Mirties atvejis

Liepos 2 d. naktį 4 val. 30 min. mirė mano mama. Tad kokia buvo jos mirties istorija.
Tai įvyko po trečio insulto. Pirmo medikai nepastebėjo, nors greotoji buvo kviesta, bet pamanė kitą diagozę. Po antro insulto aptiko pirmajį. Tai buvo kur kas rimčiau, nes pasidarė apsunkinta kalba, nepastovus kraujospūdis ir pulsas. Po gulėjimo ligoninėje paskyrė vaistų, kurių dalies ji atsisakė dėl stiprių šalutinių poveikių, bet kai kuriuos naudojo. Keičiant į pigesnius pavadinimus kyla klausimas koks gydomasis efektas nuo to belieka. Tas akademinis vaistų skyrimas nemenkais kiekiais daug ką priverčia suabejoti gydytojų sveiku protu.
Pas ją pasidarė baisi inercija. Tad maisto beveik nereguliavo, nors stengėsi panaudoti arbatėlių. Ramybės dėl tam tikrų priežasčių namuose ji per daug neturėjo. Skundėsi prastu girdimumu, grybeline ausų liga. Manau, kad jie ją per tą malkų pjovimą buvo apkrovę nemenkais uždegiminiais atakavimais į nervus - gydydavosi tepaliukais ir koją nuo nervų uždegimo.
Ir taip ji gana sparčiai pasiekė trečią insultą. Po eilinių neramumų ją aptikome parkritusią virtuvėje be sąmonės - tik judino galūnes iš burnos veržėsi putos. Greitosios numeriu neprisiskambinome - padėjo bendrosios pagalbos numeris. Iš pradžių ją nuvežė arčiau regsitravimo, o ne faktinės gyvenamsios vietos. Peršvietė, prigasdino, kad plyšusi kraujagyslė - vėliau tas nepasitvirtino. Pareiškė, kad nėra vietų ir pervėžė į buvusią ligoninę, kurioje stebėjosi kodėl ją išrengė. Ir vėl kažkoks rentgenas, nors medikai lyg ir pajuto, kad tuo daro eilinę kvailystę. Reanimacijoje nebuvo vietų - kažkoks pošventinis pikas, bet vis dėl to pamatę, kad visai prastai ją perkėlė, nors ne iš karto.
Reanimacijos medikai kažkaip keistai aiškino kas įvykę - pusserė mėgino klausti kokia reali jos padėtis - atrodo, kad buvo daugiau gasdinama negu detalizuojama.
Po trijų dienų be sąmonės ji atsipeikėjo - su maitinimo zondu nosyje ir pririšta kaire ranka, kad jo neišsitrauktų - dešinė kūno pusė buvo beveik paralyžuota. Perkėlė į slaugos skyrių, kuriame pradėjo po truputį atsigavinėti - pajudėjo ir antra koja. Bet buvo sunkus kvėpavimas. Su dukterėčia budėjome kiek galėjome - atveždavau jai gėlyčių iš daržo, kaip buvo prašiusi, per ausinukus duodavau klausytis radijo, kad nebūtų nuobodu gulėti be jokios kalbos - per tokį zondą sunku ką nors pasakyti.Pirkome pampersus. Ligoninėje kai budėdavau šialia jos būdamas psichiškai neįgalus, jausdavau klaikią aplinkinę atmosferą, kurią būdavo sunku ištverti. Betvarkant dokumentus dėl pensionato globos - tokioje įprastoje rutinoje nebepastebjome, kaip jai pablogėjo ir ji kažko nebeištvėrusi numirė. Aš iš artimųjų paskutinis mačiau ją gyvą - buvo beveik be sąmonės, bet desperatiškas kvėpavimas rodė, kad vyksta nerami kova.
Apie 6 val. ryto, dieną prieš tai buvus pas ją, paskambino iš ligoninės ir pareiškė užuojautą.
Vakare prieš jos mirtį patyriau stiprų skausmo priepuolį - skaudėjo įtartinai pašlubti mėginusios kojos šoną, jautėsi kažkokie apsinuodijimo simptomai. Tie priepuoliai pasikarotojo ir per laidotuves. Dabar yra nurimę.