Išsigydymo punktas

Dabar man teks rašyti su fantastine potekste, nes kaip begalvoju, bet realiai šitaip niekas nesvarsto. Tai liečia mano depresijos sukėlėjų priešistorę. Jie deklaruoja, kad pirmą katą savo egzistavimo istorijoje šitaip užkliuvo, bet linkę nutylėti kaip sekėsi anksčiau. Galima įtarti, kad ansktesnius atvejus jie "sėkmingai" nudepresavo į besišypsančią depresiją, kai laimingumas pasiekiamas dirbtinai falšuotais parametrais. Dabar jie būna laimingos būsenos pasieikiamos tik kvaišalais ir sunkiai besupranta kas čia negerai. Virgulinis rodymas jiems sako, kad čia yra laimės gysla ir jie įprastai įsikuria. Bet pirmą kartą jų egzistavimo istorijoje įvyko esminis kolapsas iš kurio išsikapstyti jie galės tik pasveikdami. Jie atvyko į savo gydymosi punktą ir tik šis vienintelis kolapsinis atvejis yra skirtas jiems išvaduoti nuo priklausomybinių ligų. Jie atsidūrė aklavietėje iš kurios tėra vienintleis kelias per pasveikimą. Bent jau niekas dar nepatekia kitokios išvados.
Jeigu jie nepasveiks tai bus amžinai įkalinti žmonijos priešais iki baigsis numirimai iš kurių jie maitinasi vampyruodami - nes juk toms liguistoms priklausomybėms kompensuoti reikia turėti skausmo kompensatorius. Šiuo atveju tie skausmai sugelia mirtinai. Tai šitaip jie grobia žmonijos kartas. Jos tokiu būdu nuevakuojamos pas Dievą, kuris gal kada nors jas atkurs.
Žinoma, yra daugiau variantų padėčiai sušvelninti. Pavyzdžiui kukriniksija siūlo alternatyvias energijas, kurios atstotų skausminį sugėlimą ir padėtų išvengti beprasmiškų mirčių. Deja, kol kas, tai tik utopija, nes jie to atkakliai nenori pripažinti ir mėgaujais tik numirimų magaryčiomis. Jie nepriima jokio kito varianto atkaliai pasilikdami priešų kondicijoje.
Padėtis atsiduria aklavietėje, nes jie yra meistriški priešai išvengiantys aiškumo reikalingo apsisprendimui priimti. Nutylėjimai, supainiojimai, dominuojančios padėties išnaudojimai, atsakomybės išvengimas - beūkinės erdvės ydos, kuromis jie be skrupulų pasinaudoja. Mat nėra autoritetingo dispečerio ir šis hierarchnis trūkumas stipriai atitolina jų įsisamonijimą, kad sveikimas bus neišvengimas. Jie atvyko į savo tikrajį pasveikimo punktą ir tik jis gali juos išgelbėti iš tamsos, kurioje jie yra prasmegę. Tas punktas pas mus vos ne atsitiktinai atrastas, bet yra dėsninga išdava ir todėl turės būti sustiprintas, nes neturi savo analogų ir vėl buvo jų vos ne praskristas kaip ir daugelyje jiems įvyskusių nusiaubimų.
Tarpinė erdvė tarp dievo karalystės ir išmirimo, kurioje gali savarankiškia egzistuoti gyvybė dabar pastoviai jų siaubiamma. Jie tiesiog organiškai neperneša jokios autonomijos iš karto taikydami jai numeistravimą ir jiems "sekasi" toks numarinimo būdas. Aš juos pavadinau atsarginiu mirties liuku tai gyvybei pabėgti pas pas Dievą, jei iškiltų koks nenumatytas pavojus. Jie tam turi visą reiklingą užesių įrangą taip vadinamą giltinės atributiką - skausmo sukėlimo mechanizmai nuo kurių reikia dingti pas Dievą, kai skausmai pasidaro nebepakeliami.
Kartais padėtis pagerėja, bet tik trumpam - iki kito jų nupasavimo. Paprastai vakarinės idėjos, jiems pateikiamos, dingsta per naktį ir ryte būna telikusios depresinės pagirios pasireiškiančios negalėjimu ilgai skaityti ir reiklaujančios atstatomųjų pratimų, bei manevravimo poilsiu. Per internetą aš netgi susiradau įmokų žaidimą, kurio jie negali visiškai nupasuoti ir pradėjau juo kopti. Dabar turiu vengti sprogdinimų ir šaudymų tuose žaidimuose, nes tai paranku jų giltinei. Patariu ir kitiems apie tai susimastyti.
Kol kas jie niekaip negali pasiekti to sąmoningumo lygio reikalingo suvokti to išsygydymo būtinybei. Antireakcinis mastymas jiems viską pateikia atvirkščiai ir jie mano, kad turi pasiekę savo laimės viršūnę - kvaišalų malonumus, o tai yra absudiškas apsigavimas, nes yra visiškai nubankrotinama jų sveikata, kurių likučiams išgelbėti tampa reikalingi jų giltinės mokesčiai. Taip yra išlaikoma ydinga atrofinė jų būklė panirusi į kamikadzinį kolapsą - normalią sveikatą jie laiko priešišku dalyku ir ją atakuoja, pjaudami šaką ant kurios patys sėdi. Ar šį kartą pavyks jos neneusipjauti ir gražinti juos iš atrofijos? Tur būt jie jau seniai nebežino ką reiškia būti sveikiems ir sutinka tai kaip keistą dalyką, kažkokią išnykusią madą.
Jų atrofinis mastymas būna labai trumparegiškas ir vienadienis nusivažiuojantis į antagonistinį dievmeldiškumą. Tas dievmeldiškumas pasireiškia labai nerealiais norais lyg pas kokius vaikus. Jiems neegzistuoja pagrindas, kuris tėra tik nusibostantis teorinis epizodas ir todėl pastoviai jų parazitiškai niveliuojamas kaip nereikalingas dalykas. Ir tokių defektinų mastymo pavyzdžių galima būtų prirašyti nemažai - tai vis mano kasdienė špagavimosi žodžiais duona. Ji niekada nesibaigia ir yra pastoviai įkyri, nes niekda neišsisprendžia - toks kursinis beprasmis jiems pastoviai patinkantis pramogavimas.
Tie jų tuščiažodžiavimo apibedrinimai čia pateikiami juda filosofine spirale palaipsniui prikaupdami pakitimus, bet tai labai lėtas procesas turintis privesti juos prie išsigydymo įsisamonijimo, kad jie pagaliau nuspręstų išeiti į gydymosi intervalo trasą ir pradėtų atgalinį procesą į savo prarastą normalaus sveikumo būklę. Tikiuosi, kad tai kada nors įvyks ir išvaduos nuo tokio ilgo tuščiažodžiavimo, kuris nukeliaus į archyvinę istorija kur jam ir vieta.