2019 m. rugpjūčio 1 d., ketvirtadienis

Antrarūšiai sapnai


Dabartinė mano gyvenimo aktualija. Tai yra aš normaliai nesapnuoju ir todėl kaip reikiant neišsimiegu. Koks skirtumas tarp tų netikrų ir tikrų sapnų? Netikri sapnai būna tam tikro stiliaus netgi kažkokie autoriniai - įtariu, kad tai kažkas iš girtuoklinių veikėjų man juos sukuria. Dažnai jie būna baudžiantys su ankstyvu prižadinimu ir pagiringa saivjauta rytais - paprastai aš po jų negaliu nė ilgėliau paskaityti. Tad dalį dienos tenka atsigavinėti - snaudimu, joga ar kita veikla. Po jų traukia prie kompiuterio - tai lyg savotiškas hakerinis masalas sėdėti prie interneto - vystosi tokia priklausomybė ir tenkai eškoti priemonių kaip jai atsisipirti. Prie to prisideda ir pastoviai mane persekiojantys triukšmai - atrodo, kad internetinė erdvė dalinai nuo jų apsaugo, tad tai dar vienas akstinas kiurksoti prie kompiuterio. Specifinis jų bruožas tai - substancija, kuria jie užteršia smegenis. Manau, kad ji atsiranda nuo eilės kvaišalų su alkoholiu, kuriuos yra pamėgę mano kaimynai ir yra kažkaip valdoma iš internetinės erdvės. Čia kažkaip atitinka ir mano naudojami psichiatro vaistai miegui - gydytojai paprastai atsilieka nuo to blogio savo priemonėmis ir jos būna šitaip aplenktos. Mano erdvėje girdimi veikėjai tuos sapnus vadina "garsieji sapnai", mat jų turinys būna savotiškai įdomus tik mokėti už tai tenka poilsio trūkumu. Kaip matote visa tai reiškia nenatūralumą. Tikrieji sapnai kyla iš natūralios medžiagų apykaitos vykstančios organizme neužkrėstame pašaliniais dalykais. Jų būtina sąlyga yra pakankama trukmė ir pilnai išpildytos fazės - taip vadinami lėtasis ir greitasis miego tarpsniai. Tik po tokio išpildyto poilsio žmogus tampa pilnavertikšai kūrybingas ir netgi ilgaamžiškumas priklauso nuo to miego sąlygų įvydomų stabiliai ir ilgais periodais. Netikras miegas parazituoja sveikatos sąskaita, kurią vienaip ar kitaip tenka padengti. Galima įtarti skaidančius dalykus nuvedančius į tokį supaprastinimą. Ir tai jau tapę savotiška industrija - yra ir autoriai ir tiekimas jiems. Dar nelabai aiškūs skaidymo kiekiai - kiek ekosferos šitaip sugadinama? Kukriniksija čia pastoviame adymo rėkavime vos ne pastoviose isterinėse fazėse, kurios rodo beviltiškai dideles skyles. Jie to rėkavimo niekaip nesuprana ir mano už tai bausti kaip ramybės drumstimą. Čia ir man nemažai kliūva - jie suinteresuoti tokiu skaidiminiu baudimu, kai smegenys tampa skausminiu desertu, penu mirties giltinei. Tas skaidymas pasireiškia pastoviu spengimu galvoje, tachikardiniu pulsu, skausmais nuo garsų, nemiga ir blogu miegu. Jie tai taiko pasitaupydami su feodaliniu interesu - dalį palieka nesunaikintą, kad turėtų ir kitam kartui tos skaidymo medžiagos, kuri yra taip reikalinga normaliam žmonių funkcionavimui. Iš to seka per greitas susenėjimas ir ankstyva mirtis. Aš ironizodamas tai vadinu panaudojimu ne pagal paskirtį, nors jiems tai atrodo atvirkščiai. Jiems su tuo skaidymu viskas pavyksta ir jie mano, kad tai jų natūrali būsena, nors iš tikrųjų tai tėra tik pigūs dirgikliai - jie yra atrofinėje kolapsinėje būklėje ir užmiršę natūralios sveikatos džiaugsmus. Yra tokia liga vadinama besišypsnačia depresija, kai šypsenos dirgiklis užgožia sunkią savijautos būklę ir atorodo, kad normalumas pasiektas. Tai jie su tuo skaidymu pasidaro sau linksmumą be kurio savęs nebeįsivaizduoja. Tai yra gilus kolapsas, iš kurio išeiti galima tik su tam tikru intervalu. Bet jie tuo niekaip nebepatiki - atrofiškai praklauso visą aiškinamąją informaciją laikydmai tai nesąmone. O kukriniksija turi jiem nenuilstamai aiškinti tą mąstymo trūkumą diena iš dienos tai kartodama ir pakeliui tuo pačiu atsatinėdama naikinamą ekosferą. Toks lašų kapsėjimo ant akmens sindromas atsiranda nuo keisto jų mąstymo defekto - patikėjimo, kad laimė jau pasiekta ir nieko daugiau nebereikia daryti. O kukriniksija tėra menkas nesusipratimas, kurį galima lengvai apeiti. Paradoksas tame, kad atsiranda akiviazdūs dalykai, kuriuos galima pastoviai prikaišioti ir šitaip mėginti parodyti jų pamanymo klaidingumą. Tai ir numirėliai karstuose, ir pastoviai besikarotjanti nuobodi diena, kurios jie nesupranta kaip galėtų išvengti. Isteriniai aidiniai prieštaravimai. Ir tas juos trikdantis ratas niekaip nenustoja kartotis.
Faktiškai mes esame patekę į prometėjinę problemą - jie mus tuo skaidymu kankina ir tai priveda prie per greito mirtingumo - numirimų problema niekaip nesprendžiama viską nurašant persiveisimui. Aš tai jaučiu pastovia depresija ir skausmingumu nuo triukšmų - gyvenimo kaip ir nelikę, belieka tik taikyti palaikomuosius pratimus. Tie antrarūšiai sapnai leidžia dalinai pailsėti, bet tik iki trejeto lygio - neatsigauna skaitymo parametrai, tad reikia papildomai mankštintis bei atsigaivnėti. Bet tai menkai tepadeda - tik kažkiek dalinai kompensuoja skaidymo praradimus. Visa skola nukeliauja kaip į visatos begalybę likdama nepadengta nutrūkusiais mirusiųjų likimais laukdama paskutiniojo teismo dienos, kai tos problemos imsis dieviškosios galios. Negalima sakyti, kad viskas šitaip beviltiškia įšalę - laisvinančioji apskaita vyksta, bet gana lėtai - dar daug rytojų nusineš nemažai gyvybių, kol kukriniksijos pusei pavyks įgyvendinti savo mokslio tikslus ir protingai sutvarkyti šį pražūtingai kankinantį kolapsą, kuriame randasi tie kvaišaliniai veikėjai.
Kaip matote toks antrarūšiškumas, kai skaidoma pirminė ennergija į antrinę, yra labai pavojinga saviapgaulė. Nuo to patiriami nuostoliai gali būti prilyginti kaip per karo veiksmus, jei ne dar blogiau. Kai kam tai atrodo labai patrauklu - prilyginama kaip stebuklingam žavesiui ir vieninteliam atrakcionui prieš nuobodulį, nors tėra tik raminimasis nuo gilios kolapsinės ligos. Ir kaip reikės iš jos kopti - tėra tik tokie teoriniai psavarstymai, kurie nežinia ar kada nors bus įgyvendinti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą