Laidotuvės

Mano mamos laidotuvės buvo lyg ir be kliuvinių greitai ir tiksliai atliktos. Liepos 2 d. 04.30 mirė liepos 4 d. 13.30 palaidojo. Atrodytu puikaus darbo pavyzdys - tik pinigus mokėk. Pusseserei ir mišias pavyko įterpti. Tad kokios detalės man krito į akis.
Mirties liudijimo pildymas po iškvietimo - daktarė griežta be jokio papildomo žodžio rūpi tik dokumentų tikslumai. Užuojauta nelabai jaučiasi - lyg mes kalti, kad sutrukdėme ligoninę laiką kažkokiu numirimu.
Mirties liudijimo išdavimas metrikacijoje - vėl jokių kliuvinių nėra, bet ir vėl be jokio šilto žodžio vos įterpia, kad reikėtų pasidaryti kopiją.
Toliau pas laidotojus ir į lavono apžiūrą šaldytuve - parašo, kad neturime jokių pretenzijų. Pasižiūriu ir pasirašau aš atvestas kažkokio modernaus laidotojo su kryžiuku ausyje - matosi kokia buvo jos būklė mirties metu. Nebebaisu - su amžinatilse seserim buvo klaikiau. Lyg ir kažkaip esu apdorotas, kad nepanikuočiau. Ima kažkoks linksmumas ne vietoje, nors antrajame plane jaučiasi nykus pralaimėjimas.
Karsto ir drabužių parinkimas - nemenkas pasirinkimas kaip kokioje išlavintoje industrijoje ir nėral laiko ką nors priderinti iš namų - dvelkia nejaukumo šaltis lydint ją į amžinąją kelionę pirktiniais dalykais. Parinkėja po dekretinių - juokais sako, kad primiršusi. Mokėjimo momentu tik paklausia ar viskas gerai (kažką pastebi) - aš tuo tarpu visą laiką prislėgtas klaikaus tinitinio spengimo ausyse - negi jai ką nors paaiškinčiau.
Pirmadienį skambina ką tik į darbą prisistačiusi kapinių tvarkytoja, kad dar nieko nežino - per pusdienį turi iškasti jau apmokėtą duobę sesers kape. Mobiliakais viskas greitai sutvarkoma ir organizuojama.
Per pačias laidotuves yra tiek trukdytojų tiek užtarėjų - ne visi laikosi deramos rimties. Viena senyva bando aiškinti koks rimtas dalykas yra karstas, paglosto velionę - aiškina, kad ji iškeliauja mane mylėdama. Esu rimčiau pristomas prie palaikų. Kartais atžvilgauja ašaros, bet kukliai neužplūsta.
Ant vainiko parinkome užrašą "Ilsėkis žemėje, kurią taip mylėjai" - ji buvo nebloga daržininkė ir sodininkė, turėjo gilesnės patirties prižiūrint žemę, kaimiškos kilmės, nuoširdi.
Tik reikėjo priminti, kad kas nors atsivežtų fotoaparatą ir per pašarvojimą. Būtume likę be papildomų nuotraukų.
Giedoriai prie duobės atgiedojo ir kunigas juokais pasakė, kad mes jį paleidžiame. Mano įmestos, vos spėjant, gėlytės atrodė džiaugsmingai. Bet ar žvyras yra tinkama žemė man iškėlė klausimą apie duobkasių darbo spartumą - geras jiems palengvinimas toks birus gruntas, kurios jie matyt sau pasitiekė. Moderniškai.
Visą laiką jautėsi spartus skurdumas. Nieko bereikalingo ir skrupulingai tvarkingai.Lengva ir paprasta kaip tas žvyras duobkasiams. Kaip kažkokia sintetika, kuria apvilkome velionę. Bet to kaip ir niekas nepastebi - tik šiame blogeryje galima ši bei tą išryškinti.

Mirties atvejis

Liepos 2 d. naktį 4 val. 30 min. mirė mano mama. Tad kokia buvo jos mirties istorija.
Tai įvyko po trečio insulto. Pirmo medikai nepastebėjo, nors greotoji buvo kviesta, bet pamanė kitą diagozę. Po antro insulto aptiko pirmajį. Tai buvo kur kas rimčiau, nes pasidarė apsunkinta kalba, nepastovus kraujospūdis ir pulsas. Po gulėjimo ligoninėje paskyrė vaistų, kurių dalies ji atsisakė dėl stiprių šalutinių poveikių, bet kai kuriuos naudojo. Keičiant į pigesnius pavadinimus kyla klausimas koks gydomasis efektas nuo to belieka. Tas akademinis vaistų skyrimas nemenkais kiekiais daug ką priverčia suabejoti gydytojų sveiku protu.
Pas ją pasidarė baisi inercija. Tad maisto beveik nereguliavo, nors stengėsi panaudoti arbatėlių. Ramybės dėl tam tikrų priežasčių namuose ji per daug neturėjo. Skundėsi prastu girdimumu, grybeline ausų liga. Manau, kad jie ją per tą malkų pjovimą buvo apkrovę nemenkais uždegiminiais atakavimais į nervus - gydydavosi tepaliukais ir koją nuo nervų uždegimo.
Ir taip ji gana sparčiai pasiekė trečią insultą. Po eilinių neramumų ją aptikome parkritusią virtuvėje be sąmonės - tik judino galūnes iš burnos veržėsi putos. Greitosios numeriu neprisiskambinome - padėjo bendrosios pagalbos numeris. Iš pradžių ją nuvežė arčiau regsitravimo, o ne faktinės gyvenamsios vietos. Peršvietė, prigasdino, kad plyšusi kraujagyslė - vėliau tas nepasitvirtino. Pareiškė, kad nėra vietų ir pervėžė į buvusią ligoninę, kurioje stebėjosi kodėl ją išrengė. Ir vėl kažkoks rentgenas, nors medikai lyg ir pajuto, kad tuo daro eilinę kvailystę. Reanimacijoje nebuvo vietų - kažkoks pošventinis pikas, bet vis dėl to pamatę, kad visai prastai ją perkėlė, nors ne iš karto.
Reanimacijos medikai kažkaip keistai aiškino kas įvykę - pusserė mėgino klausti kokia reali jos padėtis - atrodo, kad buvo daugiau gasdinama negu detalizuojama.
Po trijų dienų be sąmonės ji atsipeikėjo - su maitinimo zondu nosyje ir pririšta kaire ranka, kad jo neišsitrauktų - dešinė kūno pusė buvo beveik paralyžuota. Perkėlė į slaugos skyrių, kuriame pradėjo po truputį atsigavinėti - pajudėjo ir antra koja. Bet buvo sunkus kvėpavimas. Su dukterėčia budėjome kiek galėjome - atveždavau jai gėlyčių iš daržo, kaip buvo prašiusi, per ausinukus duodavau klausytis radijo, kad nebūtų nuobodu gulėti be jokios kalbos - per tokį zondą sunku ką nors pasakyti.Pirkome pampersus. Ligoninėje kai budėdavau šialia jos būdamas psichiškai neįgalus, jausdavau klaikią aplinkinę atmosferą, kurią būdavo sunku ištverti. Betvarkant dokumentus dėl pensionato globos - tokioje įprastoje rutinoje nebepastebjome, kaip jai pablogėjo ir ji kažko nebeištvėrusi numirė. Aš iš artimųjų paskutinis mačiau ją gyvą - buvo beveik be sąmonės, bet desperatiškas kvėpavimas rodė, kad vyksta nerami kova.
Apie 6 val. ryto, dieną prieš tai buvus pas ją, paskambino iš ligoninės ir pareiškė užuojautą.
Vakare prieš jos mirtį patyriau stiprų skausmo priepuolį - skaudėjo įtartinai pašlubti mėginusios kojos šoną, jautėsi kažkokie apsinuodijimo simptomai. Tie priepuoliai pasikarotojo ir per laidotuves. Dabar yra nurimę.

Menkas skirtumas

Kaimynas šiandien kaip ir kiekvienais metais atsivežė krūvą rąstų ruoštis malkoms. Vėl džyrins su benzininiu pjūklu ir klausimas ar su kokiu nors skirtumu, negu tai darydavo anksčiau. Paprastai tai kelia skausmus aplinkinėje erdvėje (apie tai pastoviai rėkia kukriniksija) ir ima naikinimas. To atlaikymas nemažai kainuoja - retai kada jaučiuosi gerai, negaliu ilgai skaityti. Tas kaimynas dar nepjauna, bet jo paliktas pėdsakas lydi visus metus - užsikrovusi ne ta radiacija reikalauja pastovaus atidirbinėjimo. Štai šiuo momentu jis pradeda savo kenksmingą darbą ir aš imuosiu apsaugos priemonių: užsidedu apsaugines ausines nuo triukšmo (galvoje pastoviai cypia ir dažnai skauda galvą nuo garsų). Kaimynas darbuojasi lyg mes būtume niekuo nesusiję. Šiemet lyg tai žada tuos darbus atlikti greičiau - tikėkimės, kad taip ir bus - patirčiau šiek tiek mažiau nepatogumų. Dabar man padažnėja pulsas. Motina gavo trečią insultą ir dabar guli ligoninėje pusiau paralyžuota. Pas tėvą pavojingai padidėjęs kraujospūdis.
Pastovios peripetijos su balsais - pas juos taip pat menkas skirtumas nuo kažkokio bloko, kurio jie niekaip negali pradetektyvuoti. Šioje jų dispečerinėje pastovūs antidispečerio pėdsakai, kuris primėto nemalonių bombelių mano aplinkoje ir niekas nagali suprasti kodėl taip atsitinka.
Tie balsai nusiskiemenuoja - jų mastymas susijęs su skiemenų nagrinėjimu ir mėgstamas kombinacijas jie taip sureikšmina, kad nebejaučia skirtumo tarp pozityvumo ir negatyvumo. Šiame košmariškame antidispečerio scenarijuje jie teikia pirmenybę negatyvui, nes tik nuo jo jaučia malonumą, o tai šiuo atveju reiškia vampyrizmą. Ir nežinia ar jie kada nors nuo to išsigydys. Kukriniksijai iškyla pastovus klausimas kaip mums visa tai užsikrovė, bet prastai sekasi įveikti antidispečerines pinkles ir ji daug laiko praledžia tuščiai puškuodama.
Taip ir stumiu laiką su kryžiažodžiais ir galvosūkiais - knygučių ir prenumeratos. Dažnai kiurksau prie kompiuterio suvedinėdamas atsakymas ir kaupdams lygius, kurių niekaip neužtenka įveikti antidispečeriui. Įmanoma šį bei tą pakomentuoti, bet kūryba užsiimti be galėjimo skaityti būtų nekorektiška jos atžvilgiu. Ir kada baigsis šioji amžinoji tarnyba, kuri laukia įsakymo ją atšaukti - kukriniksijos kasyba tęsiasi ir tęsiasi...

