Laidotuvės

Mano mamos laidotuvės buvo lyg ir be kliuvinių greitai ir tiksliai atliktos. Liepos 2 d. 04.30 mirė liepos 4 d. 13.30 palaidojo. Atrodytu puikaus darbo pavyzdys - tik pinigus mokėk. Pusseserei ir mišias pavyko įterpti. Tad kokios detalės man krito į akis.
Mirties liudijimo pildymas po iškvietimo - daktarė griežta be jokio papildomo žodžio rūpi tik dokumentų tikslumai. Užuojauta nelabai jaučiasi - lyg mes kalti, kad sutrukdėme ligoninę laiką kažkokiu numirimu.
Mirties liudijimo išdavimas metrikacijoje - vėl jokių kliuvinių nėra, bet ir vėl be jokio šilto žodžio vos įterpia, kad reikėtų pasidaryti kopiją.
Toliau pas laidotojus ir į lavono apžiūrą šaldytuve - parašo, kad neturime jokių pretenzijų. Pasižiūriu ir pasirašau aš atvestas kažkokio modernaus laidotojo su kryžiuku ausyje - matosi kokia buvo jos būklė mirties metu. Nebebaisu - su amžinatilse seserim buvo klaikiau. Lyg ir kažkaip esu apdorotas, kad nepanikuočiau. Ima kažkoks linksmumas ne vietoje, nors antrajame plane jaučiasi nykus pralaimėjimas.
Karsto ir drabužių parinkimas - nemenkas pasirinkimas kaip kokioje išlavintoje industrijoje ir nėral laiko ką nors priderinti iš namų - dvelkia nejaukumo šaltis lydint ją į amžinąją kelionę pirktiniais dalykais. Parinkėja po dekretinių - juokais sako, kad primiršusi. Mokėjimo momentu tik paklausia ar viskas gerai (kažką pastebi) - aš tuo tarpu visą laiką prislėgtas klaikaus tinitinio spengimo ausyse - negi jai ką nors paaiškinčiau.
Pirmadienį skambina ką tik į darbą prisistačiusi kapinių tvarkytoja, kad dar nieko nežino - per pusdienį turi iškasti jau apmokėtą duobę sesers kape. Mobiliakais viskas greitai sutvarkoma ir organizuojama.
Per pačias laidotuves yra tiek trukdytojų tiek užtarėjų - ne visi laikosi deramos rimties. Viena senyva bando aiškinti koks rimtas dalykas yra karstas, paglosto velionę - aiškina, kad ji iškeliauja mane mylėdama. Esu rimčiau pristomas prie palaikų. Kartais atžvilgauja ašaros, bet kukliai neužplūsta.
Ant vainiko parinkome užrašą "Ilsėkis žemėje, kurią taip mylėjai" - ji buvo nebloga daržininkė ir sodininkė, turėjo gilesnės patirties prižiūrint žemę, kaimiškos kilmės, nuoširdi.
Tik reikėjo priminti, kad kas nors atsivežtų fotoaparatą ir per pašarvojimą. Būtume likę be papildomų nuotraukų.
Giedoriai prie duobės atgiedojo ir kunigas juokais pasakė, kad mes jį paleidžiame. Mano įmestos, vos spėjant, gėlytės atrodė džiaugsmingai. Bet ar žvyras yra tinkama žemė man iškėlė klausimą apie duobkasių darbo spartumą - geras jiems palengvinimas toks birus gruntas, kurios jie matyt sau pasitiekė. Moderniškai.
Visą laiką jautėsi spartus skurdumas. Nieko bereikalingo ir skrupulingai tvarkingai.Lengva ir paprasta kaip tas žvyras duobkasiams. Kaip kažkokia sintetika, kuria apvilkome velionę. Bet to kaip ir niekas nepastebi - tik šiame blogeryje galima ši bei tą išryškinti.