2020 m. spalio 6 d., antradienis

Nutolinimo faktoriai

Štai kukriniksija pateikė faktą, kad turinti naują atseikėjimo variantą. O jie čia turėdami senąjį niekaip neužleidžia pozicijų. Pas juos viskas veikia tolinančiai – pateikimas naujas mintis ar idėjas jie gana greitai nuiria palikdami tik aidinį kartojimą. Lieka tik standartinis, šabloninis atsakinėjimas į pastovius erzinančius tuos pačius klausimus. Bet koks kūrybinis realizavimas dingsta palikdamas įšaldytą kiaurymę – triukšmingų mechanizmų išpjovą. Toje išpjovoje jie yra lyg kokie mankurtai - apžlibę, prikurtę, atrofuotu mąstymu ir kukriniksijai belieka tik adančiai rėkauti pakliuvus į bankrotinį isteriškumą – gal kaip nors pavyks ką nors jiems įrodyti. Tokiems nutolusiems savo atrofijoje. Dar vienas jų nutolimo faktorius yra pastovus tylėjimas ir nutylėjimas – angeliško tipo geriečiai tai aiškiai pastebi ir tai mėgna jiems prikaišioti. Negeras tas tylėjimas – šitaip jie užsiblokuoja nuo įrodinėjamų faktų jų neįvardindami. Jie yra lyg kokiame užsinuodijimo kolapse iš kurio išeiti gali tik įveikę barjerą – išsiblaivę ir pasveikę nuo atrofijos. Žinoma, kaip tai gali būti nelengva – tektų atsisakyti visų savo buvusio tokio gyvenimo žalingų įpročių ir pereiti į sveikuolių pozicijas, kurios gali ir nebūti idealiai paruoštos. Reikėtų lyg kokio vaistų desanto į pajuodijusio blogo zoną. Jų pusė niekaip nesigydo tik žiūri kaip išnaudoti kitus besigydančius apsunkindami sveikimą. Yra ir tiesiogiai nubloškiančių dalykų. Jų pagrindinis veikėjas – kaimynas storasis „Baubas“ pastoviai barškinasi remontuodamas mašinas estakadoje po mano langu. Šitaip jis prastuksena (nuuodžia) aplinką. Po tokios žvalgybos eilė ateina galingesniems veiksniams – virinimas, benzininės žoliapjovės ir rąstų pjūklai, bei kiti garsiniai mechanizmai. Ir visi tie triukšmai veikia centruotai sukurdami jų pusėje nesigydomo būvio zoną – ji išsilaiko per laimingumo skaidymą, kurį sukelia minėti triukšmai ir visokių kvaišalų naudojimas. Šitaip nutolinami besigydantieji nuo jų pasveikimo tikslo – darbingumo. Dar yra ir naktinis nutolinimas – jį paaiškinti sunkiau, nes aukštas baubininkų numeistravimo lygis atakuoja sveikuosius ir jų miego metu. Tai lyg koks miego nuvampyravimas tiekiantis jų zonai parazitinį poilsį. Tai gali būti ne vien tik tiesioginis triukšmas, bet ir ultragarsas su infragarsu, kvaišalų substancinis poveikis į sapnus, miego fazių iškreipimas. Sakoma, kad po tokių dalykų naktyje, atsigauti reikia per pusę dienos. Kaip po pagirių. Tai yra taip vadinamos pasyviosios pagirios. Tikrąsias pagirias jie išskaido nepatirdami dėl to jokių atsigavimo problemų, o skaidymo atliekos atitenka blaivininkams. Kaip matote jiems tai gaunasi gana tiksliai dėka jų atrofinių sugebėjimų sutapimo su aplinka. Astrologai tą zoną vadina „Juodasis mėnulis“. Sekantis nutolinimo faktorius yra nuzombinti žmonės. Tai jau aplinką ir sveikuosiu veikiantys subjektai kažkaip paveikti – kvaišalais, telefonais, garsais. Jie įpranta parazituoti tais dalykais engdami sveikuosius ir išnaudodami aplinkos ekologiją. Štai aš pastoviai gyvenu su psichiatro vaistais ir maisto papildais – tabletė nakčiai, tabletė popietiniam poguliui, kad poilsio trūkumas neišryškintų negrįžtamų sveikatos pakitimų. Tai rodo normalių sveikatos parametrų nutolimą – jie yra prasėdę ir prakiužę. Ir tas mano rašymas yra tolinamas nutraukinėjimais – tai lyg kokie pabandymai iš kur aš imu medžiagą mintims. Tai lyg koks aptikimas virgulėmis – šitaip vampyriškai išgaunama energija naudojama sveikumui palaikyti. Jų pusė nesigydo, o vien tik parazituoja meistriškai pasinaudodama savo keistomis mankurtinėmis savybėmis, kurios stebėtinai tiksliai atlieka jiems tam tikrą, sveikuosius žalojantį, tiekimą. Šis nutolinimo reiškinys rodo nenatūralumą, kuriuo tapo prisodrintas mūsų gyvenimas. Tai ir technika ir chemija ir gyvenimo būdo ydos. Nebepajėgiama sveikai gyventi ir šitaip vengiama nuobodžiavimo – dirbtinėmis priemonėmis padaromas siektinu dalykas, kuris turėtų mums priklausyti natūraliai. Spaudoje buvo paminėtas lėtųjų ir greitųjų konfliktas. Kaip kokia priešybių kova ir vienybė. Ir kada jis išsispręs, esant tokiai progreso pažangai, darosi labai miglota prognozuoti.

2020 m. liepos 20 d., pirmadienis

Mano haliucinacijos


Kaip jos mane aplanko ir kokios būna. Viena mergina per televizijos laidą pasakojo, kad per miegus kažkaip išeina, vaikšto, mato ir save miegančią. Dalyje haliucinacijų ir man panašiai būna. Tai įvyksta dažniausiai naktinio miego metu. Negaliu sakyti, kad pats išeinu – atrodo, kad kažkas veda. Man tai naujas dalykas su kažkokiu neramumu, tad nujaučiu, kad tokiu atveju turiu tam tikrą gidą. Dažniausiai tie reiškiniai vyksta tik namie ir rečiau apie namą, kuriame gyvenu. Tai lyg ir tam tikrų sapnų rūšis - ir įprastuose sapnuose matau savo mirusius artimuosius, kurie su manimi pabendrauja kartais anksčiau gyventose vietose ar lankytuose objektuose. Gana greitai po tėvo mirties jis man pasirodė per vakarinį snaudimą – tam būtinai reikalingas nesąmoningas letargas. Atėjo iš dangaus lyg iš kokio tolimo debesies ir priėjęs per savo kambarį kiek pabuvojo. Buvo su įprasta savo kasdiene apranga. Man tai atrodo panašu lyg į kokį elektros reiškinį – lyg kamuolinį žaibą. Šiuo atveju aš buvau sunerimęs ir per snaudimą prašiau jo pasišalinti. Paprastai nubudus neįmanoma aptikti jokių to vykimo pėdsakų – tik prisiminimus. Užeina tėvai, sesuo girdisi kaip jie vaikšto ruošiasi – kažkokie kartais ir gedulo jausmą keliantys garsai. Kartais saugo per miegus, kad geriau pailsėčiau. Būna ir kitų mirusių giminaičių. Tai toks paranormalus reiškinys lyg iš paralelinio pasaulio. Karais per jį pavyksta šį tą pasakyti, išgirsti, bet tai trunka neilgai. Per sapnus kartais būna lyg kokie paslankiojimai pakeistuose biografijos įvykiuose, pasimatymai su matytais ir nematytais subjektais.
Atskiros temos naktiniuose sapnuose– mano buvusi tarnyba tarybinėje armijoje, valgyklos, studijos, ligoninės.
Dažnai būna visokie nevykumai – armijoje nerandu kokios nors aprangos detalės, patiriu nestatinius santykius, atlieku papildomą tarnybą. Valgykloje dažnai niekaip negaunu pavalgyti dėl netvarkos eilėse. Studijose – niekaip nesiseka atlikti laboratorinių darbų, atsiskaityti dėstytojams. Būna ir šokiruojančių dalykų, bet gana retai ir apie juos net nepatogu paminėti.
Galima padaryti kai kuriuos apibendrinimus – tai stipriai susiję su buvusiais įvykiais ir žmonėmis, kartais aiškiai jaučiamas kažkoks parežisavimas. Kartą mamos balsas pasakė – kas mus čia šitaip reiškia. Po tų haliucinacijų dažnai jaučiuosi nueikvotas, nepailsėjęs lyg sumokėjęs pagalvės mokestį. Kartais tai atrodo lyg būtų susiję su aplinkiniais augalais, medžiais, pastatais. Pasitaiko apsilankymų ir gyvūnų sferoje.
Reikia pažymėti, kad sapnų realybė būna savotiškai iškreipta – kartais matosi kaip pro kokį fokusą, būna keisti perkėlimai, judėjimas atrodo netolygus. Pasitaiko pavojingai košmariškų dalykų,
jaučiasi, kad būnu ir su apsauga. Režisavimas gali ir bausti pagal dienos įvykių adekvatumus, bet tai būna primityviai nuomoniškai išreikšta kaip pagal kokį karmos dėsnį.
Tokį nenatūralų sapnavimą lydi pastovus nepailsėjimas – lyg tai vyktų alkoholio ar kvaišalų terpėje. Dažnai atsigauti po nakties reikia pusės dienos, jei ne dar blogiau. Rytais jaučiasi prisigėrusių kaimynų tvoskimas, negalėjimas ilgai skaityti dėl kažkokio smegenų užslėgimo.
Nujaučiu, kad tai yra perdėtas ir nenatūralus dalykas, bankrotinė pasekmė erdvėje dėl nuolatos čia vykstančių rekraecinės zonos pažeidimų. Kažkas lyg padaro tokią išėmą gal iš nuobodulio ieškodamas kaip papramogauti ir tai daro nemokšiškai su numeistravimais. Čia šiuo atveju reikia lopyti, o ne pramogauti ir kai kas tai supranta.
Dieną ar pastoviai ne laiku žadinamas dalyvauju balsų kovose – kai kas mano, kad irgi haliucinacijos, bet ten – danguje – aš girdžiu užblokuotas dispečeriavimo galias ir vyksta pastovus labai lėtas vadavimosi procesas kaip iš kokių šėtoniškų gniaužtų, gal būt net giltinės vergovės. Analogijos tarp angelų ir velnių ir anapiliškų vėlių. Man tai viskas atrodo kaip kokia parodija, bet tai anaip tol nejuokinga, kai pagalvoju, kad šitaip ant kortos pastatytas ne vieno žmogaus gyvenimas. Išvados jau susiklostę belieka jų siekti prieš tam tikrą nuolatinį pasipriešinimą. Reikia tik pasiekti virsmą, kurį čia tokie angelai turi, - kaip įkopus į Biliūno kalną. Tai tam tikro atseikėjimo pasiekimas – dabar tai vyksta per daug žiauriai, spontaniškai ir pavojingai.

2020 m. sausio 5 d., sekmadienis

Stygiaus ratas


Šiame skyrelyje aprašysiu kokiame trūkume gyvenu - kaip nusekinti mano organizmas ir smegenys. Pastovus neprimiegojimas, reguliarūs persekiojantys triukšmai, pakankamas neatsigavimas - tai vis faktoriai atsirandantys kaip iš niekur. Laikausi dienotvarkės, stengiuosi reguliariai pamiegoti ir mankštintis, mėginu prižiūrėti daržą ir stebiu savo protinį darbingumą, kuris niekaip nepagerėja - negaliu ilgai skaityti. Per metus perskaitau kokias porą menkų knygučių ir tam reikia gerokai atsidėti. Kaip jau žinote, priedo mane persekioja tam tikri balsai ir aš su jais pastoviai vedu polemiką. Štai nenormalūs nubudimai naktimis - juos lydi balsai: vieni už miegą, kiti - prieš. Padidėja pulsas, pasirodo košmarai, niežuliai tai vis blogiečių vampyravimo pasekmės. Jie yra arčiau už gerąsias vėles pastoviai pavėluojančias į pagalbą. Koks tai artumas? Čia galima nupiešti įsivaizduojamą ratą, kuriame aš esu uždarytas kaip kokiame uragano akies centre. Tam, kad jis veiktų reikalingas tam tikras tiekimas. Aš tai vadinu užnuodijimu. Ir ūžesiais ir kvaišalais. Jeigu nebūtų to ratinio paskirstymo tai mane visiškai sugniuždytų. Dabar blogiečiai yra suradę feodalinį interesą - būna laiko kažkiek atsigauti tais palaikomaisiais pratimais, taip, kad jų vampyrinė kilpa neužsiveržia. Bet vis tiek aš esu stiprokai nualintas - su tuo vampyravimu yra išrenkamos tam tikros medžiagos ir organizmas pilnai neišsivalo.
Tai yra išankstinis per greitas užėjimas pataikantis į mano organizmo funkcionavimo diametrą. Dėl to aš negaliu kaip reikiant susikaupti. Iš dalies taip ir todėl, kad galvoje pastoviai spengia - toks plėminis debesėlis su skausmeliu, kuris veikia kaip koks skanavimas į smegenis. Negaliu mokytis, negaliu ilgai skaityti. Gerai, jeigu per metus pavyksta perskaityti porą nedidelių knygučių. Pasisekė įsidarbinti virtuvėje mokiniu - ten mokina be skaitymo - iš parodymo gan neblogai įsisavinu, tad po truputį šitaip ir stumiuosi. Įtariu, kad smegenys šitaip ginasi nuo platesnių ūžesių, kurių čia pasitaiko apsčiai. Susifokusuoja į nedidelę sritį ir šitaip iš dalies išvengia visiško nualinimo. Neurologė sakė, kad pas mane pažeistas klausos nervas. O klausos tyrimai sutrikimų nerodo. Tas klausos nervo pažeidimas yra kažkaip parazitiškai inicijuojamas - nuo tam tikrų garsų, kurie prašoka nurimimo momentą ir blogiečiai taip įsitaiso energetinį tiekimą. Taip vaidinamą skaidomąją energiją - ji gaunama iš organizmo medžiagų apykaitos apskaidymo. Šitaip įvyksta ir tukinimas - pražiopsojus laikytis dietos padidėja svoris - riebalų skaidymas tiems parazitams nepatinka. Tai - ir skaitymui būtinų medžiagų išretinimas.
Toliau pas mane seka orientacijos sutrikimai. Čia stygius susidaro ir nuo dėmesio dvejinimosi - turiu įdėmiai sekti ką sako balsai vykdydami tą savo kovą ir šitaip man prasižiūri kai kurie veiksmai - praeinu jų neatlikęs ir kartais tenka sugrįžti tai padaryti. Aišku, čia turi reikšmės ir praskaidymo faktorius - atmintyje lieka tuštumos, užsimiršta ir žodžiai ir veiksmai, netenku informacinio kurso reikalingo mokymuisi. Visas dėmesys atitenka tokiam rašymui, kurį mažai kas supranta.
Tokie trūkumai reiškia ir tinkamos raidos nebuvimą. Aido erdvėje, kurioje aš mėginu taikyti dispečeriavimą, užsiciklina ydingos frazės ir būdai nešantys blogį - ekosfera atkakliai nepraleidžiama, nes susiformuoja nemalonus perėjimo barjeras. Viskas tik pasikartoja ir slenka labai lėta raidos spirale - gal kada nors susikaups kritinė masė reikalinga praregėjimui toje erdvėje. Ten taip neaišku, jog neskiriamas gėris nuo blogio ir jie elementariai supainiojami. Gėriui pasiekti reikėtų kažkaip persirgti, o tai keblu ir todėl nusekama greitai gaunamais blogio malonumais. Ten nėra laiko permąstyti ir suplanuoti sveikimą. Ir nežinia ar tai atsitiktinai ar kažkieno blogos valios primesta.
Dar vienas trūkumų atskaitos taškas, kaip aš pavadinau, yra poodinis kriterijus. Pavyzdžiui neišsimiegojimas reiškia nenormalumus vykusius naktį po mano oda - ne tie sapnai kažkieno primesti naktį perėjus odos apsaugą, žeidžiantys triukšmai neatitinkantys odos apsaugos taisyklių. Ir tokie pažeidimai neleidžia sukaupti poodinę kritinę sveikatos masę, nes yra sutrikdoma asmeninė erdvė. Tai vis tam tikros odos demarkacijos sąlygos neišpildytos duotoje erdvėje tam tikrų veikėjų. Jiems tai atrodo kaip privaloma plantacija savo natūraliems poreikiams tenkinti, nes nebeatpažįstamos atrofizmo pasekmės įvykusios kaip beveik negrįžtamas kolapsas. Jų poodinė struktūra jau sugadinta ir užciklinta vampyruoti toliau, gadinant ir kitus subjektus. Paslaptingai įvykusi detonacija - ir kada pavyks ją sustabdyti vis dar neaišku. Dabar ją dengia mirtys išlaikydamos evoliuciją.
Toks nuolatinis trūkumas apibrėžtoje zonoje, kuri lyg iš anksto paruošta blokuoti, leidžia įvardinti susisteminto pobūdžio stygiaus ratą. Jame pilna ydų nešančių nepriteklius ir kuriančių nelaimingumą. Seniai yra sakoma, kad gyvename ašarų pakalnėje ir ji niekaip nepasibaigia. Ar tai atsitiktinis reiškinys, pasaulio kazusas ar kokio blogio subjekto sukurtas dalykas? Iki galinio išsiaiškinimo pilna tarpinių grandžių, kurios surikiuotos lyg tyčiniu sutapimu ir jas tenka ilgai kuopti. Taip ilgam yra užgaišintas ekosferos augimas ir kiti pozityvūs dalykai.
Norint praeiti tarpines grandis jas reikia detektyviškai rikiuoti. Čia esamo aido erdvėje galima teikti specifinius rikiavimo klausimus tik, deja, jie dažniausiai būna apeinami ar neišbaigiami ir aš paprastai lieku be rezultato. Kažkokio blogo sutapimo įvykimu pastoviai atsiranda atkryčiai ir tik dėka pasireiškiančių kai kurių šefavimų surikiavimai kartais padaromi, o rezultatai tampa "rytojiniai" ir diena iš dienos pasiseka nedideli pasislinkimai lenktyniaujantys su tais atgal traukiančiais atkryčiais.
Stygiaus trukdymai neleido išsamiai aprašyti stygiaus rato mechanizmą - įvyko tik kasdieniai pasislinkimai. Bet iš dalies galima susidaryti trūkumų aiškinimo vaizdą. Toks temos plėtojimas per eilę pavadinimų dalinai užpildo aiškinimo spragas - kas domėsis, galės susidaryti mano sukurto modelio matmenis. Tuo šį sykį baigiu tikėdamasis, kad iškils naujos temos ar senesnių - neatstojančių problemų išsirutuliojimas.

2019 m. rugpjūčio 1 d., ketvirtadienis

Antrarūšiai sapnai


Dabartinė mano gyvenimo aktualija. Tai yra aš normaliai nesapnuoju ir todėl kaip reikiant neišsimiegu. Koks skirtumas tarp tų netikrų ir tikrų sapnų? Netikri sapnai būna tam tikro stiliaus netgi kažkokie autoriniai - įtariu, kad tai kažkas iš girtuoklinių veikėjų man juos sukuria. Dažnai jie būna baudžiantys su ankstyvu prižadinimu ir pagiringa saivjauta rytais - paprastai aš po jų negaliu nė ilgėliau paskaityti. Tad dalį dienos tenka atsigavinėti - snaudimu, joga ar kita veikla. Po jų traukia prie kompiuterio - tai lyg savotiškas hakerinis masalas sėdėti prie interneto - vystosi tokia priklausomybė ir tenkai eškoti priemonių kaip jai atsisipirti. Prie to prisideda ir pastoviai mane persekiojantys triukšmai - atrodo, kad internetinė erdvė dalinai nuo jų apsaugo, tad tai dar vienas akstinas kiurksoti prie kompiuterio. Specifinis jų bruožas tai - substancija, kuria jie užteršia smegenis. Manau, kad ji atsiranda nuo eilės kvaišalų su alkoholiu, kuriuos yra pamėgę mano kaimynai ir yra kažkaip valdoma iš internetinės erdvės. Čia kažkaip atitinka ir mano naudojami psichiatro vaistai miegui - gydytojai paprastai atsilieka nuo to blogio savo priemonėmis ir jos būna šitaip aplenktos. Mano erdvėje girdimi veikėjai tuos sapnus vadina "garsieji sapnai", mat jų turinys būna savotiškai įdomus tik mokėti už tai tenka poilsio trūkumu. Kaip matote visa tai reiškia nenatūralumą. Tikrieji sapnai kyla iš natūralios medžiagų apykaitos vykstančios organizme neužkrėstame pašaliniais dalykais. Jų būtina sąlyga yra pakankama trukmė ir pilnai išpildytos fazės - taip vadinami lėtasis ir greitasis miego tarpsniai. Tik po tokio išpildyto poilsio žmogus tampa pilnavertikšai kūrybingas ir netgi ilgaamžiškumas priklauso nuo to miego sąlygų įvydomų stabiliai ir ilgais periodais. Netikras miegas parazituoja sveikatos sąskaita, kurią vienaip ar kitaip tenka padengti. Galima įtarti skaidančius dalykus nuvedančius į tokį supaprastinimą. Ir tai jau tapę savotiška industrija - yra ir autoriai ir tiekimas jiems. Dar nelabai aiškūs skaidymo kiekiai - kiek ekosferos šitaip sugadinama? Kukriniksija čia pastoviame adymo rėkavime vos ne pastoviose isterinėse fazėse, kurios rodo beviltiškai dideles skyles. Jie to rėkavimo niekaip nesuprana ir mano už tai bausti kaip ramybės drumstimą. Čia ir man nemažai kliūva - jie suinteresuoti tokiu skaidiminiu baudimu, kai smegenys tampa skausminiu desertu, penu mirties giltinei. Tas skaidymas pasireiškia pastoviu spengimu galvoje, tachikardiniu pulsu, skausmais nuo garsų, nemiga ir blogu miegu. Jie tai taiko pasitaupydami su feodaliniu interesu - dalį palieka nesunaikintą, kad turėtų ir kitam kartui tos skaidymo medžiagos, kuri yra taip reikalinga normaliam žmonių funkcionavimui. Iš to seka per greitas susenėjimas ir ankstyva mirtis. Aš ironizodamas tai vadinu panaudojimu ne pagal paskirtį, nors jiems tai atrodo atvirkščiai. Jiems su tuo skaidymu viskas pavyksta ir jie mano, kad tai jų natūrali būsena, nors iš tikrųjų tai tėra tik pigūs dirgikliai - jie yra atrofinėje kolapsinėje būklėje ir užmiršę natūralios sveikatos džiaugsmus. Yra tokia liga vadinama besišypsnačia depresija, kai šypsenos dirgiklis užgožia sunkią savijautos būklę ir atorodo, kad normalumas pasiektas. Tai jie su tuo skaidymu pasidaro sau linksmumą be kurio savęs nebeįsivaizduoja. Tai yra gilus kolapsas, iš kurio išeiti galima tik su tam tikru intervalu. Bet jie tuo niekaip nebepatiki - atrofiškai praklauso visą aiškinamąją informaciją laikydmai tai nesąmone. O kukriniksija turi jiem nenuilstamai aiškinti tą mąstymo trūkumą diena iš dienos tai kartodama ir pakeliui tuo pačiu atsatinėdama naikinamą ekosferą. Toks lašų kapsėjimo ant akmens sindromas atsiranda nuo keisto jų mąstymo defekto - patikėjimo, kad laimė jau pasiekta ir nieko daugiau nebereikia daryti. O kukriniksija tėra menkas nesusipratimas, kurį galima lengvai apeiti. Paradoksas tame, kad atsiranda akiviazdūs dalykai, kuriuos galima pastoviai prikaišioti ir šitaip mėginti parodyti jų pamanymo klaidingumą. Tai ir numirėliai karstuose, ir pastoviai besikarotjanti nuobodi diena, kurios jie nesupranta kaip galėtų išvengti. Isteriniai aidiniai prieštaravimai. Ir tas juos trikdantis ratas niekaip nenustoja kartotis.
Faktiškai mes esame patekę į prometėjinę problemą - jie mus tuo skaidymu kankina ir tai priveda prie per greito mirtingumo - numirimų problema niekaip nesprendžiama viską nurašant persiveisimui. Aš tai jaučiu pastovia depresija ir skausmingumu nuo triukšmų - gyvenimo kaip ir nelikę, belieka tik taikyti palaikomuosius pratimus. Tie antrarūšiai sapnai leidžia dalinai pailsėti, bet tik iki trejeto lygio - neatsigauna skaitymo parametrai, tad reikia papildomai mankštintis bei atsigaivnėti. Bet tai menkai tepadeda - tik kažkiek dalinai kompensuoja skaidymo praradimus. Visa skola nukeliauja kaip į visatos begalybę likdama nepadengta nutrūkusiais mirusiųjų likimais laukdama paskutiniojo teismo dienos, kai tos problemos imsis dieviškosios galios. Negalima sakyti, kad viskas šitaip beviltiškia įšalę - laisvinančioji apskaita vyksta, bet gana lėtai - dar daug rytojų nusineš nemažai gyvybių, kol kukriniksijos pusei pavyks įgyvendinti savo mokslio tikslus ir protingai sutvarkyti šį pražūtingai kankinantį kolapsą, kuriame randasi tie kvaišaliniai veikėjai.
Kaip matote toks antrarūšiškumas, kai skaidoma pirminė ennergija į antrinę, yra labai pavojinga saviapgaulė. Nuo to patiriami nuostoliai gali būti prilyginti kaip per karo veiksmus, jei ne dar blogiau. Kai kam tai atrodo labai patrauklu - prilyginama kaip stebuklingam žavesiui ir vieninteliam atrakcionui prieš nuobodulį, nors tėra tik raminimasis nuo gilios kolapsinės ligos. Ir kaip reikės iš jos kopti - tėra tik tokie teoriniai psavarstymai, kurie nežinia ar kada nors bus įgyvendinti.

2019 m. gegužės 28 d., antradienis

Laimingumo vaterlina

Šiame straipsnelyje aš mėginsiu pasvarstyti apie laimingumo balansą. Kai virš vaterlinos yra laimingieji, o žemiau vaterlinos nelaimingieji. O koks tai laivas galima įsivaizduoti įvairiai. Laimingųjų pagrindinė ypatybė yra tai, kad jie sveiki ir jų indėlis į laivo balansą yra pozityvus. Tai reiškia, kad jie yra tiesimo pagrindas ir atstatinėja ekosferai daromą žalą. Turi pozityviąją energiją, reikalingą ekosferai palaikyti. Kukriniksija šiuo atžvilgiu netgi turi specializaciją - tiesiogiai ado erdvės nuostolius tam tikru būdu balsuodama - rėkaudama. Ir sveikieji yra jos ramstis, pagrindas nuo kurio gali ir atsispirti. Su ekosferos atstatymu minėtas laivas laimingai plaukia - kaip su iškeltomis burėmis.
Toliau reikia pasvarstyti, kokia nelaimingųjų įtaka. Jie nebūtinau jaučiasi nelaimingi tik jų laimė gali būti netikra. Narkotikai ir alkoholis su tabaku sukelia tariamos laimės įspūdį, bet lieka pagirių reiškinys. Mano zonoje blogiečiai tai paprasčiausiai nusipjauna mechanizmų užesių pagalba ir lieka atrofinėje tariamo laimingumo būklėje. Jų organizmai kvaišalų pakenkti nelaiko ekosferos struktūrų ir yra neigiamas balastas mūsų laivui. Sveikieji turi atidirbti nuodų neatsipagiriojimo padaromą žalą ir toli gražu ne visada suspėja - šitaip išryškėja mirtis. Kukrinikisija spėja užadyti toli gražu ne viską.
Kaip suprantate laivas sveikas tik tol jame kol yra sveikos gyvybės išlaikonačios ekosferos energetinį balansą, kuris yra reikalingas gyvybei palaikyti. Laimingumo iliuziją turintys blogiečiai dažnai nesupranta, kad gaminą tikrą vargą sveikiesiems, kuriems toks nepasveikimas reiškia mirties grėsmę. Jų manymu jie čia susirado savo tikrąją laimę ir nesupranta, kad neša mirtį tokiu savo parazitavimu.
Ir kaip gi tie nelaimingieji to nesupranta yra mįslingas reiškinys. Jį išsprendus būtų pasiekta harmoninga pusiausvyra - neigiamas balansas mažėtų ir stabilizuotųsi ties reikiama riba. Kukriniksija tuos bloguosius bando apšviesti, bet kol kas įvyksta pastovus atkrytis - kartą paragavę savosios ekstazės jie nieko nebenori žinoti - mes jiems esame tik trukdantys priešai, neleidžiantys ramiai mėgautis laimingumo magaryčiomis. Norint išeiti iš šio kolapso reikalingas perėjimo intervalas - turi būti surikiuotas tam tikras išsipagiriojimo startas, bet to niekada neįvyksta. Tie blogiečiai yra antagoniški ir racionaliai negali pamąstyti - o yra ir daugiau galimybių išslaisvinti iš šios vergimo padėties. Viena iš jų yra paimti kukriniksijos siūlomą alternatyvą. Ji pajėgi jiems tiekti skaidomają energiją, kad nebūtų trukdomi gyvieji organizmai, bet tai kažkaip nesuprantama ir niekaip nedaeina. Taip ir tęsiasi užburtas aidavimo ratas - jie meistriškai naudojasi savo pranašumu ignoruoti bet kokius pasiūlymus būdami kažkokio kvazimodinio mąstymo.
Negalima sakyti, kad nieko nevyksta. Tik pozityvų šio atvejo nagrinėjimą pastoviai lydi tuščiažodžiavimas ir konstruktyvumo nupasavimas liekant ties tam tikru maitininimusi. Jiems patrauklus aiškinimosi procesas tik jo efektyvumas gana nedidelis - sukasi užburtas ratas su nelabai žymiu spiraliniu palypėjimu. Bent jau mano savijauta beveik negerėja - esu žemiau laimingumo vaterlinos su savo palaikomaisiais pratimais kaip koks galeros irkluotojas. Ir taip iš dienos nuo vieno rytojaus iki kito. Reikia būti apsišarvavus šventąja kantrybe ir mokytis vizirinio gudrumo, kad kiekvieną kartą atsekti kaip jie nupasuoja pozityvą. Jie yra kaip kokia perpetum mobile - amžinasis negatyvumo variklis besimaitinantis vienais atkryčiais. Užsimiršimas - jų duona kasdieninė lyg nieko nesakoma ir nerašoma visgi tie mano įrodinėjimai nueina vos ne per niek. Ir tik antžeminės eterio struktūros pastoviai registruoja tam tikrą kasaciją - radijas ir TV praneša, kad už to visada stovi tam tikri telepatiniai subjektai tam tikro mokslio nustatomi tik dabar dar nesurandami, bet suradimo rezultatas beveik garantuotas tik reikia gana ilgai išlaukti tame perpete.
Kaip suprantate aš pats randuosi žemiau laimingumo vaterlinos su ta savo pastovia depresija - tai palaidos aplinkos rezultatas. Triukšmai, neblaivūs ir narkotizuoti kaimynai sudaro mane užkrečiančius plėmus, kuriuos sveikatiniu režimau galima mėginti apmažinti. Sportavimas su poilsio kaita kartu su planetos ritmu, leidžia išlaikyti tam tikrą antrosios gynybinės linijos vietą. Pirmoji gynybos linija jau seniai bankrutavusi ir nežinia kada atsistatys. Tai tie tolimi veikėjai savo nuodų marinate kaip kokiame kolapse iš kurio išeiti gali tik per minėtą tam tikrą pagalbinį intervalą. Ir jie sukasi tame pastoviame ydingame rate niekaip nepasirįždami sveikimui, manydami, kad tie malonumai nuo kvaišalų yra jų siekiama viršūnė.
Vaterlinos įvaizdis šiuo atveju akivaizdžiai parodo koks yra mirties pavojingumas ir kaip reikia siekti atitolinti kenkimą organizminei sveikatai, kuri yra pagrindinis plūduras prieš neigiamus veiksnius bendrajai ekosferai. Kol kas sveikatos laivas tėra nevaldomame dreife ir dar daug laiko praeis kol bus atreguliuotas atrankos mechanizmas atsilaikantis prieš mirtį. Persiveisimas ir ankstyvos netektys neracionaliai paskirsto gyvybės balansą, kurį galima mėginti tam tikru būdu ištiesinti su astralų pagalba. Bet dabar yra sunkiai įveikiamas konservatyvumo balastas, kuris nežinia kada pasiduos pozityvumui ir pereis į progresyvumą.

