Ir vėl netiesiogiai

Šiandien kaimynas vėl atsivežė krūvą rąstų ir aišku, kad turės juos supjauti mano pašonėje. Aplinkiniuose kiemuose jų pridygę kaip grybų po lietaus ir juos pjaunantys darbuojasi net naktimis - niekaip negaliu kaip reikiant išsimiegoti ir kažkokie kvaili sprendikai mano visiškai eliminuoti miegą kaipo tokį. Kukriniksija čia jau skelbia nebūtį, nes be to miego nėra egzistencijos. Sako, kad mane su tais pjovimais jau visiškai "supylę" - kažkokios mano egzistavimo struktūros taip suniveliuotos, esu beveik pastovioje depresijoje, kuri tepalaikome ties pkantumo riba. Tiesa, per balsus tai yra gana aktyviai nagrinėjama ir aiškinamasi kas ir kaip tai pridirba, bet tieiogiai prie tų kaimynų net prisiartinti baisu. Galiu tik baimingai paklausti kada baigs darbą, kad triukšmui nurimus galėšiau grįžti į namus. Šiaip tai prie jų dar galima kabinėtis teisminiu keliu - mėginti matuoti triukšmo lygį, skambinti policijos budinčiam, jei dirba naktį, kelti klausimą dėl greta stovinčios automobilinės estakados. Bet viso to labai nesinori, nes jie sukūrę tokį blokavimą, kad jaučiuosi tais atvejais labai baimingas ir neplaiko net artimieji. Sakoma, kad su kaimynais tokiu būdu geriau nesipykti, tad visas tas klausimas nagrinėjamas netiesioginiu būdu - per mistiškuosius oficialios medicinos ignoruojamus balsus. Štai ir skamba mano apylinkė nuo visas kalbas mokančio "aido" darbavimosi.