vos pastebimais kriterijais prieš tuos mistinius veikėjus, kurie taip lėtai įsisavina realybės duomenis ir nežinia kada pajėgs ką nors naudinga suplanuoti. _Belieka tik spėlioti ką mano kiti apie šį kazusą, kurį aš taip patiriu. Kviečiu pasidalinti savo nuomone, kad tai neliktų taip visiškai neapibrėžta. Kad kas nors nors ką nors pakomentuotų – net nežinau ar yra prasmė to laukti, bet tikiuosi nors kokių nors atsiliepimų.

2022 m. kovo 11 d., penktadienis

Šiuolaikiniai perversmininkai

_Šis žodis reiškia diktatūrų statytinių pavadinimą. Žinoma, pirmiausia tai yra Rusijos ir Baltarusijos diktatoriai. Žodžio žaismas yra tame kaip jie dėsto savo propagandą. Kalba kaip užsivedę ir nė per raidę nenukrypsta nuo savo metodikos, kurios pagrindinė ypatybė yra ta, kad jie paprasčiausiai apverčia tiesą. Balta vadina juodu – juodina viską taip kaip yra naudinga jų užmačioms. Demokratiją vadina nacizmu ir šitaip imituoja kovojimą už gėrį. _Ir čia demokratijai reiktų pasitempti, nes kiekviena dėmelė jos reputacijoje yra išdidinama, išpučiama ir virsta plėmais tų diktatorių kalbose. Tai yra baisus nedorumas ir viskas kas nedora tampa jų instrumentu propagandoje. Galima sakyti, kad visiškai dorų žmonių yra ne taip jau daug, bet šiuo atveju reikia pasirinkti kurioje pusėje ruošiamės būti ir dorumo stiprinimas turėtų silpninti šį diktatorių pagrindinį triuką. Visai prastai yra su valdžių dorumu – netgi demokratinių. Ir man yra mįslinga dėl daromų dorumo klaidų, kurios yra šitaip palankios diktatorių kalboms. Jie nuo to stačiai užsiveda lyg būtų su gėrio arkliuku. Užsiveda ir kažkodėl nebegali nustoti lyg neturėtų kito užimtumo, lyg būtų kažkieno stumiami. Žinoma, tai išryškėjo tik Rusijai užpuolus Ukrainą ir tai dar viena dorumo spraga nepastebėta pasaulio lyderių. Tik toks stambumas mums atvėrė akis, nors yra pilna visokiausių ideologinių mokslų ir ideologų, kurie turėjo pastebėti tokį akibrokštą dar prasidedant tai blogio įsčiose. _Kaip tas nedorumas išbujojo? Tai dėl nuolaidžiavimo nesąžiningumai. Pasirenkamas ne sąžiningumo, o lengvesni būdai ir toliau tai tampa metodu. Dorumas pasidaro tinkamas tik pasijuokti – lyg juo mes nieko nepasiektume. _Dar viena diktatorių eksploatuojama gysla - įrodinėti be įrodymų tik iš gandų ir užuominų viską suverčiant demokratijos kaltei. Todėl skaidrumas tampa reikšmingu faktoriumi, surinkti faktiniai įrodymai gali būti reikšmingu koziriu juos demaskuojant ir pritildant. Svarbią vietą užima teisminis įrodymų surinkimas, jei teismas yra nepraradęs