Antireakcija

Jų regreso raidos tolesnis analizavimas. Jie pasiekia savo negatyvius tikslus ir toliau tvirtina savo neigiamybes. Jau dešimt metų jie čia atkakliai niveliuoja taip vadinamu mirties liuku, kuris neša vien tik nuosotlius ir tragedijas. Jų veikimas pradeda sieketi automatiškumo stadiją ir jie jau mėgina dėlioti galutinius štrichus tokiame savo vampyriniame puotavime. Ir jiems jau beveik nebereikia nieko spręsti: vyksmas vyksta savaime - tereikia tik reaguoti į desperacines pozityvumo pastangas viską apverčiant atvirkščiai. Šitaip teigiams žodis paverčiamas neigiamu, pliusas į minusą ir eilinė mano ligos kančių diena vėl gaunama paruošta. Tai pas juos yra nuo apsinuodijimo atrofijos - apsinuodiję kvaišalais ir išsipjaustę triukšmais jie nebesugeba blaiviai mastyti ir tenaudoja primityvias pasitenkinimo schemas, kurias išotbulina iki automatiškumo. Pražiūri, nes pakenktas regėjimas; praklauso, nes pakenketa klausa; nedamasto, nes pakenktos smegenys. Ir jiem niekaip neįmanoma įrodyti, kad yra ydingi.
Kas gi belieka daryti tokioje situacijoje? Tėra tik vienas teigimas faktorius, kurį kaip kilpa veržia minėta jų antireakcija. Tai tie mistiniai balsai, kurių priešakyje vėliškoji kukriniksija. Praktiškai ji suvedama į bejėgiškumą ir nerezultatyvumą ir tenka pasiekti niveliavimo dugną, kai blogiau būti pasidaro nebeįmanoma. Ji vis tiek išlieka aktyvi ir atkakliai bezyzianti, o tai jiems yra pastovus trikdymo faktorius tik jie niekipa nesusiproti permesti tą iešmą į pozytyvaus dispečiariavimo pusę. Jie nebetekę grįžtamojo tašto savo apsinuodijimo liūne gali tikėtis išsikapstyti tik su astralinių jėgų pagalbomis. Pirmiausia jiems reikia išsipagirioti ir pradėti atstatinėti atrofijos padarytą žalą savo sveikatoms. Šito posūkio jie atkakliai nenori daryti ir palaimintai šypsosi dirbtinėje ekstazėje, kai vėl pavyksta atmesti visas pozityvumo pastangas. Susidaro tam tikrų veikimo fazių ciklas, kuris paprastai baigiamas ta pačia stagnacine nata. Tai toks jų būdas vampyriškai pasimaitinti.
Jeigu šitaip tęsis iki begalybės, prieš juos galima pradėti tesiminius procesus užgniaužian antžeminius žalojantį triukšmą keliančius garsų šaltinius. Gal galima būtų paieškoti ir kitų badžiamojo kodekso taikymo faktorių: nesu teisininkas ir tiksliai to pasakyti negaliu. Kažkodėl policija čia visiškai nesidomi šiuo aspektu. Reikia patriotinių pastangų iš pačių piliečių pusės, kad šie ledai kaip nors pajudėtų.
O kol kas vyksta tik viską pabloginantis ping pongas. Žinoma yra ir teigiamų viltį teikiančių fazių, tik jos atrodo silpnos ir mažai efektyvios. Viską paprastai baigia jų triukšmavimo akordai nubloškiantys visas pastangas į pradinę nulinę fazę. Yra pauzių leidžiančių atsigauti, yra pasvarstymų teiknačių šią demetrinę medžiagą, bet esminis mirties taškas lieka atkaklai nepajudintas ir antireakacija šoka savo juodajį mirties šokį.
Ar daug šansų, kad jie susiprotės ir pamėgins grįžti į kadaise prarastą sveikatos atsitatymo tašką? Juk ligos kolapsas stiprus ir sveikimas atrodo labai nepatrauklus. Dabar viltis galima dėti tik į "skiepus" iš kukriniksijos pusės ir medikų kovos pastangas. Kaip ten bebūtų, bet kukriniksija atkaliai siekia savo ir mėgina taikyti savo mistines priemones ir jai labai tinka medikų naudojami terminai - jie yra alkoholikai ir narkomanai, reikia tik pamėginti įveikti šių ligų atkryčio faktorius ir nuvesti juos į sveikimo pusę. Sakoma, kad girtuoliavimas yra beprotybės pratybos. Ir jie niekaip neišikapsto iš šios ydos. Pagirias jiems atsotja ir mane gelianti skauminga giltinė - jie persižymi aplinką skaudinančiais faktoriais tame tarpe ir mano galvai kelianmais skausmais nuo garsų. Aš tai vadinu neuritiniais triukšmais. Tai ko gero yra tikroji esminė numirimų priežastis ar viena iš jų.
Kaip matote man čia rutuliojsi visa tema ir negi manote, kad tokias mintis aš imu iš niekur? Kažkodėl šis dienoraštis nesusilaukia didesnio dėmesio. Ar jį kažkas blokuoja ar laikoma, kad tai tik šizofreniko savaičiojimai, bet jaučiuosi lyg kapų tyloje tarsi visi jau būtų nieko nebegalintys padaryti numirėliai. Ir nieko čia daugiau neišeina padaryti, galima tik pasiguosti, kad nors čia yra vietelė panagrinėti šiai realijai, kuria lyg ir niekas netiki. Irgi savotiškas tinkamos reakcijos trūkumas. Ir šiuo aspektu reikia turėti vilties, kuri nežinia kada pasiteisins.
Štai taip - visur atrodo beviltiška, visur reikia tikėtis sėkmės faktoriaus. Ir kol to nėra vyksta neišvengiami nuostoliai - liga neleidžia užsiimti kūryba, nes negaliu ilgai skaityti, o mirštnačiųjų apsektas lieka mistinis, nes niekas nepatviritna, kad čia mėginu atskleisti tikrasias to priežastis. Juodoji nežinomybės uždangas ir toliau sėkmingai išvengia atkaklesnės ir efektyesnės kovos - negi reikės laukti ateinant naujos supratingesnės kartos, kuri susivoks kaip reikia gelbėtis. Reikia ir dabar pamėginti nors ką nors padaryti štai tokia sveikimo kryptimi. Negi tai tėra viena mistika?