2022 m. kovo 11 d., penktadienis

Šiuolaikiniai perversmininkai

_Šis žodis reiškia diktatūrų statytinių pavadinimą. Žinoma, pirmiausia tai yra Rusijos ir Baltarusijos diktatoriai. Žodžio žaismas yra tame kaip jie dėsto savo propagandą. Kalba kaip užsivedę ir nė per raidę nenukrypsta nuo savo metodikos, kurios pagrindinė ypatybė yra ta, kad jie paprasčiausiai apverčia tiesą. Balta vadina juodu – juodina viską taip kaip yra naudinga jų užmačioms. Demokratiją vadina nacizmu ir šitaip imituoja kovojimą už gėrį. _Ir čia demokratijai reiktų pasitempti, nes kiekviena dėmelė jos reputacijoje yra išdidinama, išpučiama ir virsta plėmais tų diktatorių kalbose. Tai yra baisus nedorumas ir viskas kas nedora tampa jų instrumentu propagandoje. Galima sakyti, kad visiškai dorų žmonių yra ne taip jau daug, bet šiuo atveju reikia pasirinkti kurioje pusėje ruošiamės būti ir dorumo stiprinimas turėtų silpninti šį diktatorių pagrindinį triuką. Visai prastai yra su valdžių dorumu – netgi demokratinių. Ir man yra mįslinga dėl daromų dorumo klaidų, kurios yra šitaip palankios diktatorių kalboms. Jie nuo to stačiai užsiveda lyg būtų su gėrio arkliuku. Užsiveda ir kažkodėl nebegali nustoti lyg neturėtų kito užimtumo, lyg būtų kažkieno stumiami. Žinoma, tai išryškėjo tik Rusijai užpuolus Ukrainą ir tai dar viena dorumo spraga nepastebėta pasaulio lyderių. Tik toks stambumas mums atvėrė akis, nors yra pilna visokiausių ideologinių mokslų ir ideologų, kurie turėjo pastebėti tokį akibrokštą dar prasidedant tai blogio įsčiose. _Kaip tas nedorumas išbujojo? Tai dėl nuolaidžiavimo nesąžiningumai. Pasirenkamas ne sąžiningumo, o lengvesni būdai ir toliau tai tampa metodu. Dorumas pasidaro tinkamas tik pasijuokti – lyg juo mes nieko nepasiektume. _Dar viena diktatorių eksploatuojama gysla - įrodinėti be įrodymų tik iš gandų ir užuominų viską suverčiant demokratijos kaltei. Todėl skaidrumas tampa reikšmingu faktoriumi, surinkti faktiniai įrodymai gali būti reikšmingu koziriu juos demaskuojant ir pritildant. Svarbią vietą užima teisminis įrodymų surinkimas, jei teismas yra nepraradęs savo prestižo. Reiškia jis tai atliekama sąžiningai ir profesionaliai. Tų įrodymų reiktų siekti kuo aukštesne kartele – kaip Nobelio premijos ir tai turėtų tapti ne išimtimi, o norma. _Putinas kažkodėl nepabijojo sukelti tikrą karą, kuris mums pridaro didžiulių nuostolių. Užmigdytas Rusijos karinės galios įteigimu iš kariškių pusės jis įtikėjo savo saugumu ir priedo nenumatė stipraus Ukrainos pasipriešinimo. O jo kariškiai iš inercijos pradėjo taikyti Čečėnijos ir Sirijos modelį naudodami išdegintos žemės taktiką. Ir tuo kaltinami patys ukrainiečiai. Putino pretekstas, kad nori apsaugoti Rusijos periferiją, jam yra svarus argumentas ir čia išryškėja lūžio taškas visos demokratijos ir pačios Rusijos likime. Kur Rusija šitaip nusivažiuos, kai beveik visas pasaulis solidarizuojasi ir taiko sankcijas jos ekonomikai. Ar jos lauks Šiaurės Korėjos lemtis ar Rusijos oligarchai ir piliečiai vis gi atsitokės ir sveikas protas nugalės. _Manoma, kad Rusijos periferijos saugojimas yra turtuolių interesų atspindys ir jie turėtų susigriebti dėl galimų netekimų bei nuostolių. Bet dabartinėje veiksmų eigoje to kažkodėl nesimato. Rusija praradusi ateities perspektyvą ir tapusi nepatraukli ekonomiškai teturi tik karinės galios burbulą, kurį dabar ir mėgina panaudoti. Tai ir karinės pramonės išdava – ji įsivažiavusi ir ieško pelningų pritaikymo sferų. _Štai tokį vaizdelį aš susidariau iš žiniasklaidos informacinių pranešimų. Kai kas paremta prielaidomis ir jas dar reikėtų paremti įrodymais su pavyzdžiais, bet čia tik tokia apžvalgėlė, norint atkreipti dėmesį į kai kurias labai labai pavojingas tendencijas. Kai kas jau gerai žinoma, tad gavosi ir pasikartojimų. _Mūsų pasaulis daro žingsnį atgal ir jis reikalauja pastangų, kuriomis visko kompensuoti gali ir nepavykti. Pradėtas karas visada yra pralaimėjimas nešantis didžiulius nuostolius.Ir šiuo atveju mums tenka sumokėti tokią kainą, kad galutinai nenusiristume į atsiveriančią bedugnę, kurią mums sutaisė blogio jėgos. Gėrio budrumas buvo nepakankamas ir ta istorijos pamoka vėl kartojasi. Dabar ukrainiečiai kovoja už visą demokratiją laimėdami mums laiko Rusijos karinės mašinos sekinimu. Tikėkimės ji dar negreitai atsigaus, kad pradėtų žvalgytis savo buvusių teritorijų. O ar tai bus galutinis smūgis tokioms užmačioms dabar priklauso nuo esamo momento kuo efektyvesnio išnaudojimo. Nepramiegokime lemiamos galimybės apvalyti pasaulį nuo prisikaupusio šlamšto. O ar pavyks išvengti posūkio į šaltąjį karą parodys demokratinio pasaulio išprusimas.

2022 m. vasario 13 d., sekmadienis

Nukultūrintas sluoksnis

_Gali kilti klausimas – o kur jis yra? Ir tai gali būti problematiška paaiškinti. Pradėsime nuo to kaip aš tai suprantu. Aš tai stebiu kaip tam tikrą galvos konusą ir jis yra lyg trečiosios akies matyme. Gal būt iš dalies tai yra galvos išturėjime, bet nebūtinai tik mano vieno. Ankstesni skyreliai apie spengimą ir dirbtinį skausmingumą aiškina kaip tas sluoksnis skurdinamas. Jis yra lyg savotiškai prasėdęs ir pajuodęs taip formuodamas svetimkūnišką juodojo mėnulio struktūrą, kuri formuojasi nuo ydingų ten esančių subjektų poveikių. Paprasčiausiai sakant žalingi mano kaimynų įpročiai ir ydingi triukšmingi mechanizmai sukelia tą nukultūrinimą virš jų esančioje erdvėje. Lyg kokie teršalai. _Gali kilti klausimas – o kam ta kultūra reikalinga? Aš tai pavadinčiau protinio darbo kultūra. Ji yra gana trapi ir mano kaimynai yra praradę neuronus, kurie yra jai reikalingi. Žalingi įpročiai ir triukšmai veikia destrukciškai ir ardo sveikuosius nervus, o jie yra pagrindas protinei veiklai, kuri neužsisklendžia vien tik mūsų galvose, bet ir nusitęsia sveikumo substancija į tolumas. Tai turi didelę reikšmę mūsų savijautai ir yra priklausoma nuo geros sveikatos palaikymo. Visi žino ko reikia sveikatai palaikyti ir viskas kas jai kenkia kenkia ir tam kultūriniam sluoksniui. Aš negaliu ilgai skaityti, nes juodasis mėnulis tiesiogiai remiasi į mano galvą užgoždamas skaitymo parametrus. Tetrūksta gana nedaug, kad man tai pasitaisytų – taisyklingai išsimiegoti ir tik žalingi kaimynų įpročiai neleidžia to padaryti. Idealiu atveju, jei teršimas būtų nedidelis, galima būtų apsieiti ir be miego. Su harmoningais dėmesio keitimo būdais. _Kaip tie kaimynai yra nukultūrėję? Beveik be neuronų, praradę miegojimą jie laikosi maitindamiesi iš skaidymo ir letargo. Jiems reikalinga pastovi naikinamoji dozė, kad palaikyti savo komfortą. Šitaip jie nusodina aplinkinę erdvę. Jie yra lyg savotiškame atrofijos kolapse, iš kurio išeiti galima tik išsiblaivius. Bet išsiblaivymo pagirias jie pastoviai praskaido, kad nepajustų savo sunkios sveikimo būsenos. Jiems atrodo, kad būdamas sveikas aš esu atėmęs jų erdvę, nes jie maitinasi iš mano žaizdos, kurią yra padarę dirbtiniu skausmingumu. Jie nebesupranta kaip įmanoma pasveikti ir kaip įmanydami to kratosi. Jei ne kukriniksijos palaikymas būtų tolimesnis grimzdimas į atrofijos kolapsą – ji sugeba palaikyti tam tikrą pusiausvyrą tame skaidyme, bet jam vis tiek reikalingas tiekimas iš persiveisimo. Kiekybė šiuo atveju nereiškia kokybės – pastovus trejetas mano savijautoje rodo, kad jie pranaikina šviežumą – tai liudija dviejų balų stygius ir negalėjimas ilgai skaityti su tokia depresija. _Šitaip pas juos yra dingusi protinio darbo kultūra. Tam reikalingas ištisas sveikumo sluoksnis, kurį jie yra prasodinę. Kad jį atstatyti tenka naudotis ir fizine kultūra. Tik fiziškai sveikame kūne galimas normalus smegenų funkcionavimas, o šiame atstatymo etape to tikrai gali prireikti. Pas save stebiu kraujo nepratekėjimus, nepilnavertį virškinimą, nutraukinėjamą miegą ir fizinė mankšta leidžia tai indikuoti bei taisyti. Tik šis procesas pas mane yra atkrytinis ir labai lėtas, nes jie pastoviai tai nuatakuoja. Reikia nuolatinio pastovumo, atkaklumo ir prisivertinėjimo ir tada galima stebėti lėtą laipsnišką kilimą sveikumo link. Sakoma, kad aptikus savo silpnąsias vietas, jos lengvai tikrai nepasiduoda. O čia reikia išmaniai taikyti vaistų terapiją, pratimų kompleksiškumą, dienotvarkės lankstumą – sakoma, kad nuo vaisto iki nuodo tik vienas žingsnis, todėl svarbu nesuklysti ir tik nesparčiai, laipsniškai, atsargiai progresuoti taisant save ir po truputį didinant teisingus pajėgumus. _Kaip matote tai yra kompleksinė problema. Gyti yra įmanoma, nes jie yra saviški. Yra lėkštas sutapimas, kuris leidžia priartėti link sveikumo. Jie yra organiškoje atrofijoje ir nėra visiškai svetimi. Pas juos būtų normalios pagirios su tam tikru barjeru, kurį tereikia pasiryžti įveikti. Tai normalus sirgimas su terminais ir sveikimo priemonėmis atrandamais medikų. _Ši visatos sandaros problema rodo, kad jie yra savotiškas auglys jos struktūroje su atitinkamais dėsningumais. Reikia ne amputacijos, o absorbavimo. Jie yra kaip minusiniai darželinukai laukiantys savo pamokų. Tai gaišinantis atsilikimas trukdantis geresnės ateities pasirodymą, nes jie prasodina dabartį savo keliamais nuostoliais. Kaip sakoma – laikas yra pinigai. Kuo anksčiau jie pasveiks tuo greičiau turėsime geresnę ateitį. Jie yra dar neapšviesti ir laiko klausimas kada mums pavyks juos ištraukti iš šios juodosios viską ryjančios skylės.