savo prestižo. Reiškia jis tai atliekama sąžiningai ir profesionaliai. Tų įrodymų reiktų siekti kuo aukštesne kartele – kaip Nobelio premijos ir tai turėtų tapti ne išimtimi, o norma. _Putinas kažkodėl nepabijojo sukelti tikrą karą, kuris mums pridaro didžiulių nuostolių. Užmigdytas Rusijos karinės galios įteigimu iš kariškių pusės jis įtikėjo savo saugumu ir priedo nenumatė stipraus Ukrainos pasipriešinimo. O jo kariškiai iš inercijos pradėjo taikyti Čečėnijos ir Sirijos modelį naudodami išdegintos žemės taktiką. Ir tuo kaltinami patys ukrainiečiai. Putino pretekstas, kad nori apsaugoti Rusijos periferiją, jam yra svarus argumentas ir čia išryškėja lūžio taškas visos demokratijos ir pačios Rusijos likime. Kur Rusija šitaip nusivažiuos, kai beveik visas pasaulis solidarizuojasi ir taiko sankcijas jos ekonomikai. Ar jos lauks Šiaurės Korėjos lemtis ar Rusijos oligarchai ir piliečiai vis gi atsitokės ir sveikas protas nugalės. _Manoma, kad Rusijos periferijos saugojimas yra turtuolių interesų atspindys ir jie turėtų susigriebti dėl galimų netekimų bei nuostolių. Bet dabartinėje veiksmų eigoje to kažkodėl nesimato. Rusija praradusi ateities perspektyvą ir tapusi nepatraukli ekonomiškai teturi tik karinės galios burbulą, kurį dabar ir mėgina panaudoti. Tai ir karinės pramonės išdava – ji įsivažiavusi ir ieško pelningų pritaikymo sferų. _Štai tokį vaizdelį aš susidariau iš žiniasklaidos informacinių pranešimų. Kai kas paremta prielaidomis ir jas dar reikėtų paremti įrodymais su pavyzdžiais, bet čia tik tokia apžvalgėlė, norint atkreipti dėmesį į kai kurias labai labai pavojingas tendencijas. Kai kas jau gerai žinoma, tad gavosi ir pasikartojimų. _Mūsų pasaulis daro žingsnį atgal ir jis reikalauja pastangų, kuriomis visko kompensuoti gali ir nepavykti. Pradėtas karas visada yra pralaimėjimas nešantis didžiulius nuostolius.Ir šiuo atveju mums tenka sumokėti tokią kainą, kad galutinai nenusiristume į atsiveriančią bedugnę, kurią mums sutaisė blogio jėgos. Gėrio budrumas buvo nepakankamas ir ta istorijos pamoka vėl kartojasi. Dabar ukrainiečiai kovoja už visą demokratiją laimėdami mums laiko Rusijos karinės mašinos sekinimu. Tikėkimės ji dar negreitai atsigaus, kad pradėtų žvalgytis savo buvusių teritorijų. O ar tai bus galutinis smūgis tokioms užmačioms dabar priklauso nuo esamo momento kuo efektyvesnio išnaudojimo. Nepramiegokime lemiamos galimybės apvalyti pasaulį nuo prisikaupusio šlamšto. O ar pavyks išvengti posūkio į šaltąjį karą parodys demokratinio pasaulio išprusimas.