Teisiutas ir neteisiutas

Kaip matote pavadinime yra pabrėžtas toks siutimas - teisus žmogus siunta ant neteisaus, o neteisusis irgi panašiai įsiunta. Mane lydi pastovus teisiutas, kaip depresinė išraiška - pastoviai siuntu ant jų neteisumo. Tai yra kažkokie auros erdviniai nuostoliai, išima mano erdvėje, kurią padaro tam tikra veikla. Garsinis ir kitoks užterštumas. Mano atveju tai padaryta vos ne specialiai nuo jų kryptingos veikos. Bet jie yra tokie nepamainomi ir visiškai nustekena mano aurą maksimaliai kiek tik gali. Dabar tik kukriniksija pasidarė indikavimą toje mano erdvinėje depresijoje praradusi viltį atsatyti tokius nuostolius - kiekvieną jos bandymą komunikuoti lydi nemalonūs depresiniai poveikiai. Kažkiek nuo to gali padėti ašaros, bet čia jos turėtų tekėti upeliais, tad kažkieno yra užrauktos. Tai yra išpampęs gedulo ir raudojimo jausmas beviltiškai bujojantis jų pasirodymo pėdsakuose.
Jie niekaip neišsiaiškina, kad patys yra tų nuostolių priežastis ir visus bandymus paaiškinti neteisiutą atmeta manydami, jog tai yra teisiutas t.y. jie be abejo teisūs, o aš neteisus. Tai toks atvirštinis kazusas - visi mano išsakomi teiginiai atsukami prieš mane kaip bumerangas, nes jie visiškai nejaučia skirtumo ir nesupranta kas tai yra negatyvas. Aš jiem, be abejo, stengiuosi įteigi pozityvą, bet jie limpa prie blogojo negatyvo kaip širšės prie medaus visą mano informaciją suniekindami. Štai koks tragiškas reiškinys yra mane ištikęs. Šita depresija visiškai suniveliavo mano gyvenimą - jis tapo tik palaikomųjų pratimų mašinali rutina - darau jogų pratimus ir fiziškai pasimankštinu, darau proto mankštos užduotis, bet labai mažai tegaliu skaityti ir tokiu būdu mano asmenybinis augimas yra įšaldytas. Taip pat neturiu nė vieno draugo - tik giminaičiai ir gydytojai su socialiniais darbuotojais.
Pasauliniame kontekste (gal tai tik nerealus įsivaizdavimas) tai tiesiogiai susiję su planetoje tvyrojančia mirtimi. Jie šitaip veikia žudančiai kaip depresiniai vampyrai ir niekaip nesupranta to nedaryti ir nežinia kada bus tinkamai informatyviai apšviesti. Žmonių kartos keičiasi viena po kitos suėdamos jų kaip blynai, o teisiutinė informacija yra pastoviai niekinama - jie nesupranta kaip kenkia tokiu savo smaližavimu ir mano, kad kitaip negali būti. Belieka tik dievmeldžiauti - visa ta informacija einanti nežinia kur, gal pasieks kokį nors pajėgų gelbėtoją, kuris autoritetingai juos pamokytų ir išvaduotų nuo tokio giltiniavimo. Beviltiška padėtis be išeities sukelta blogio bujojimo. Tiesa yra viena prošvaistėlė - kad ir kaip blogai pasidarytų visada ateina atlėgimas. Nuostolių jis greitai nepadengs, bet nuo kančių išgelbėja.

Tuščiažodžiavimas

Ši antraštė liečia tam tikrą girdimumo erdvę apie kurią paprastai nepriimta kalbėti. Gal būt kaip tik dėl to, kad ji tik šitaip gaišina. Joje aš girdžiu taip vadinamą kukriniksiją. Ir viskas kas sukasi apie ją - jai viskas gaunasi beveik tuščiai. Šitiek zyzimo, kuris man atima nemažai laiko neatneša beveik jokio apčiuopiamo rezultato bent kai kuriais atžvilgiais. Štai ji pastoviai bėdavoja dėl to kaimynų pjovimo, bet kaimynas vėl į savo sklypą atsivežė rąstų ir vėl juos pylavoja. Ir nežinia ar bent kiek yra paveiktas ar perspėtas. Tokie dangaus girdimumo reiškiniai kažkieno yra užbluokuoti ir dažnai turi mažai įtakos paviršiniams antžemiams , nors galėtų nemažai pagelbėti prieš negatyvius dalykus. Pas mane taip vadinami nepamainomieji "jie" yra nepavekiami paprastais žodžių, bet turi nemažai neigiamos įtakos nelaimėms vykstančioms Žemėje. Jiems tai tėra tik tuščiažodžiavimas palyginus su malonmais, kuriuos jie iš to gauna.Ir ta bėda nežinia ar kada nors ir kaip nors išsispręs. Sakoma, kad tai yra kaip žirniai nuo sienos. O kaimynas su savo sėbrais ir toliau nuuralinėja mano sveikatą, lyg aš čia nieko nebūčiau parašęs.
Akivaizdu, kad tai yra kažkokia šelmystė ir tai ten dažnai minima žodžiu "zbitkiai". Tai jie to niekaip nenori keisti, nes jiems tai yra labai neaišku. Dar viena nualinta klestėjimo vieta dėl kažkokių lemtingų nesusipratimų nežinia kodėl įvykusių.
O šiaip galima paminėti, kad to tuščiažodžiavimo ir tuščios informacijos apeinančios esminius dalykus mūsų gyvenime pasitaiko ne taip jau retai. Žiniasklaida, leidyba - besivaikydami greitų pinigų prileidžia daug šlamšto ir po to būna gaišatis atsirinkinėti reikalingus dalykus. Kukriniksija ir tokiame antžemyje įžvelgia priežstinę prasmę priskirdama tokiems reiškinimas žodį "kažkas". Kažkokie antgamtiški sąmoningas įtakoja tokias masines žmonijos veiklos sferas ir ne tik jas.
Ar vadinti juos Dievais? Čia taip vengiama sakyti, nes apsibrėžiama, kad viskas yra surandama, nors kartais ir ieškoma labai ilgai. Kaip pas akluosius - iš karto nematyti, bet ilgainiui tai tampa apčiuopiama. Tad palinkėčiau, kad tokių neapčiuopiamų, efemariškai baisių dalykų mūsų gyvenime liktų kuo mažiau.

Uralo sindromas

Ši įrašas bus apie kai kuriuos mąstymo trūkumus privedančius prie katastrofiškų pasekmių. Šitaip buvo per antrą pasaulinų karą, kai Hitleris vykdydamas Barbarosos planą veržėsi į Rusiją Uralo kalnų kryptimi. Milijonus gyvybių pareikalusi avantiūra įvykusi per kažokį klaikų suklydimą. Rusų kariai atakuodami naudodavo šūkį "ura...". Aš čia susiejau su Uralo kalnais, kurie skiria Europą nuo Azijos ir yra Rusijoje. Taigi Hitleris su savo klaikiu suklydimu nuuralino Rusiją pridarydamas pasauliui milžiniškų nuostolių. Kaip panašios klaidos atsispindi nūdienoje? Dabar aš turiu panašių bėdų su mįslingaisiais jais. Tai jų mąstymo ypatybė nematyti skirtumo tarp tam tikro negatyvo ir pozityvo. Jie pastoviai lipa ant šio grėblio ir, kukliai sakant, pridaro mano sveikatai nuostolių - ženkliai sumažėja darbingumas pagrinde nuo tinitinių užesių, kuriuos jie sukelia savo užtaikytais mechanizmais. Man pastoviai cypia ausyse, skauda galvą nuo triukšmų ir būna tachikardija - padažnėjęs pulsas. Jie kelia ir kitas ligas, bet šioji mane ypač nuuralino. Galiu paskaityti ne kasdien ir nelabai ilgai - po kokių 20 minučių pasibaigia dėmesio pajėgumai ir mano skaitymas užstringa. Kartais, esant palankioms sąlygoms, pavyksta pratemti ilgėliau. Tai atsiliepia ir fiziniams pajėgumams - gal būt tik pastovios mankštos pagalba pavyksta palaikyti stabilesnį darbingumą.
Taigi nesugebėjimas atskirti kartais akivaizdaus blogio, kurį vadinu negatyvu, nuo pozityvių dalykų dažnai priveda prie gan liūdnų pasekmių. Štai karai yra akivaizdus blogis, bet mūsų planetoje jie kartojasi ir kartojasi. Mes tiesiog klestėtume, jei ne karų pridaromi nuostoliai. Kvaišalai, rūkymas ir alkoholis čia taip pat yra ne paskutinėje vietoje. Kitas klausimas kodėl tai įvyksta, nes kartais galima manyti, kad šitaip pasirenkama mažesnė blogybė. Karai vyksta prieš despotiškus režimus, o toksinai naudojami apsiraminti. Čia sunku pasekti tas problemas nuosekliau - bet jos senos kaip šis pasaulis. Niekaip nepavyksta atsikratyti Uralo sindromo klaidos planetos žmonių mąstyme, naujos kartos jas vėl pakartoja. Ar įmanoma iš to išbristi? Kur glūdi tokio įdingumo šaknys? Žiniasklaida dažnai būna paviršutiniška ir nepagvildena blogio atsiradimo priežasčių. O ar užtenka populiarios medžiagos eiliniams žmonėms? Juk viską suprantantys mąstymo korifėjai dažnai lieka neaiškūs savo išvedžiojimais paprastiesiems.

Chronologiškas pranešimas 4

Kadangi kaimynas vėl neatsireguliavęs pylavoja rąstus reikia man prisėsti parašinėti kokia čia chronologija dedasi. Jie lyg tai visą tą problematiką žino, bet kažkodėl nesibijodami pjauna šaką ant kurios sėdi. Kažkoks kamikadzinis atkaklumas - ar čia tokia baisi inercija ar liguistas potraukis daryti nuodėmes, bet sveikas protas ignoruojamas ir jo jie baidosi kaip velnias kryžiaus. Šį rytą buvo prieita išvados, kad reikalinga vykdyti reabilitacijos programą, bet tas šuorelis praėjo ir jie vėl gieda savo, kad čia nori tik gerti. Na kukriniksija daro savo - toli nusitaikiusi aiškinasi kas čia tokie kvailioja, bet štai artumoje tenka šerti vampyruojančius pjovikus - visiems tai malonu ir tik aš vienas šitaip bėdavoju. Mano kraujo gadinimo sąskaita ir toliau ignoruojama. Mat tas pjovimas pas mane kažkaip skaido kraują ( ne tos radiacijos poveikis) ir pastoviai reikia atlikinėti palaikančius pratimus, bei gerti vaistus - tai kažkiek padeda palaikyti sveikatingumo parametrus. Padeda ir kukrikisija. Vis tiek gerai nebūna ir yra pastovūs tokie girtuoklių šėrimo mechaniniai veiskmai. Jie čia kažkiek papauzuoja, pasiklauso, pamasto ir viską atmetę melžinėja aplinką toliau. Efektas gal būt bus tik pasiekus marionetinančias tolimasias žuvis. O kol kas chronologiškauju. Tai veikia tikiuosi ne tik kaip placebas. Dar galima paminėti užsimiršinėjimo problemą - pas mus užmirštama ne tik einamoji bet ir strateginė informacija nuo taip vadinamo čieriezinimo - aidimo pjovinėjimo poveikio. Tai veikia tiek orientacijos sutrikimuose tiek gaišina priimant strateginius "atkasimo" sprendimus ir tie pijokėlai tiek tesilaiko įsikibę į savo gėrimo stereotipus, nes paprasčiausiai kitaip neprisimena. Toks uždaras ratas - užmiršta, kad pjauti žalinga ir toliau pjaudami niekaip to negali prisiminti. Kažkoks žinojimas yra, bet realaus pavojingumo kaip ir nesuprantama. Tuo ši kartą ir pabaigiu - pas juos paradoksalus užsiveržimas tempianits į pražūtį mus visus. Ir tik palaikomosios pastangos gal būt mus išgelbės.