2018 m. gruodžio 22 d., šeštadienis

Išsigydymo punktas

Dabar man teks rašyti su fantastine potekste, nes kaip begalvoju, bet realiai šitaip niekas nesvarsto. Tai liečia mano depresijos sukėlėjų priešistorę. Jie deklaruoja, kad pirmą katą savo egzistavimo istorijoje šitaip užkliuvo, bet linkę nutylėti kaip sekėsi anksčiau. Galima įtarti, kad ansktesnius atvejus jie "sėkmingai" nudepresavo į besišypsančią depresiją, kai laimingumas pasiekiamas dirbtinai falšuotais parametrais. Dabar jie būna laimingos būsenos pasieikiamos tik kvaišalais ir sunkiai besupranta kas čia negerai. Virgulinis rodymas jiems sako, kad čia yra laimės gysla ir jie įprastai įsikuria. Bet pirmą kartą jų egzistavimo istorijoje įvyko esminis kolapsas iš kurio išsikapstyti jie galės tik pasveikdami. Jie atvyko į savo gydymosi punktą ir tik šis vienintelis kolapsinis atvejis yra skirtas jiems išvaduoti nuo priklausomybinių ligų. Jie atsidūrė aklavietėje iš kurios tėra vienintleis kelias per pasveikimą. Bent jau niekas dar nepatekia kitokios išvados.
Jeigu jie nepasveiks tai bus amžinai įkalinti žmonijos priešais iki baigsis numirimai iš kurių jie maitinasi vampyruodami - nes juk toms liguistoms priklausomybėms kompensuoti reikia turėti skausmo kompensatorius. Šiuo atveju tie skausmai sugelia mirtinai. Tai šitaip jie grobia žmonijos kartas. Jos tokiu būdu nuevakuojamos pas Dievą, kuris gal kada nors jas atkurs.
Žinoma, yra daugiau variantų padėčiai sušvelninti. Pavyzdžiui kukriniksija siūlo alternatyvias energijas, kurios atstotų skausminį sugėlimą ir padėtų išvengti beprasmiškų mirčių. Deja, kol kas, tai tik utopija, nes jie to atkakliai nenori pripažinti ir mėgaujais tik numirimų magaryčiomis. Jie nepriima jokio kito varianto atkaliai pasilikdami priešų kondicijoje.
Padėtis atsiduria aklavietėje, nes jie yra meistriški priešai išvengiantys aiškumo reikalingo apsisprendimui priimti. Nutylėjimai, supainiojimai, dominuojančios padėties išnaudojimai, atsakomybės išvengimas - beūkinės erdvės ydos, kuromis jie be skrupulų pasinaudoja. Mat nėra autoritetingo dispečerio ir šis hierarchnis trūkumas stipriai atitolina jų įsisamonijimą, kad sveikimas bus neišvengimas. Jie atvyko į savo tikrajį pasveikimo punktą ir tik jis gali juos išgelbėti iš tamsos, kurioje jie yra prasmegę. Tas punktas pas mus vos ne atsitiktinai atrastas, bet yra dėsninga išdava ir todėl turės būti sustiprintas, nes neturi savo analogų ir vėl buvo jų vos ne praskristas kaip ir daugelyje jiems įvyskusių nusiaubimų.
Tarpinė erdvė tarp dievo karalystės ir išmirimo, kurioje gali savarankiškia egzistuoti gyvybė dabar pastoviai jų siaubiamma. Jie tiesiog organiškai neperneša jokios autonomijos iš karto taikydami jai numeistravimą ir jiems "sekasi" toks numarinimo būdas. Aš juos pavadinau atsarginiu mirties liuku tai gyvybei pabėgti pas pas Dievą, jei iškiltų koks nenumatytas pavojus. Jie tam turi visą reiklingą užesių įrangą taip vadinamą giltinės atributiką - skausmo sukėlimo mechanizmai nuo kurių reikia dingti pas Dievą, kai skausmai pasidaro nebepakeliami.
Kartais padėtis pagerėja, bet tik trumpam - iki kito jų nupasavimo. Paprastai vakarinės idėjos, jiems pateikiamos, dingsta per naktį ir ryte būna telikusios depresinės pagirios pasireiškiančios negalėjimu ilgai skaityti ir reiklaujančios atstatomųjų pratimų, bei manevravimo poilsiu. Per internetą aš netgi susiradau įmokų žaidimą, kurio jie negali visiškai nupasuoti ir pradėjau juo kopti. Dabar turiu vengti sprogdinimų ir šaudymų tuose žaidimuose, nes tai paranku jų giltinei. Patariu ir kitiems apie tai susimastyti.
Kol kas jie niekaip negali pasiekti to sąmoningumo lygio reikalingo suvokti to išsygydymo būtinybei. Antireakcinis mastymas jiems viską pateikia atvirkščiai ir jie mano, kad turi pasiekę savo laimės viršūnę - kvaišalų malonumus, o tai yra absudiškas apsigavimas, nes yra visiškai nubankrotinama jų sveikata, kurių likučiams išgelbėti tampa reikalingi jų giltinės mokesčiai. Taip yra išlaikoma ydinga atrofinė jų būklė panirusi į kamikadzinį kolapsą - normalią sveikatą jie laiko priešišku dalyku ir ją atakuoja, pjaudami šaką ant kurios patys sėdi. Ar šį kartą pavyks jos neneusipjauti ir gražinti juos iš atrofijos? Tur būt jie jau seniai nebežino ką reiškia būti sveikiems ir sutinka tai kaip keistą dalyką, kažkokią išnykusią madą.
Jų atrofinis mastymas būna labai trumparegiškas ir vienadienis nusivažiuojantis į antagonistinį dievmeldiškumą. Tas dievmeldiškumas pasireiškia labai nerealiais norais lyg pas kokius vaikus. Jiems neegzistuoja pagrindas, kuris tėra tik nusibostantis teorinis epizodas ir todėl pastoviai jų parazitiškai niveliuojamas kaip nereikalingas dalykas. Ir tokių defektinų mastymo pavyzdžių galima būtų prirašyti nemažai - tai vis mano kasdienė špagavimosi žodžiais duona. Ji niekada nesibaigia ir yra pastoviai įkyri, nes niekda neišsisprendžia - toks kursinis beprasmis jiems pastoviai patinkantis pramogavimas.
Tie jų tuščiažodžiavimo apibedrinimai čia pateikiami juda filosofine spirale palaipsniui prikaupdami pakitimus, bet tai labai lėtas procesas turintis privesti juos prie išsigydymo įsisamonijimo, kad jie pagaliau nuspręstų išeiti į gydymosi intervalo trasą ir pradėtų atgalinį procesą į savo prarastą normalaus sveikumo būklę. Tikiuosi, kad tai kada nors įvyks ir išvaduos nuo tokio ilgo tuščiažodžiavimo, kuris nukeliaus į archyvinę istorija kur jam ir vieta.


2018 m. spalio 22 d., pirmadienis

Mirtis namuose


Praeitą savaitę, spalio 17 deną, mirė mano tėvas Juozapas. Ryte nubudęs atskėliau ir nuėjęs pasižiūrėti radau nebegyvą. Jau dvi dienas sunkiai kvėpavo, mažai gėrė beveik nevalgė prastai orientavosi. Iš vakaro buvo atėjusi pusseserė Skirmantė paslaugė, vėliau per telefona pasitarė su kita giminaite medike Rimante, bet patrukdyta greitoji nusprendė dar nevažiuoti, palaukti ryto. O iki ryto tėveliui pritrūko kvėpavimo ir jis miegodamas numirė. Prieš tai skundėsi, kad labai sunku kvėpuoti, labai tankiai alsavo.
Visos tarnybos viską atliko kaip priklauso pagal įstatymus. Greitosios darbuotoja pati iškvietė policiją, kuri užpildė atitinkamus dokumentus. Vėliau atvažiavo iš morgo ir išvežė ruošti laidojimui. Dvi atvyksios pusseserės Skirmantė ir Rimantė dar spėjo uždegti žvakutę jo galvūgalyje.
Ataskaitoje buvo parašyta, kad mirė nuo vėžinės intoksikacijos. Turėjo trečios stadijos skrandžio vėžį, kurį prieš dvi savaites buvo išoperavę. Ligoninėje nebenorėjo būti vis sakė, kad ten nieko nedaro. Jam atliko tyrimus ir jo gydytojas ligoninėje turėjo įrodinėti, kad yra sveikas. Tėvui tai atrodė keista - kaip jis toks sveikas nebegali vaikščioti.
Namuose apie dvi savaites paslaugytas pasimirė. Diena prieš mirtį sulaksčiau į polikliniką. Budinti gydytoja nukreipė pas šeimos gydytoja pasitarti dėl guldymo į ligoninę. Kitai dienai gavau taloną, bet tėvas to nebesulaukė. Skirmantė turėjo ambulatorinio gydymo namuose telefono numerį, bet tokiam gydymui reikėjo gauti šeimo gydytojo leidimą, tad ir tai turėjoi laukti. Aš dėl to buvau paskambinęs.
Tėvas mirė staiga ir gana netikėtai. Nors ir skudėsi sunkiais simptomais, bet atrodė dar stiprus ir galėjo gerti skysčius maitinamas šakšteliu.Numirė lyg koks sraigtas jį būtų įtraukęs.
Ladotuvės nelabai gausios tik artimiausi giminaičiai apie 40 žmonių, buvo pasirodę keli kaimnyai. Viena dar tebegedinti savo vyro neseniai mirusio nuo prostatos vėžio netgi paašarojo. Na ir man ašarėlės norėjo rodytis, bet nesakyčiau, kad labai natūraliai. Rimantė pasakė, kad tėvas mirė taip greitai, jog nespėjau su tuo susitaikyti. Maniau, kad dar teks pakovoti.
Palaidojo šeimos kape Kairėnuose šalia mamos ir sesės. Ir šitaip iš šios šeimos aš likau vienas su mūsų pačių pasistatytu namu.
Dingo dar vienas žmogus su savo praeities legenda. Lydėjo jis mane ir vaikystėje ir tolimesnsiame gyvenime, buvo vairuotojas ir darbininkas, mokėjo kalvystę. Buvo jaunesnis už mano mamą. Kilęs iš Pakruojo. Prisimenu ir senelius - jo mamą Adeliją.
Retėjantys giminaičiai ir auganti naujoji karta - vis pasimatome per kokias nors iškilmes ar laidotuves ar bažnyčioje. Trapi ta žmogaus sveikata mirtis glemžiasi žmones vieną po kito, nespėjus išsisaugoti, nusilpus nuo senatvės. Tėvui buvo 81 metai. Kažkiek prisidėjo ir pagirtuokliavimas, būdavo barniai. Kokie namai be dūmų. Vienus tai pakirto anksčiau, kitus vėliau.
Dabar esu vienas namuose kaip pirštas tik dar pora vištų po daržą kapstosi apsilanko kaimynų katės. Viena taikosi ir į namą prasmukti. Pas tėvą lankėsi kaimynai, bet daugiasia tik dėl butleliuko. Tokie draugleiai pas jį tebuvo. Mamai numirus išdrąsėjo.
Mama buvo griežtai nusistačiusi. Mūsų namuose tik tėvas išgėrinėjo - buvo sukalbamas tokiame kontingente ten ir pasilankydavo.
Buvau susitaikęs su tokia jo yda prieš kurią buvo sunku pakovoti.
Ant vainiko parinkome įrašą - "Gyvenimo gijai nutrūkus, ilsėkis ramybėje." Sugebėjo jis nugyventi savo amželį pro tas praūžusias audras, kurių viena jį vis dėl to nusinešė. Nežinia kur, bet tikėkimės, kad į amžino poilsio vietą. Palinkiu jam ramybės ir atilsio jo pomirtiniame pasaulyje.