Išeikvojimo stadija

Šiandien nubudęs pagal balsus konstantavau, kad mus pasiekė išeikvojimo fazė. Kas jai būdinga? Tai jie vampyruoja ūžesiais. Tai veikia kaip nueikvojantis širdies stimuliatorius plius spengimas galvoje. Tie ūžesiai atsiranda nuo įvairių jų keliamų triukšmų: pradedant nuo
beldimų, kalimų, pjovimų ir baigiant mechanizmų veikimais. Mat jie naudoja peržymėjimą, kuris sukelia vampyravimui reikalingus skausmus. Ūžesiai būna baigiamoji to vyksmo fazė. Tai pagrinde veikia į kraują pabloginant komfortines jo savybes. Kraštutiniais atvejais sukelia ir vėžinius susirgimus. Ir nepaisant visų šitų aiškinimų to niekaip nepavyksta išvengti. Tvyro painūs vieni kitiems prieštaruajantys gandai. O kukriniksija užkišama tuščia eiga su beveik bereikšmiai tesikartojančiais žodžiais. Aš tai esu pavadinęs skvarbosios akies sindromu. Kažkas kaip budri akis seka ir stebi, kad būtų pastovus pablogėjimas, kuris dabar pasiekė štai tokią kenkimo stadiją. Gandų paradoksai yra apie tai, kad net jie patys lyg ir nenori tokio veikimo. Bet jie tėra tik pirmoji veikiamųjų rikiuotė. Kas dedasi tolesnėse darosi vis sunkiau atsekti - kaip atidarinėjant matrioškas nutįsusias į mįslingo ilgumo eilę. Pasidaro taip, kad niekas nebenori sakyti sukėlimo priežasčių - visas kukriniksinis detektyvinis mechanizmas užbusuoja palikdamas neatsekamą pastovų pablogėjimą.
Jie čia kaip grabų plantacijoje - nuvampyruoja iki laidojimų tik tiek numirėlius. Kaip matote tai yra kažkaip fatališka ir neišvengiama kaip pats pasaulio sutvėrimas - mirtis jame privalomas atributas. Ir keista, kad čia galiu pasiekti tą uždanga, kuri slepia mirtingumo kazusą. Tam pradėti stabdyti atrodo reikia ne taip jau daug - pradėti teisminius procesus skausmų epicentre pagal tai kaip yra pažeidžiami įstatymai. Čia turėtų būti rekreacinė zona o ne triukšmų sukėlėjai. Ir kažkodėl toks dalykas čia niekam nerūpi lyg visi būtų užhipnotizuoti. Kaip Nilso dūdelės vedamos žiurkės.
Kukrinisija niekaip neaptinka jų veiksnumo - jis pasislepia kažkur toli matrioškų rikiuotės gale. Gaunasi taip, kad jie yra nepakaltinami, nors neša mirtį. Teismas čia galėtų pristverti bent triukšmų šaltinius. Kitu variantu lieka tik kasacija per eterį nekaip nestabdant laidojimų. Galų gale bus atkastas antrasis matrioškų galas, bet dar daug bus prilaidota, kaip kopiant į Biliūno kalną. Tai kaip neišvengiamos išlaidos - viskas lieka tik teoriniuose svarstymuose prieš tokį užvestą mechanizmą.
Dar galima panagrinėti kokias ydas jie turi ir kaip jos čia užblokuoja. Pagal esmines gaires viena yda yra toks išsireiškimas kaip "ni tai" prie "taip" prisideda žodelis "ni" ir viskas pas juos pasidaro sugadinta ir žinoma niekas negali aptikti to "nito" atsiradimo ir kilmės. Antra yda - jie niekaip neina išsipagirioti ir gyja tik su išeikvojimu pasilikdami sau girtumo kondiciją, o kur dar narkotikai ir rūkymas. Taip yra ignoruojama medikų kova. Trečia yda - pastovus pamėgimas meluoti prieš detektyvinius klausimus ir šiaip jie ištisai linkę tik į girtuokliškas melagystes.
Šitaip jie pasidaro pastoviais išlaikytiniais ir tokio bankrutavimo sveikatos atžvilgiu niekaip neįmanoma padengti - belieka tik numirimai. Aš čia iš dalies mėginu kompesuoti tą skolą palaikomaisiais pratimais - esu pastoviai nudepresuotas nedamiegojimo ir medikai tokius dalykus fiksuoja, netgi turėjau pirmos stadijos vėžį, kurį susigriebus pavykos beveik išgydyti. Bet kol kas nenagrinėjamos tiesoginės to sukėlimo priežastys, kurias aš čia dėstau.
Temidiškas aklumas prieš laidojimus, jokios atsakomybės šiuo atžvilgiu aklai veda šį pasaulį link daugybės nuostolių ir kažin ar už tai kam nors reikės atsakyti - juk mes patys čia praleidžiame puikią glaimybę apsiginti, kuri visą laiką štai taip tvyro neišnaudota.
Karai su nesibaigiančiomis aukomis vyksta ir tiesiogine prasme, o čia būtų ir dispečerinė galimybė pasieti tokių klausimų nagrinėjimą, jeigu ne patologinis jų poreikis pastoviai meluoti ir apgaudinėti.
Nepasiekiamas mirties miražas tvyro nesprendimo dykumoje ir niekas kol kas negali jo pasiekti.