2022 m. vasario 13 d., sekmadienis

Nukultūrintas sluoksnis

_Gali kilti klausimas – o kur jis yra? Ir tai gali būti problematiška paaiškinti. Pradėsime nuo to kaip aš tai suprantu. Aš tai stebiu kaip tam tikrą galvos konusą ir jis yra lyg trečiosios akies matyme. Gal būt iš dalies tai yra galvos išturėjime, bet nebūtinai tik mano vieno. Ankstesni skyreliai apie spengimą ir dirbtinį skausmingumą aiškina kaip tas sluoksnis skurdinamas. Jis yra lyg savotiškai prasėdęs ir pajuodęs taip formuodamas svetimkūnišką juodojo mėnulio struktūrą, kuri formuojasi nuo ydingų ten esančių subjektų poveikių. Paprasčiausiai sakant žalingi mano kaimynų įpročiai ir ydingi triukšmingi mechanizmai sukelia tą nukultūrinimą virš jų esančioje erdvėje. Lyg kokie teršalai. _Gali kilti klausimas – o kam ta kultūra reikalinga? Aš tai pavadinčiau protinio darbo kultūra. Ji yra gana trapi ir mano kaimynai yra praradę neuronus, kurie yra jai reikalingi. Žalingi įpročiai ir triukšmai veikia destrukciškai ir ardo sveikuosius nervus, o jie yra pagrindas protinei veiklai, kuri neužsisklendžia vien tik mūsų galvose, bet ir nusitęsia sveikumo substancija į tolumas. Tai turi didelę reikšmę mūsų savijautai ir yra priklausoma nuo geros sveikatos palaikymo. Visi žino ko reikia sveikatai palaikyti ir viskas kas jai kenkia kenkia ir tam kultūriniam sluoksniui. Aš negaliu ilgai skaityti, nes juodasis mėnulis tiesiogiai remiasi į mano galvą užgoždamas skaitymo parametrus. Tetrūksta gana nedaug, kad man tai pasitaisytų – taisyklingai išsimiegoti ir tik žalingi kaimynų įpročiai neleidžia to padaryti. Idealiu atveju, jei teršimas būtų nedidelis, galima būtų apsieiti ir be miego. Su harmoningais dėmesio keitimo būdais. _Kaip tie kaimynai yra nukultūrėję? Beveik be neuronų, praradę miegojimą jie laikosi maitindamiesi iš skaidymo ir letargo. Jiems reikalinga pastovi naikinamoji dozė, kad palaikyti savo komfortą. Šitaip jie nusodina aplinkinę erdvę. Jie yra lyg savotiškame atrofijos kolapse, iš kurio išeiti galima tik išsiblaivius. Bet išsiblaivymo pagirias jie pastoviai praskaido, kad nepajustų savo sunkios sveikimo būsenos. Jiems atrodo, kad būdamas sveikas aš esu atėmęs jų erdvę, nes jie maitinasi iš mano žaizdos, kurią yra padarę dirbtiniu skausmingumu. Jie nebesupranta kaip įmanoma pasveikti ir kaip įmanydami to kratosi. Jei ne kukriniksijos palaikymas būtų tolimesnis grimzdimas į atrofijos kolapsą – ji sugeba palaikyti tam tikrą pusiausvyrą tame skaidyme, bet jam vis tiek reikalingas tiekimas iš persiveisimo. Kiekybė šiuo atveju nereiškia kokybės – pastovus trejetas mano savijautoje rodo, kad jie pranaikina šviežumą – tai liudija dviejų balų stygius ir negalėjimas ilgai skaityti su tokia depresija. _Šitaip pas juos yra dingusi protinio darbo kultūra. Tam reikalingas ištisas sveikumo sluoksnis, kurį jie yra prasodinę. Kad jį atstatyti tenka naudotis ir fizine kultūra. Tik fiziškai sveikame kūne galimas normalus smegenų funkcionavimas, o šiame atstatymo etape to tikrai gali prireikti. Pas save stebiu kraujo nepratekėjimus, nepilnavertį virškinimą, nutraukinėjamą miegą ir fizinė mankšta leidžia tai indikuoti bei taisyti. Tik šis procesas pas mane yra atkrytinis ir labai lėtas, nes jie pastoviai tai nuatakuoja. Reikia nuolatinio pastovumo, atkaklumo ir prisivertinėjimo ir tada galima stebėti lėtą laipsnišką kilimą sveikumo link. Sakoma, kad aptikus savo silpnąsias vietas, jos lengvai tikrai nepasiduoda. O čia reikia išmaniai taikyti vaistų terapiją, pratimų kompleksiškumą, dienotvarkės lankstumą – sakoma, kad nuo vaisto iki nuodo tik vienas žingsnis, todėl svarbu nesuklysti ir tik nesparčiai, laipsniškai, atsargiai progresuoti taisant save ir po truputį didinant teisingus pajėgumus. _Kaip matote tai yra kompleksinė problema. Gyti yra įmanoma, nes jie yra saviški. Yra lėkštas sutapimas, kuris leidžia priartėti link sveikumo. Jie yra organiškoje atrofijoje ir nėra visiškai svetimi. Pas juos būtų normalios pagirios su tam tikru barjeru, kurį tereikia pasiryžti įveikti. Tai normalus sirgimas su terminais ir sveikimo priemonėmis atrandamais medikų. _Ši visatos sandaros problema rodo, kad jie yra savotiškas auglys jos struktūroje su atitinkamais dėsningumais. Reikia ne amputacijos, o absorbavimo. Jie yra kaip minusiniai darželinukai laukiantys savo pamokų. Tai gaišinantis atsilikimas trukdantis geresnės ateities pasirodymą, nes jie prasodina dabartį savo keliamais nuostoliais. Kaip sakoma – laikas yra pinigai. Kuo anksčiau jie pasveiks tuo greičiau turėsime geresnę ateitį. Jie yra dar neapšviesti ir laiko klausimas kada mums pavyks juos ištraukti iš šios juodosios viską ryjančios skylės.