Kažkokie tipai, kuriuos girdžiu už lango aptarinėjant čia vykstančius reiškinius ėmėsi kažką reguliuoti. Ir atsikapstė iki dusulių kraštinės sąlygos. Ir nelabai suprantama ar jie tai daro iš kvailumo ar rimtai. Jie kažkokie “kvazimodiniai” – taip sakoma apie įnoringas asmenybės. Šalia jų esančios “fermalės” tai vadina pasileidimu. Ir ko tie žmonės neprisigalvoja, kad nereikėtų rimtai dirbti. Na juos čia dar kažkas pakontroliuoja – kaip tos vaikiško protelio būtybės sugeba šį tą nuveikti. Šiaip tai vis atrodo, kad tai yra sabotažinė veikla. Vargstu aš su jais šioje bėdų kronikoje, kol gal kada nors jiems atsiras daugiau protelio. Štai užblokavo ramų poilsį – visą valandą pragulėjau su dusulingumu ir menkai teatsigavau. Nutaisinėja jie mane šitaip beveik kasdien ir niekaip negaliu geriau ir laisviau pasijusti. Jie kažkaip bijo mane netgi palaisvinti nuo vargimo, kuris kyla per visokių mechanizmų keliamų garsų užterštumus. Taip ir egzistuoju su prislėgta vergavimo sveikata, kurioje gydytojai jau nustatė keletos ligų diagnozes, nors ko gero tai kažkoks garsinis organizmo išdrėskimas ir neleidimas jam sugyti. Sunkus tai vargimas lydintis mane ne mažą gyvenimo dalį. Ir kaip galėtume išsivaduoti iš tokio susidariusio stuporo? Priemonių lyg tai yra, pagalba vyksta, bet tai ilgalaikio atrėmimo būdai, kurie dar nesuskuba pasireikšti. O čia trūksta tik paprasčiausio susiprotėjimo. Nors girdisi taip komplikuotai, kad nežinia kur tą susiprotėjimą reiktų įdiegti – neišmanėlių suradimo nežinomasis x tolsta kaip horizontas.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą