Akiniai ir kompiuteris

Atsisėdau prie kompiuterio ir prireikė akinių. Sakyčiau, kaip suvirintojui apsauginio skydelio. Į ausį įsimetė kažkoks spengiantis nikis, per akis kažkas užvažiuoja, aplinkoje tvyro agresijos kaip grobuonys tykantčios mane suėsti galutinai. Juodas ir nemalonus darbas per neužbaigtą internetinį projektą. Nuo visiško likvidavimo dar saugo kažkokie nerealieji, bet tokie kaip aš paprastai žūva nespėję susivokti kokias pagalbas gali aktyvuoti. Jaučiuosi vienas ir vienišas beribėje įtartinų subjektų užimtoje erdvėje. Sako, kad tai kažkokia pabėgėlių stovykla, kurioje mane užspaudė kaip likvidinį. Šiurpios akistatos su mirtinomis baimėmis ir savo egzistencijos pratesinėjimai po klaikokų poveikių. Pajudėjimas kažkokioje Marianų įduboje beveik iš neįmanomos padėties. Ir iš karto interesų konfliktas su esančiais šiame ryšyje ir jį išlaikančiais. Informaciją kvočia vos ne tardymo metodais - kiekvienas jaučiasi reišmingu ir svarbiu gelbėtoju ir įsavaizduoja esą pasaulio bambomis. Atsargus laukas kuopia šį savartyną po truputį tempdamas mane ties bankroto riba. Šiek tiek spėju atsikoduoti ir pakoreliuoti bankrotinį blogumą, bet duobių iš vengti beveik neįmanoma. Jeigu nežinau geriau nieko neliesti - išsilavinimo spragos akivaizdžios, o mokymosi procesas kol kas kaip ir užblokuotas. Reikia verstis likučiais, kurie užsilieka po kažkokių aplinkinės erdvės atrajojimų ir tikėtis, kad galų gale atsireabilituosiu savo protinius sugebėjimus iki pakenčiamo lygio. Nors jokių garantijų nėra. Aš čia kartais pavadinamas preke. Ir tokioje klaikynėje palyginus su kitais aš lyg ir esu sąlyginiame kaife. Apibrėžtumas labai sąlyginis - kiti tai visiški kaifuoliai, tai kenčiantys juoduoliai ir pavyduoliai.