Lyg Siamo dvyniai

_Atrodo lyg prie mano organizmo yra priaugusių darinių. Vizualiai tai, aišku, nėra pastebima, bet vis dėl to yra funkcinis sisteminis įtakojimas įgavęs, net cikliškumo apraiškų. Čia galima išskirti eilę punktų kaip yra pakenkiamos mano organizmo funkcijos ir atkreipti dėmesį į priežastis. Pagrindinis veikėjas figūruojantis atmosferinėje erdvėje ir atitinkantis Siamo dvynio apibrėžimą yra Etonas. Šitaip aš jį pavadinau pagal erelio vardą, kuris lesė prirakinto Prometėjaus kepenis. Jis prasodina erdvę apie mano organizmą ir apsunkina savijautą. Ir tai yra įgavę chroniškas apraiškas – diena iš dienos tie patys depresiniai pojūčiai ir negalėjimas ilgai skaityti. Ir tai vyksta per tiesiogines sąsajas – aš jį giirdžiu suj uo ginčijuosi, mėgindamas apsiginti nuo blogos savijautos, bet jis pastoviai mane įveikia. Etonas randasi tam tikroje nuodų terpėje ir yra atrofiškai pakenktas iki mankurtiškumo – nesuvokia egzistencijos pagrindų ir linkęs atvirkščiai mane kaltinti parazitavimu. Tai ta nuodų terpė mane pastoviai siamiškai veikia. Etonas gali ją pastiprinti triukšmais, kuždesiais ir kitais čęmpionavimo atributais ir yra sucentravęs erdvę palink mane, kad pastoviai galėtų vampyruoti. Jis turi nemažai sąjungininkų – tai ir tiesioginiai kaimynai dirbantys su triukšmingais mechanizmais ir kitokios vėlės mėgstančios Etoną, jį palaikančios ir reguliariai pasimaitinančios mano aplinkos energija. Esminis tų parazituojančių bruožas yra sisteminis kvaišalų naudojimas – tai ir alkoholis ir narkotikai ir rūkymas. Jie tvoskia pagiriomis, kurios mane paveikia mažindamos darbingumą. Pastebėjau nuolatinį dėsningumą – kuo blogiau man tuo geriau jiems. Ir jie tai yra pavertę eksploatacine sistema su feodalizmo požymiais. Jie mane pastoviai baudžia, kad galėtų pasimėgauti kaip kokioje baudžiavoje. Bet daug maž išlaiko trejeto lygį. Tai reiškia, kad man nuolatos nėra gerai, bet būna artutinai pakenčiama ir kartais net pailsėti galima. _Išskirčiau dvi poveikio rūšis – tiesioginę ir neakivaizdinę. Tiesioginė veikia tiesiu taikymu - tai tie centruoti triušmai (kitokių nebūna) ir aplinkui tvyrančios pagirios-atliekos. Neakivaizdiniai poveikiai atsiranda lyg iš niekur – depresija be regimos priežasties, tingėjimas, mieguistumas, nemiga. Tai tokie dalykai, kuriems tvarkyti pasirenkamos medicininės ir dienotvarkinės priemonės, nes tikrosios priežastys yra paslėptos nuo mūsų juslių. _Aš, žinoma, įtariu, kad visos priežastys priklauso nuo Etono ir jo pakalikų – tai jie yra pavertę aplinkinę erdvę savo plantacija, kuri jiems tiekia katino dienų prabangą. Tai lyg kokia industrija su savo dėsniais ir tvarka. Išskirčiau pramogų prisikolekcionavimą ir jos atorodo labai patrauklios, įtikinamos taip, kad tampa jiems nebeatsiejama kasdienybe, be kurios nebeįsivaizduojama jokia egzistencija. Esu apkaltinamas to mažinimu ir papildomai linčiuojamas, kad kompensuočiau kentėjimu atsirandančius trūkumus. Mat plintant ramybei jiems sumažėja skaidymui reikalingi triukšmai ir jie lyg kokie pasiutę šunys pradeda pjauti ir mane. Aš juos vadinu neramuoliais, nes pasiraminimui jiems reikia skaidyti nuolat išryškėjančias pagirias – jos yra barjeras skiriantis nuo sveikimo. Kad pasveiktų jiems reikia persirgti pagirias ir atrofiją. Tai ši kliūtis skiria mūsų pasaulius tapusius tokia priešybių kova ir vienybe. _Etonas vadovaujasi tam tikru momentiniu dariniu ir nesiruošia pradėti jo sprendimo. Momentiškai tariami žodeliai tokie kaip „ni“ ir „ligi“ sukuria atmetimo efektą ir kaip jis taria taip ir padaroma. O padaromas blogis apvertimo būdu, kai mano sakymas išverčiamas atvirkščiai. Sakoma, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas. Mano sakymo metodas tikslus, logiškas ir sieka gėrio kūrimo, bet mano siamo dvynys Etonas iškraipo tuos žodžius taip vadinamu peržavėjimu ir jam gaunasi blogio gijimas. Ir jis yra labai gajus, nes jiems tai yra vienintelis gerumo šaltinis pagrįstas įdingomis idėjomis tokiomis kaip atlygio gavimas skaidymu su triukšmu. Jie nevertina savo energijos gavimo būdo nei kainomis nei kiekiais tokiu būdu tapdami našta visatos pagrindui. Būdami atrofais jie patys neišsilaiko ir parazituoja sargdindami kitus. _Išeiti iš to momentinio darinio atrodo gan keblu, nes jie lyg kokiam kolapse yra užsiveržę ir netgi su žviegimu, jeigu yra jis yra kliudomas. Tenka pereiti prie tam tikros kasacijos ieškant kur yra jų marionetinimo šeimininkai ir sukėlėjai. Ir tenka stumtis lyg kokiam alpinizme, nes jie yra nelinkę bendradarbiauti ir užsisklendžias tylėjimu. _Ir taip diena iš dienos su jų keliamais atkryčiais ir klastingais klausimais tenka puškuoti su kukriniksės pagalba šiame blogį kuriančiame darinyje, kuris yra toks pagrįstas neįveikiamais alogikšumais. Ir nežinia, kada ateis tas posūkio į gėrį rytojus atnešiantis jiems lemiamą praregėjimą, kad ir jiems reikia išsilaikyti savo pačių atstatyta sveikata.

Atrofija

_Dabar aš galiu panagrinėti juodojo mėnulio subjektų atrofinio pakenkimo ypatybes. Priminsiu kas tai yra juodasis mėnulis – tai toks separatinis pajuodusių narių darinys, kuris niveliuoja gyvuosius organizmus ir žmones. Niveliavimas pasireiškia produktyvumo lygio mažinimu ar visai sumenkinimu. Pas žmones tai pasireiškia tuo, kad su amžiumi didėja atsilaikymo nuostoliai – jie priklauso nuo sukaupto potencialo ir įdirbimo, kas leidžia išsimokėti prieš juodojo mėnulio karminį veikimą. Juodojo mėnulio terminas pas mane atėjo iš astrologijos. Kaip koks efemeras jis niekur kitur neregistruojamas ir jo sukeliamus nuostolius galima pavadinti pagalvės mokesčiu – to niekaip neįmanoma įrodyti, bet jo blogumus patiria beveik visi. _Kaip supratote atrofija yra juodojo mėnulio subjektuose, su kuriais taip atkakliai ginčijasi manoji kukriniksija – aš ją manyčiau pavadinti tam tikra angeliuke, o juos – turinčiais velnių savybių. Tai atrofija padarė juos tokiais velniškais, kad jie tapo nepataisomais blogiečiais žalojančiais gyvybinę aplinką ir jos gyventojus. Pagaliau mes priėjome prie jų atrofijos ypatybių – tai yra mankurtizmas, kuriame labiausiai išreikštas yra proto pakenkimas. _Tie pakenkimo būdai – per apkurtimą, apžlibimą –yra toks jutiminis atbukinimas nebeleidžiantis adekvačiai vertinti tikrovę ir uždarantis iliuziniuose prasimanymuose. Ir tie prasimanymai būna labai tvirti, kuriantys apgaulingą principinę poziciją konfrontuojančią su teisingu padėties įvertinimu. Visas rinkinys pakenkimo ypatybių vadinamas žodžiu užsinuodijimas. Tai ir ilgalaikiai minėti atrofiniai pakitimai ir esamieji eigoje reikalaujantys detoksikacijos iš tokių būklių kaip gilios pagirios ir narkotinės priklausomybės. Tai yra ir baltoji karštinė, kurianti intensyvią aktyvumo priklausomybę ir neleidžianti nurimti bei susivokti. Kaip turėjote pastebėti tie pakenkimai susiję su nervų sunykimu kas ir yra pagrindinė sveikatos suinvalidėjimo priežastis. Sakoma, kad pakenktieji subjektai invalidiškai lydi sveikuosius juos apkraudami. _Viena iš apkrovimo apraiškų yra erdvės prasėdimas nuo atrofų tvoskimo. Jie tvoskia ūžesiais ir užterštumais – aš tai vadinu ir atliekomis, kurios atsiranda ir nuo pagirių likvidavimo. Atrofai neina į pagirias jas praskaidydami ir šitaip likdami neišsipagiriojime, kuris ir sukelia ilgalaikius sveikatos pakenkimus. _Mano aiškinimo keistumas yra tame, kad tie atrofai nėra kūniškos būtybės – tai greičiau vėlės tvyrančios atmosferoje ir kokiu būdu jie užsinuodija lieka atviras klausimas. Triukšmai tai juos gali įtakoti gana suprantamai, bet štai cheminių nuodų patekimas yra man neaiškus. Kažkaip tai gali būti susiję su antžeminiais girtuokliais ir narkomanais. Kol kas palieku šitą klausimą atvirą – jie linkę neišsiduoti ir nutylėti. _Ilgainiui šis mano nagrinėjamas procesas pasidarė lyg ir kontroliuojamas. Anksčiau stipriai kamavusios įvairių pojūčių kraštinės sąlygos pasidarė nuosaikesnės – matosi, kad su savo aiškiagirdystės talentu pradėjau tarnauti galingesniam ekstrasensui ar ekstrasensams, kurie šį procesą padarė nuodugnų. Viskas vyksta mėginant nepraleisti smulkiausių jų pasipriešinimo detalių. Matyt kažkam tai yra vertinga medžiaga išgaunama kaip kokioje pavykusioje kasykloje. Netgi pradedama domėtis kaip aš toks įsigaliu šiame pasaulyje. Pradėjau mažiau rašyti, nes pervargstu nuo valytojo darbo globos skyriuje. Jame aš atradau persiveikimo galimybę – neapleisdamas mankštų ir fiziškai stipriai padirbėdamas ėmiau po truputį stiprėti. Jie, aišku, tą stiprėjimą kiek įmanydami apkandžioja vaizduodami lyg kokią be adresę senėjimo karmą, bet visiškai anuliuoti nebegali. _Kaip žinote esu veikiamas dirbtinio skausmingumo. Čia dar noriu pažymėti kaustantį jo poveikį. Tai vyksta pagrinde nuo skausminių triukšmų jie įšaldo erdvėje įvairius sveikatos parametrus ir juos susigrąžinti reikalingos papildomos sąnaudos tiek laiko tiek pastangų, nes be to gyvenimas tampa nepilnavertis. Paradoksas tame, kad tai reikia atlikinėti nuolatos, nes esu pakliuvęs į artimą juodojo mėnulio poveikį ir gyvenimas kol kas yra toks pastovus atidirbinėjimas. Sakoma, jei ne dėl savo rezultato, tai bent dėl Lietuvos. _Tai tokia trumpa juodojo mėnulio su atrofiniais jo nariais apžvalgėlė. Klausimas ar kas nors tuo patikėjo – tuo galima abejoti, nes beveik jokių komentarų negaunu. Negaliu pasakyti, kad šis tekstas visiškai ignoruojamas. Visokie pagalbiniai efemerai, kovojantys su juoduoju mėnuliu, ne menkai jį stveria, bet gal dėl fantastinio pobūdžio oficialiai niekas neatsiliepia ir komentarų neparašo. Lieku kaip balsas tyruose su klausimu – ar čia kas nors yra?

Dvi pusės

_Pasaulis man yra pasidalinęs į dvi dalis. Į gerąją dalį ir blogąją. Blogoji dalis yra gadintoja,o geroji – pagrindas. Negaliu pasakyti, kad fiksuoju visą blogį – yra netolimas sektorius vampyruojantis pagrindą. Kai kurias gandais jis įsiremia į 27 milijonus žmonių, bet tai gali būti labai netikslus skaičius. Blogasis sektorius, kurį kartais vadinu separatu, yra atrofų buveinė – jie jame ginasi nuo normalaus gėrio įtakos. Yra eilė naudojamų būdų neprileidžiančių teigiamo medžiagų balanso ir išsaugančių atrofinę terpę. Tais būdais atrofiniai subjektai nusodina erdvę aplink save ir aš tai pastoviai jaučiu. Smegenys jaučia depresinį rūgštingumą, atsiradęs dirbtinis nuovargis kausto judesius, kelią tingulį. Ir dažnai tai jaučiasi nuo pat ryto su negalėjimu ilgai skaityti – skaitymo kanalai būna užblokuoti pagirių pojūčiais, kuriais tvoskia atrofų separatas. _Tarp tų pusių yra nusistovėjusi tam tikra pusiausvyra. Kukriniksija pastoviai mėgina aiškintis kaip tie blogieji yra paveikti, kad jiems yra būtinas tam tikras daug kainuojantis maitinimas įsiremiantis į pagrindą. Aš sakau jiems, kad tai yra neekonomiška – naikinama stabilioji medžiagų pusiausvyra, kuri turi atsistatymo savybių. Yra techniškoji dalyko pusė – kokiais žodžiais ir veiksmais jie vadovaujasi, kad yra šitaip įklimpę. Ir dalis problemos yra tame, kad pastoviai meluojama arba nutylima prieš galimą detektyvinį nagrinėjimą. Tai pavadinama sūkiu – susiformuoja pastovus sukimas, o ne reikalingasis tiesimas. _Čia galima paminėti, kam tas tiesimas yra reikalingas. Galų gale iš jo turėtų gautis pagrindo plitimas, kurį dabar nueikvoja blogieji naudodami ir melavimo reakciją. Aš čia esu tapęs atraminiu punktu dar tai galima vadinti vyriu. Į mane įsiremia tie žeidimo faktoriai, kuriuos aš miniu šiuose tekstuose – bendrai juos galima apibūdinti kaip tam tikrą skausminį kaustymą. Jis įneša diskomfortą į mano sveikatos parametrus ir numuša kokybiškumą darbingume. Iš dalies mano darbingumas praranda sistemingumą ir tampa epizodiniu – pasidaro sunku susikaupti, atsiranda visokie tingulio nenorai, negalėjimas ilgai skaityti, tampa nebeįmanoma išpildyti ir ruošos darbus. Tai vis tam tikros depresijos apraiškos linkusios ir stingdyti mano judesius. Pagrindinė bėda ta, kad aš nepilnavertiškai išsimiegu – nebūna gilaus įmygio, pastovūs nesveiki nubudimai. Tas kaustymas atsiranda ir nuo nuolatinių triukšmų poveikių, kurie ir sukelia minėtą skausmingumą dėl savo stiprumų ir aštrumų sudarančių tam tikrą centruotą sistemą iš blogosios pusės. _Blogieji šitaip įsitaisė, nes tikisi lengvai papramogauti ir yra mankurtiškai įsitikinę savo teisumu. Jie nepastebėjo antrosios pusės skurdo problemų iš savo apstaus antrojo galo, kuriame patogiai įsikūrė. Po ilgo daug tunkančio zulinimo su atkakliąja kukriniksija jie tapo kažkiek apšviesti, kad čia yra dar kažkas ir reiškia kažkokias problemas anksčiau jų nepastebėtas. Ir dar nežinia ar jie sutiks apleisti tokias savo viduramžiškas pozicijas ir prisijungti prie pagrindinio centrumo šitaip išsigelbėdami nuo prasidedančio ir pas juos trūkumo. _Paskutinių dienų įvykiai vėl rodo pablogėjimą – jie neatsispiria staigiam gūsiavimui ir ryte vėl reiškiasi bejėgiškumas su nekintančia jų nuomone gausinti tysojimą. Kukriniksijos pastangos nueina perniek – jai telieka priskaidytų skylių adymas ir kasacinė kaltininkų paieška, kuri greitų rezultatų neduoda. Tai ir vėl laukimas iki rytojaus su beveik beviltiškais bandymais jiems ką nors paaiškinti. Jie užsisklendžia amžinuoju tylėjimu ir galima manyti, kad tas poteriavimas nukreiptas prieš gerinimą, tereiškia jų meldimąsi nieko nepakitimui. _Ir taip diena iš dienos su pastoviais tokiais atkryčiais. Nėra įvertinamas joks istorinis patyrimas, nėra praeities pamokų. Jie tik vienadieniškai kartoja tą patį lyg būtų atsiradę iš niekur. Galima pamanyti, jog jie yra kažkoks išpampęs visatos utiliztorius beatodairikšai viską ryjantis skaidymu ir nežinantis sustojimo. Tai kažkiek pristabdo jų feodaliniai interesai ir tai pradeda virsti plantaciniu ganymu. Kažkiek atsižvelgiama į priaugimą. O žmonijos persiveisimas tampa kai kam pretekstu pateisinti tokius skaidymo nuostolius. Nebegalvojama apie racionalų progresą viskas beatodairiškai sulyginama tik jų pasitenkinimui vykdyti. Jiems atrodo, kad čia trukdo tik kažkoks menkas niekutis ir ta nuomonė dar nežinia kada pasikeis. Užsideda amžinasis laukimas su tuo labai lėtu procesu.

Kodo įsakymas

_Tai toks įsirėmimas į žodžius, kurie dažnai besąlygiškai vykdomi. Gali kilti klausimas kas tokie tie vykdytojai ir apibūdinti juos gali būti ne taip paprasta. Kasdienybės kalboje tai nėra vartojama, bet vyrauja tam tikroje žaidybinėje terpėje. Ir sunku atskirti kur tai vartoja antžeminiai subjektai, o kur atmosferiniai – viskas persipynę ir vieni ir kiti linkę paklusti tiems kodiniams žodžiams. Kadangi ir aš tame dalyvauju kaip koks kandidatas į tam tikrą dispečeriavimą, tad dažnai ironizuoju tą vykdymą žaidybine fraze - „kodo įsakymas“ ir pataikau jiems, kad yra neracionalus tam paklusimas. Žodžio žaismas yra tame, kad egzistuoja užsikodavimas nuo alkoholizmo ir visi tie subjektai yra masiškai pakenkti visokiais kvaišalais iki tam tikros atrofijos. Vienas žodelis ypač dažnai pasitaiko ir yra automatiškai besąlygiškai taikomas prie galūnių – tai skiemuo „ki“. Čia pasirodo kritiniai žaismai su tokiais interpretavimais, kad visi jie yra kipšai, nes labai jį mėgsta. _Kiti kodo įsakymo atsiradimo aspektai. Tai galima vadinti ir automatikos įsakymu, nes minėtų subjektų veikimas būna automatizuotas ir taip pat apibūdinamas santrumpomis tokiomis kaip „vija“, „sija“ ir panašiai. Dažniausiai tai reiškia, kad veiksnumas tame užkodavime yra labai ribotas, bet nuo esamos painiavos sunku nustatyti realią padėtį. Dažnai minima, jog esame apgauti ir toks manymas tėra apsigavimas – jie yra pakankamai veiksnūs tik to neparodo. Ten pastoviai sakoma apie mįslingą jų tylėjimą – viskas atsimuša kaip žirniai į sieną, nes jie atsiriboja nutylėjimu kaip kokia panacėja, kuri, kaip jiems atrodo, viską pateisins ir išvaduos. _Dar vienas dalykas įspraudžia į kodo rėmus – tai klaidingas atrofinis galvojimas, kuriam paklūsta kai kurie dalyvaujantys žaidėjai kaip lunatizme. Reikia laiko tas klaidas ir jų šaltinius surasti ir dar klausimas ar bus koks nors tos atrofijos gydymas – jų įtikėjimas gilus ir jiems atrodo, kad jau pasiektos jų laimės ištakos, nors tai tėra dirbtiniai dirgikliai. Sakoma, kad turtas be džiaugsmo tėra grašio vertės. O jie džiūgauja ir labai stipriai, bet tai tėra chuliganiškas piktdžiugiškumas – džiūgauja kitų nelaimėmis, pakenkimais ir atkakliai to siekia, nes tik tokius malonius dirgiklius teturi. Ir tuos kodinius žodžius tam sėkmingai panaudoja: kaip kokioje krizėje jiems smagu pakrizenti. _Čia kažkodėl pas mane atsirado rašymo pauzė. Kaip nuo klausimo – ką tie balsai sako? Mat atsakymas į jį man dažnai užkliūva, nes balsų sistema sudėtinga ir išėmus kelias frazes iš konteksto galima nieko nesuprasti, o ilgesniam aiškinimui laiko nebūna. Paprastai parašau daugiau, o čia išsisėmiau – aišku tai yra ir nuo jų kliudymo, nes jie visada pasinaudoja proga man sutrukdyti ir svajoja, kad aš išnykčiau ir jiems paliktų visas turtinis grobis. Aš jiems trukdau kaip koks menkas niekutis – pas juos lyg ir viskas koduotai tvarkingai yra tik tas mano balselis teerzina. _Iš tikrųjų tas jų užsikodavimas reiškia, kad jie yra atrofiniai nevispročiai ir niekaip nepagauna visumos esmės nuslysdami į antrąsias prasmes ar savo tipišką skiemenavimą. Jiems užsidėja toks kriminalinis stogelis – į visus protavimo argumentus jie prieštaraudami atsako ir niekada to nenustoja nieko neprisileisdami ir sudorodami savo kasdieninį grobį patys vieni, nors jis būna atimtas iš centrumo dalies. Šitaip jie viską skurdina ir neleidžia akumuliuotis pozityvui. _Žinoma, jie būna įsitikinę savo teisumu ir viską mano atvirkščiai – tai skaidymo trūkumas jiems yra kaltas, kad sumažėja jų dalis ir jie su nauju įnirtimu puola mus skaidyti, kaip to trūkumo kaltininkus ir nesiklauso jokių argumentų – juk be skaidymo jiems blogai ir tai jiems yra neginčytinas įrodymas. Ydingas ratas užsidaro ir kiekvieną kartą jiems reikia įrodinėti kaip yra iš tikrųjų – nesibaigiantis perpetuum mobile (amžinasis variklis) tik energiją jis sueikvoja vos ne momentaliai. Lieka apgailėtini likučiai, kuriais gyvena visa gyvybė kovodama už išlikimo būvį. _Nemaža dalis tų subjektų yra automatiški – užsikodavę raganiškomis klišėmis, nes jiems taip yra patogu. Bet mano nujautimai rodo, kad aš jiems dažnai kliūvu kaip vampyravimo auka ir jie tai pradeda suprasti. Per ekstrasensų mūšio laidą aš girdėjau pasakymą, kad 95 procentai žmonių yra blogi. Pamąsčiau, kad tai reiškia polinkį į energetinį nesavarankiškumą – patys jie nepajėgia atsilaikyti todėl yra išlaikomi ir rekreacinės aplinkos ir gerųjų. Taip yra susidaręs blogumo balastas galintis nuvesti į pražūtį. Mano aplinkos beveik visi gėriečiai priversti atlikinėti juodus darbus, kad kaip nors gerinti tokią padėtį. Blogieji, kaip koks kompiuterinis žaidimas, linkę simuliuoti – jiems dabar yra katino dienos, bet tai dėka aklo apsigynimo, kai blogis tarpsta gėrio sąskaita. Dažnai blogis būna aklai techniškesnis ir gali tokiu būdu nugalėti. _Prasidedantys karai rodo, kad padėtis planetoje yra linkusi prastėti. Kol kas ritamės atgal pagal patiriamus nuostolius. Blogis prasiveržia dėl netobulo mąstymo ir posūkio taškas kada viskas pakryps į gerąją pusę dar toli gražu nepasiektas. Karas visada yra pralaimėjimas ir mes pastoviai tai patiriame. Paklusimas įsakymui kariauti kaip kokiam aklam kodui yra įsišaknijęs nemažas dalies žmonių sąmonėje ir tai yra prarastieji žmonės. Jie neatrado tikrojo gėrio, nes atsidūrė už blogumo barjero. Nėra suformuota sistema kaip jiems pagelbėti, bent kol kas. Padeda tik epizodiniai proveržiai ir dar nežinia kiek laiko praeis kol baigsis tas degradacinis veikimas.

Intervalo modelis

_Šis intervalas apibrėžia sveikatos parametrus ir apibūdina trukmę reikalingą idealiai sveikatai pasiekti. Kodėl šiuo atveju jis yra toks aktualus? Tai priklauso nuo to iš kur ta sveikata siekiama. Sveikatos angelų požiūriu (kukriniksijos) aplinkinė planetos erdvė yra nustekenta užteršimu - nuodingomis medžiagomis ir triukšmais. Joje tvyro atrofiniai subjektai su iškreipimo savybėmis, todėl reikalingas pastovus jos adymas tam tikra rėkaute, kuria naudojasi minėti angelai. Aš tai pastoviai girdžiu ir jaučiu dėka aiškiagirdystės ir ekstrasensorinių savybių. Kaip supratote tas intervalas dar niekada nebuvo įveiktas, nes blogis, jį didinantis, pastoviai ir nenutrūkstamai tiekiamas. Čia aš stebiu tam tikrą blogio separatą su savo tiekimo struktūra. Antžeminė dalis turi tiek mechanines tiek chemines dedamąsias, kurios išnaudoja planetos rekreacines savybes ją vampyruodamos. _Dabar man pasidaro tam tikra painiava tarp to kas yra ant žemės ir atmosferoje. Bet vienas supaprastinimas tinka abiem atvejams. Tas intervalas reiškia paprasčiausią išsipagriojimą ir atrofijos sugijimą. Kodėl neinama į tą išsipagriojimą? Nes jis išvengiamas su skaidymu, kurį suteikia ūžesių naudojimas. Tokiu būdu visi girtaujantys ir kvaišalus naudojantys subjektai randasi pastoviame apkvaitime ir vengia iš jo pasitraukti. Šitaip jie yra pasikenkę iki atrofijos – jų organizmai yra pakitę su savybėmis, kurios šeimininkams atrodo labai patrauklios. Tai yra šviežumo nebuvimas. Į šviežumo sąvoką patenka tokie dalykai kaip detalus dėmesys, kantrybė, žvalumas, nepražiopsojimas ir kiti su gera sveikata susiję dalykai. Tai būdinga neatbukusiems nervams ir sveikam viso kūno tonusui. _Norint pasinaudoti išsigelbėjimo intervalu reikia, kad visi subjektai tiek antžeminiai, tiek atmosferiniai pasiryžtų jį persirgti. Tai yra laiko intervalas reikalingas prigimtinei sveikatai atstatyti. Su tuo ateis ir erdvės prisipildymas formuojantis vietas gyvybei patalpinti. Tam pirmiausia reiktų atsisakyti skaidymo, nes tik naudojantieji pagirių skaidymą yra tos problemos sukėlėjai. Galutinai tai susiveda į mygtukus, kuriais junginėjami skaidymo aparatai. Kol jie mums yra neprieinami, nes yra kitų užvaldyti. Tuos užvaldėlius dar reikia surasti su taip vadinamais kasaciniais klausimais. Tai atlieka ekspertai su vienu tiksliu pataikymu, kuris apibrėžiamas klausimu „kas ten toks“. Su tuo klausimu įmanoma pasiekti visus patenkančius į kasacinę kategoriją tik tam reikia laiko. Kasacinis klausimas yra ne vienas – galimos variacijos panašia forma. Šiuo atveju pasitaiko gaišinančių spekuliacijų, kai neturima reikiamų kompetencijų arba jos praradinėjamos ir to klausimo pataikymas pasidaro tuščias. _Dar vienas gaišinantis dalykas yra skaidančiųjų subjektų savybe delsti. Kai kas juos vadina mėnuliečiais, nes tą delsimą galima lyginti su delčia. Bet gal tai tik atsitiktinis žodžių žaismas. Tas jų delsimas reiškiasi uždarančiais, pastoviai kartojamais žodžiais sakomais labai autoritetingai, bet iš tiesų tai tėra tuštalas. Pavyzdžiui pastoviai aidiškai kartojami tokie žodžiai: pataikyta, dedasi ir panašiai. Problema tame, kad jie niekaip nepratęsiamai ir neturi jokio tęstinumo, nors jį galima būtų taikyti. Tai priklauso nuo terpės, kurioje tie aidintieji randasi – šiuo atveju ji yra užnuodyta ir ištrina tęsimo galimybes skaidymais. Gal tai koks budintis ir valdo – aš jį vadinu budriąja akimi, nes dar nė karto nepavyko įveikti šio barjero. Gal tai tik nesėkmingas aplinkybių sutapimas. _Tas intervalo modelis apibūdina vienintelį būdą išsigelbėti, nes padeda sukurti oazę palankią išlikti šviežumo syvams, kurie dabar yra suskaidomi. Gyvybę supa labai agresyvi jai aplinka. Štai vakuumo kosminis šaltis neturi stebimų ribų, tačiau gyvybės syvų kūrimas leistų atsirasti dar nežinomoms erdvės generacijoms. Syvai yra neatrasta gyvybės erdvė ir galima tik spėlioti kokias savybes ji turės. Turint omeny stulbinančias galimybes, kurias atveria žmogaus smegenys, įmanoma tikėtis tam tikrų proveržių išspręsiančių ir žmonijos ir gyvūnijos problemas. O kol kas mes turime pūškuoti Saulės sistemos garlaiviuku, kuris patikimais veikia jau ne pirmą milijardą metų. Jei išvengsime gresiančių susinaikinimų ir išplauksime į syvų vandenis turėsime neblogą perspektyvą susikurti gyvybės oazę su dar nežinomomis vystymosi galimybėmis. _Mūsų vienintelis ir brangus žmonijos lopšys dar toli gražu nėra apsaugotas ir nuo išorės erdvių ir nuo vidinių beprotybių keliamų pavojų. Trūksta susitelkimo sprendžiant grėsmių problemas. Dažnai nugali stručių politikos ignoruojančios esamus pavojus, aptingimas ir lengvabūdiškumas. Esame lyg kokie nesubrendę vaikai nesugebantys deramai naudotis turimomis priemonėmis ir dar gali praeiti ne vienas amžius kol įgysime tinkamą susivokimą apie mus supančią sandarą ir vidaus problemas. _Ši tema gali pasirodyti perdėm nereali ir netgi fantastiška futurologija, bet vis gi paremta girdimąja ir kita juntama informacija, kurios kiti žmonės gali net nepastebėti. Šiam tekstui atsirasti reikalingas konkretus jutiminis patyrimas, o ne fantazavimas. Tai yra tam tikri faktai mano šitaip registruojami ir gaila ir keista, kad taip mažai kas kreipia į tai dėmesį. Šios svetainės skaitytojų tėra vos viena kita dešimtis ir kol kas nė vieno komentaro. Ar tai toks svetimas atrodo šis tekstas? Retorinis klausimas dar neturintis atsakymo, bet linkiu jam išplaukti į platesnius auditorinius vandenis.

Iškvietimas prieš žvėrį

_Tai yra įsirėmimo variantas. Klausimas į ką aš taip įsiremiu. Tai mane taip užspaudžia triukšmai, kad nebebūna ko imtis ir ką veikti – triukšmų stūmimas kur nors eiti, bet nuo to būtų tik varginimas. Paprastai aš mėginu surasti triukšmų priežastį – kur yra jų šaltinis. Dažniausiai tai yra koks nors žmogus su įjungtu mechanizmu ir legaliai dirbantis. Normaliomis sąlygomis reiktų mėginti su juo susitarti. Bet šiuo atveju viskas yra centruota ir mane persekioja. Tą žmogų saugo įstatymai, o aš tesu kvailio vietoje su savo neįgaliojo problemomis. Kaip manote kaip paveiktų mano prašymas tokį žmogų? Visi garsai spaudžia link jo – ir kas ten manęs laukia? Aš turėjau keletą tokių bandymų priartėti prie sukėlėjo ir supratau, kad be patyčios čia mažai kas įmanoma. Pavadinau tai iškvietimu prieš žvėrį, nes jokios užuojautos tokiu atveju neįmanoma sulaukti, o dažnai šitaip tyko pabloginimas. Kartais tai gali būti net pavojinga. Esu pamokytas nesivelti į tokias situacijas, o kylančią problematiką spręsti iš tolo – ir balsų pagalba. Kai viskas aptenka į aklavietę tai būna lyg iškvietimas su iššūkiu – dar viena treniravimosi vieta – medžiotojas gali sumedžioti žvėrį, bet tam reikia būti gerai pasiruošus. Tai yra turėti įtikinamus įrodymus, liudininkus ir teisėsaugos paramą. _Dažnai tie dalykai būna žvėries, o ne mano pusėje. Kaip suprantate žvėris yra gudrus padaras ir gali būti velniais užmaitintas. Kartais man pasiseka į to veiksmo epicentrą ką nors nukreipti. Tokio pat kalibro veikėją, kurį aš vadinu užtarėju. Bet paprastai tai padeda tik laikinai – jie visada tam tikru būdu nupasuoja tokius dalykus, kad aš likčiau vienas su savo tokia problema. Nei bendradarbiavimas, nei derybos stabiliai neužsilaiko – kiekvieną kartą reikia naujo užėjimo kol galų gale patenka į tokią aklavietę. Silpnas, neteisus prie stiprų teisuolį. Tam reikia kaip reikiant išsitreniruoti. Taip vadinamas atvirkštybių sugretinimo principas, kuris šiame gyvenime taip mėgsta įvykti. _Tokį atvejį gali lydėti įvairūs momentiniai sveikatos ir psichikos sutrikimai. Tachikardija, tam tikri pakrikimai – neberadimas kuo užsiimti, veiksmų ir planavimo manevravimo poreikis, staigūs perplanavimai ir elgesio keitimai. Negalėjimas prigulti, kad tai visai neužėstų. Galima griebtis rašymo, kompiuterio, buitinio darbelio ar tinkamos radijo, TV laidos ypač sporto transliacijos. Reagavimo variantų galimybės būna ribotos, bet paprastai tai anksčiau ar vėliau praeina ir būna įmanoma atsigauti iki kito tokio karto. Gresia užsimiršimas ar klaidingas pasirinkimas, staigus pablogėjimas. Tai pavadinčiau aklosios zonos epicentru, nes aktyvuojasi persekiojimo faktoriai. Kartais tai būna nuo stiprių triukšmų, nemigos priepuolių ar nejuntamų dalykų – viršgarsinių spinduliavimų, keistos radiacijos, tam tikro užnuodijimo per išorę. Tai yra išblaškantys dalykai ir mano „Miego dienyne“ prašoma pažymėti B raide. Tas dienynas yra man išduotas psichosocialinės reabilitacijos centro „Rastis“ pastoviai savistabai. _Pastaruoju metu viskas užsiciklina būtent ties šiuo atveju. Kartojasi ir kartojasi - į dieną gali būti keli sykiai su įvairaus stiprumo apraiškomis – vargina, nervina, gaišina. Ir praeis tai, kaip spėju, labai negreitai. Girdžiu komentuojančius, pakovojančius balsus ir iš erdvės ir iš eterio, bet ir jiems niekas greitai nesigauna. _Ir gauti pagalbos kaip ir nėra iš kur. Vizitai pas psichiatrą kas trys mėnesiai pagrinde tik dėl vaistų – pacientų daug ir nelabai spėjama juos išklausyti. Galima prasidėti su teisminiu nagrinėjimu, nes tokia kaimynų estakada mašinų remontui pažeidžia įstatymus, bet tam reikia atsidėti laiko, kai neatidėliotinų rūpesčių per akis. Greičiau tą viską sutvarkys balsai, negu prisiruošiu teistis. Yra dar reabilitacijos centrai su priėmimo ceremonijom, bet visur iš esmės mažai ką padeda. Įsitaisiau šį Blog’ą ir jau dešimt metų beveik be jokio komentaro lyg tai būtų visiškai bereikšmis dalykas. Skaito viena kita dešimtis žmonių kaip man rodo svetainė. Turbūt visi mano, kad tai yra kažkokie nerealūs dalykai, nesveikos fantazijos ir vengia ką nors konkrečiai pamanyti. Gerai, kad tai pasidarė pusiau valdomas dalykas – anksčiau, be balsų, viskas būdavo iki siaubingų būsenų. Dabar su jais pavyksta apeliuoti ir iš dalies apsiginti – pažeidėjai pradeda suprasti ir kažkiek reaguoja. _Tokia tai patyčia – pasiuntimas ieškoti kuo daugiau pagalbų, kad jie turėtų kuo daugiau skaidyti. Surask nežinai ką, padaryk nežinia ką. Ir taip pasaka be galo. Pastovi kova su vėjo malūnais beveik be gyvenimo – tapau vienišiumi be draugų, tik giminės stengiasi manęs per daug neužmiršti, tad padėkoju jiems už tai. Užburtas ratas užsidaro – ar dar kas nors jame gali atsirasti? Dar daug laiko gali praeit kol kas nors pajudės.

Labai lėtas procesas

_Tai yra mano savijautos gerėjimo procesas. Amžinai jaučiuosi taip lyg man pastoviai būtų kažkas ne taip. Tai nuo jų kuriamų plėmų. Tie plėmai atsiranda nuo visokių žalingų veiksnių – įvairių triukšmų, užterštumo dūmais, alkoholiu, narkotikais. Dažnai tai būna depresiniai plėmai, bet pasitaiko ir skausminių. Kaip matote tai yra susiję su mano smegenimis, kurios taip jautriai reaguoja į tokią aplinką, kurioje atsiranda taip vadinamos pažeistumo skylės. Jie savo žalingais veiksniais kūrenasi toje erdvėje sukeldami tam tikrą stygių, kurį man tenka lopyti savo sveikatos sąskaita. Atrodytų tas procesas nusitęs iki begalybės, bet yra vilties, kad taip nėra. Visgi kažkoks gerinimas atsiranda, bet jis darosi labai lėtai. Jie tai lengvai galėtų pramušti iki neatstatomumo, bet jau turi susiformavę feodalinius interesus ir saugo mano sveikatą kaip kad baudžiauninkus saugo jų ponai. Tai visgi yra jų maitintojai. _Bėda tame, kad informacija apie gerinimo galimybės praeina labai nenoriai. Pirmauja atmetimo reakcija – nuodų surogatas, kuriame tvyro mano kaimynai, automatiškai atmeta visas teigiamybės ir traukia juos prie minusų. O tie minusai tokie, kad verčia nuolat skaidyti pozityviąją erdvę. Jai padidėjus jiems pradeda atrodyti, kad įvyko komforto sumažėjimas, ir jie vėl puola skaidyti visokiais triukšmais. Šitaip yra išvengiama pagiriojimosi proceso, bet tos pagirios niekur nedingsta tik vis reikalauja pastovaus skaidymo. Neišsipagiriojusių mąstymas yra mankurtiškai ydingas – jie negali suregzti elementarios logikos yra keistai alogiški ir neskiria elementarių tiesų. Taip gaunasi šakos pjovimo paradoksas – jie nesupranta, kad pjauna šaką ant kurios sėdi. _Deja įrodinėjimo galimybės ribotos – tik su nauja diena ir nauju rytojumi ateina minties pasislinkimas kaip judant su alpinizmo kuoliukais. Taip giliai nugrimzdę į pajuodimą minimi subjektai ir taip plačiai užteršę aplinką užmiršimu. Yra eilė galimybių šitaip slinktis ir jas turi naudoti teigiamosios vėlės su savo balsais. Yra tam tikras tiesioginis nustatymas fiksuojantis tiesos momentus. Padeda miegas ir šiokios tokios derybos, kurių dėka išlipome iš dvejeto į trejetą pagal pailsėjimo kokybę. Kukriniksija turi pastoviai rėkauti, kad bent kažkiek palaikyti gyvybines funkcijas prieš atsiveriančias adymo skyles ties jų erdve. Pastoviai susakinėjami žodžiai budi lyg elektronai laukiantys tiesos srovės, kurią turi jie praleisti, kai kas nors iš tų tiesų pasiekia jų sąmonę ir jie įgyja galimybę susiprotėti bent nedideliam pasislinkimui ne į blogąją pusę. _Paprastai visos tos priemonės atsimuša lyg žirniai į sieną – tai jų įprastoji būsena, kurią jie palaiko atkrytiniu nupasavimu. Teigiamoji banga atslūgsta ir vėl liekama ties tais pačiais neigiamais atsikalbinėjimo postulatais ir jie reiškia, kad norima ignoruoti mano pusę. Jų pusėje viskas gerai, o mano pusė nestebima, nors joje būna pridirbtos nusekimo problemos. Aš juos vadinu bepagrindžiais, nes niekaip nesuprantami nei kiekiai, kuriuos jie suskaido, nei tų kiekių kaina – visa maitinamoji energija atsiranda tarsi iš niekur kaip nesibaigianti dangaus mana. O juk ji kainuoja ne tik mano vieno sveikatą – visas laikas man sueina tik jos palaikymui su atidžiu atstatomojo poilsio režimo sekimu. Nelieka nė skaitymo substancijos – vien tik galvosūkiu ir kryžiažodžių sprendimas su užstrigimo pertraukomis, kai dėmesys patenka į jų nuėdimo duobes. Jiems atrodo, kad šitaip aš nutykau energiją ir ją atimu – trukdau kitų gyvenimus. _Esu negalintis prie visuomenės pritapti žmogus. Prasta atmintis, negalėjimas ilgai skaityti uždaro intelektualių profesijų pasirinkimo galimybes, tad galiu dirbti tik ribotus nekvalifikuotus darbus, o ir tam reikia ilgo atsigavinėjimo. Rašau gana lėtai daugiausia iš aiškiagirdystės srities ir tai mažai kam įdomu – turiu tik apie dešimtį skaitytojų. Tai galima pavadinti neįgaliojo kūryba – nesulaukiu beveik jokių komentarų kaip koks asketas atsiskyrėlis. Atrodo tokia padėtis visiškai beviltiška – belieka atsidėti vien tik sunkiam ir lėtam sveikimo procesui su ribotu informacijos prieinamumu. _Vienok tai yra savotiškai turininga – girdžiu aibę balsų, juos kažkiek skiriu ir dalyvauju jų vyksme. Esu apsaugotas trejeto ribose, kad blogieji manęs visiškai nesugriaužtų – mano pastabos toje sferoje yra vertingos ir kai kas labai domisi tokios kovos patirtimi. Galima įtarti, kad neskaitymo blokada yra dirbtinė ir gal būt ši informacija sudomintų platesnę auditoriją. Bet kol kas reikia tenkintis tik tuo kas yra – po truputį, diena iš dienos slinkti vos pastebimais kriterijais prieš tuos mistinius veikėjus, kurie taip lėtai įsisavina realybės duomenis ir nežinia kada pajėgs ką nors naudinga suplanuoti. _Belieka tik spėlioti ką mano kiti apie šį kazusą, kurį aš taip patiriu. Kviečiu pasidalinti savo nuomone, kad tai neliktų taip visiškai neapibrėžta. Kad kas nors nors ką nors pakomentuotų – net nežinau ar yra prasmė to laukti, bet tikiuosi nors kokių nors atsiliepimų.