Užmirštasis sveikimas

_ Šiame skyrelyje aš pamėginsiu panagrinėti kai kurias juodojo mėnulio subjektų savybes. Tai liečia jų atsiradimo ir kilmės klausimus. Kažkas jiems tokiems padėjo atsirasti ir jie neišsisaugojo nuo savo atrofinio susirgimo. Patekus į atrofiją lyg kokiam kolapse jiems kažkodėl labai sunku priimti sveikimą. Radiacinis sublimatas yra stipriai juos pakenkęs iki mankurtizmo. Neprigirdi, neprimato ir intensyviai vykdo blogio misiją patys to nesuprasdami. Po kiekvieno įtikinėjimo, kad daroma blogai įvyksta naujas kenkimo užėjimas su eiliniu pabloginimu ir pilnu išsiteisinimu – jiems tai atrodo neišvengiama ir netgi būtina. Tai tokia pastovi savybė verčianti juos nuolat kartotis ir nė trupučio nepagerėti. Lyg kokiam užburtam rate. _ Paradoksas yra tame, kad jie užmiršo sveikatą ir ta kolapsinė būklė jiems atrodo prigimtinė. Galima sakyti, kad jie gulasi kryžiumi prieš bet kokius pokyčius vedančius į atgalinę sveikatą. Bet tame apibrėžime „jie“ gali būti ne taip paprasta susigaudyti. Tame slypi mįslinga struktūra, kurią aš mėginu paveikti per tam tikras matrioškas. Pirmieji to norintys tėra įkaitai antrosios jų eilės už kurios būna taip vadinami kasaciniai nežinia kiek nutolę ir sunkiai pasiekiami. Žodis „kasaciniai“ reiškia, kad yra ieškomi per klausimą „kas ten toks“, kurį gali užduoti ekspertiniai subjektai ir šitaip mėginti pasiekti išsirikiavimo paskutinę grandį. Paprastai tą klausimą blokuojama nutylėjimu – yra visa masė tokių tylenių, kurie nepraleidžia jokio dispečeriavimo toje aidinėje erdvėje. Tad belieka laukti kol tas klausimas nusiirs iki savo tikslo ir suras kas ten tokie įsitaisę laiko mus įkaitais. _ Galima įtarti, kad juodasis mėnulis yra senovinis gerai žinomas darinys tik kažkas jį panaudojo savanaudiškiems tikslams – pasikaifavimui, pasimagaryčiavimui, pasikondicionavimui. Ir priedo tai yra visus mus gaišinantis blokas – kol jį įveiksime prireiks nemažai laiko. Tai yra prieš mus išstatyta antagonistinė nuomonė teigianti viską atvirkščiai ir to niekaip neįmanoma perverbuoti. Jų praregėjimas įvyktų tik su pasveikimu – kai atrofuotos ir jų smegenys pajėgs suvokti kokios iš tikrųjų priežastys viską lemia. Gal tarp jų yra nemažai apie tai nutuokiančių, bet jų apsisprendimas yra paralyžuotas. Kaip nuo kokio vabzdžio įgėlimo – tarp jų yra pagrindinis veikėjas, kurį galima pavadinti Etonu ir tai jis lemia ne menką dalį to paralyžiaus. Jiems patinka siautėti ir lėbauti visiškai užsimiršus kokia pavojinga realybė mus supa. _ Kaip gi jiems reiktų sveikti? Esminis momentas yra trivialus – jiems pirmiausia reikia išsipagirioti. Neinama į pagirias jas praskaidant ir išliekant girtumo būklėje. Šitaip vampyruojami sveikieji – mes turime jiems tiekti atsilaikymą, kuris naudojamas girtumo ir narkotinei sąmonei palaikyti. Tai galima pavadinti tam tikru hiperaktyvumu – išvengiamas poreikis ilsėtis pastoviai kaifuojant. Energija gaunama iš gyvybinių syvų medžiagos skaidymo – jos reikia žymiai daugiau, negu sveikumo būklėje, kuri reikalauja griežto režimo laikymosi, ypač, kai būname skaidymo įtakoje. Tas pirmasis žingsnis yra niekada nepadaromas, tad visi kiti dalykai nueina perniek. Tik apsisprendus išeiti iš pagirių fazės galimas tolimesnis sveikimo planavimas. _ Į pagalbą gali ateiti ir kukriniksija su savo pastoviu sveikatos erdvės adymu – reikia užraukti atrofines skyles susidariusias iš nuodų ir triukšmų poveikių, kurie dabar yra nuolat laikomi aktyvuoti. Pasikraunama kaip į kokį akumuliatorių, kad būtų iš ko budrintis. Taip veikia jų separatinė erdvė, kurioje jie šitaip kaupia kaifinę energiją ir ja maitinasi. Iš ten atsklinda triukšmai, smūginės ir karščio bangos, tvyro juodas nuodų smogas – prisikaupia ir daug to skaidymo atliekų, kurias sveiki organizmas būna priversti filtruoti. Šitaip jie prismarvina. _ Sveikimo apibūdinimui labai gerai tinka medicininiai terminai. Faktiškai tai yra medicininė kova, kuri turi tokius pavadinimus kaip alkoholizmas ir narkomanija, kitos priklausomybių ligos. Sveikesniems tai užsikrauna kaip depresija, šizofrenija, nemiga, migrena ir kt. čia medikai turi nemažai sveikimo priemonių tiek medikamentinių tiek procedūrinių. Faktiškai yra dvi frontalinės pusės – esantys priklausomybėje ir sveikieji. _ Šis dipolis, kaip priešybių vienybė ir kova, lemia mūsų gyvenimo tuščiaeigiškumą ir gerokai pristabdo progresavimą keldamas bereikalingus nuostolius. Visi atsakymai paruošti ir netgi išsakyti tetrūksta juos praktiškai realizuoti, kas irgi yra numatyta. Tik štai kolapsinis barjeras vis dar išlieka niekaip neveikiamas ir jį šturmuoti niekaip nesiryžtama. Momentinės reakcijos sunkai prileidžia planavimą reikalingą to barjero perėjimui ir viskas baigiasi eiliniais atkryčiais neleidžiančiais pagerėti ar netgi su pabloginimu. Antagonistinė kenkimo sąmonė su savo chuliganlige mano, kad tai produktyvus darbas ir išlieka visiškai patenkinta tokiu tuščiaeigiškumu. Tai kaip čiulptukas kūdikiui – tik tam kad nusiramintų ir naudos iš to jokios. Ir kada tai baigsis niekas negali pasakyti – tai kaip pastoviai bumerangu grįžtantis jo-jo žaidimas. Gal būt kažkas jį išvedė į tokią orbitą ir pasiekti tai dabar sunkiai įmanoma. Belieka tik palaikomosios priemonės su viltimi, kad jie po daugelio rytojų kada nors praregės ir pradės grįžimą į savo prigimtinę sveikatą.