Uralo sindromas

Ši įrašas bus apie kai kuriuos mąstymo trūkumus privedančius prie katastrofiškų pasekmių. Šitaip buvo per antrą pasaulinų karą, kai Hitleris vykdydamas Barbarosos planą veržėsi į Rusiją Uralo kalnų kryptimi. Milijonus gyvybių pareikalusi avantiūra įvykusi per kažokį klaikų suklydimą. Rusų kariai atakuodami naudodavo šūkį "ura...". Aš čia susiejau su Uralo kalnais, kurie skiria Europą nuo Azijos ir yra Rusijoje. Taigi Hitleris su savo klaikiu suklydimu nuuralino Rusiją pridarydamas pasauliui milžiniškų nuostolių. Kaip panašios klaidos atsispindi nūdienoje? Dabar aš turiu panašių bėdų su mįslingaisiais jais. Tai jų mąstymo ypatybė nematyti skirtumo tarp tam tikro negatyvo ir pozityvo. Jie pastoviai lipa ant šio grėblio ir, kukliai sakant, pridaro mano sveikatai nuostolių - ženkliai sumažėja darbingumas pagrinde nuo tinitinių užesių, kuriuos jie sukelia savo užtaikytais mechanizmais. Man pastoviai cypia ausyse, skauda galvą nuo triukšmų ir būna tachikardija - padažnėjęs pulsas. Jie kelia ir kitas ligas, bet šioji mane ypač nuuralino. Galiu paskaityti ne kasdien ir nelabai ilgai - po kokių 20 minučių pasibaigia dėmesio pajėgumai ir mano skaitymas užstringa. Kartais, esant palankioms sąlygoms, pavyksta pratemti ilgėliau. Tai atsiliepia ir fiziniams pajėgumams - gal būt tik pastovios mankštos pagalba pavyksta palaikyti stabilesnį darbingumą.
Taigi nesugebėjimas atskirti kartais akivaizdaus blogio, kurį vadinu negatyvu, nuo pozityvių dalykų dažnai priveda prie gan liūdnų pasekmių. Štai karai yra akivaizdus blogis, bet mūsų planetoje jie kartojasi ir kartojasi. Mes tiesiog klestėtume, jei ne karų pridaromi nuostoliai. Kvaišalai, rūkymas ir alkoholis čia taip pat yra ne paskutinėje vietoje. Kitas klausimas kodėl tai įvyksta, nes kartais galima manyti, kad šitaip pasirenkama mažesnė blogybė. Karai vyksta prieš despotiškus režimus, o toksinai naudojami apsiraminti. Čia sunku pasekti tas problemas nuosekliau - bet jos senos kaip šis pasaulis. Niekaip nepavyksta atsikratyti Uralo sindromo klaidos planetos žmonių mąstyme, naujos kartos jas vėl pakartoja. Ar įmanoma iš to išbristi? Kur glūdi tokio įdingumo šaknys? Žiniasklaida dažnai būna paviršutiniška ir nepagvildena blogio atsiradimo priežasčių. O ar užtenka populiarios medžiagos eiliniams žmonėms? Juk viską suprantantys mąstymo korifėjai dažnai lieka neaiškūs savo išvedžiojimais paprastiesiems.