2017 m. kovo 6 d., pirmadienis

Nuosaikumo mažėjimas

Tai vis apie mano poilsio problemas. Atrodė, kad vakar miegas buvo apsitvarkęs - jie jį nuosaikiai atseikėjo, pasiimdami feodalinę įmygio duoklę. Tačiau šiandien jie užgriebė stipriau - prie vertinimo turiu prirašyti minusą. Ir taip jie pastoviai mane trikdo skaitydami, kad aš jiems privalau tokį mokestį. Nuo tokio poveikio aš būnu nepailsėjęs, reikia naudoti vaistus ir beveik nelieka tekstinio skaitymo ištvermės - negaliu užsiimti fantastikos rašymu, nes jie tai siekia suniveliuoti. Sakė, kad aš čia išlaikau autorinį ratą, o jie tą išlaikymą apkrauna tokiais mokesčiais - lyg remdamiesi savo vaikiškomis teisėmis, tas neracionalu, bet vaikams juk neįmanoma paaiškinti. Šitaip įvyksta kasacinis nagrinėjimas per kukriniksiją - jie čia lyg veikia neveiksniai su kažkieno padėjimu ir atsiranda pastovus klausimas - kas čia toks mane šitaip nutraukinėja. Bet prisideda neapibrėžtumo įmaišymas - atseit pas mus čia yra toks nutraukimas ir nieko prieš tai nepadarysi. Tas pastoviai bloginantis neapibrėžtumas yra klastingas ir niekaip neįveikiamas - jau kiek metų aš negaunu kaip reikiant išsimiegoti nepaisant visų kukriniksinių kukavimo pastangų. Lyg kažkas norėtų ištirti iš kur aš paimu savo kūrybinę informaciją ir todėl pastoviai mane praskaido. Šitos sizifinės miego siekimo pastangos įgavusios metodišką nuoseklumą lyg ir nėra visiškai bevertės - atsirado pastovi parengtis startuoti suplanuotiems dalykams, bet jie pas mane vis dar nerealizuojami ir šitaip gal būt pavyks pasiruošti sekančiai kūrybinei pakopai. Labai lėtai, su tokiais atmetimais, bet viltis pastoviai yra, kad viskas susitvarkys, nes žemiau trejeto esu atmetamas gana retai.
Išskirtinę vietą mano pastangose atsilaikyti prieš šį niveliavimą yra jogos pratimai. Jei yra laiko darau juos kas antrą dieną po pusantros valandos. Ypatingą dėmesį kreipdamas hemorojiniam aspektui. Tvirtinu kojas ir analinius organus. Mat per juos esu labiausiai atakuojamas - pas mane, pasirodo, yra per silpnas pilvo presas ir polinkis į hemorojų. Kaip tik tų silpnų vietų lavinimas, iš kurių esu pastoviai jų nubloškiamas ir reikalauja daugiausia kantrybės ir nuoseklumo. Kiekvienas turi savo silpnąsias vietas ir aš džiaugiuosi, kad bent iš dalies pavyksta tai lavinti. Trūksta patyrimo, išmanymo, bet esant tokiam silpnumui ir tokios pastangos yra labai vertingos.
Nežinau ar pasiseks ar nepasiseks pasiekti savo užsibrėžtus tikslus, bet tam tikrą stabilumą pagrindą turėsiu, jeigu tik jie nenuatakuos mane nesilaikydami savo feodalinio intereso. Pats blogiausias scenarijus neįvyksta, nors ir yra panagrinėjamos jo prieigos. Baisi ir nejauki kasdienybė lyg jaučiant už nugaros mirties alsavimą.

2016 m. gruodžio 25 d., sekmadienis

Amžinasis trejetas

Šitaip aš penkiabalėje sistemoje vertinu savo miego kokybę. Ją sutrukdo ir prideda minusą tam tikri nubudimai su įvairiomis destrukcijų apraiškomis. Tai košmariškas sapnas, nestabilus per dažnas pulsas, astminis dusulingas kvėpavimas - viso to pasekmės kažkokia pagedusi, pagiringa savijauta nuo kurios atsigauti reikalingas papildomas dienos laikas su reguliariais pratimais ir pagulėjimais. Kas gi tie paslaptingi niekaip nenustojantys veikti budintojai. O tai jau mistikos sfera, bet aš ją labai aiškiai girdžiu ir tiksiuosi, kad ilgainiui jai gal būt pavyks atsitaisyti. Destrukcijos nešėjai paslaptingi veikėjai, kuriuos galima pavadinti "jie" - aš to beveik nematau, nors neabejoju jų egzistavimu. Juos bando pataisyti mano minėtoji kukriniksija - taip pat astralinis darinys iš tam tikrų veikiančių subbjektų. Supaprastintai sakant angelai mėgina perauklėti velnius. Turima omeny, kad tie nubudinimai keliami tam tikro jų neišprusimo ir destruktyvios sandaros, kurią gal būt galima pagydyti. Pagal mano nuogirdas jie yra įnikę į kvaišalus ir šitaip vamyruoja aplinkinę erdvę nualindami ir mane iki trejeto su minusu. Jie jau tiek išprusę, jog supranta feodalinį interesą - palieka galimybių sveikatos atsigavimui visiškai jos neišeikvodami. Bet jie niekaip nesupranta kokia nauda būtų iš penketukinių parametrų - toks ramybinis štilis (be destrukciją keliančių triukšmų) jiems nesuteikia jokių smakų, o į galimas paskaitas ir žinių kaupimą, bei atsiveriančias nesunaikinto proto mąstymo galimybes jie nespėja atkreipti dėmesio. Ir kas startavo tokį kazusą, kad niekaip neįmanoma išlipti iš tokio minuso, visiems lieka labai neaiški mįslė. Kaip rojaus obuolio suvalgymas - kartą paragavę jie niekaip negali nustoti. Aš čia įsivaizduoju, kad tai yra pagrindinė mirties priežastis Žemėje, toks gajus šis atvejis su kurios jie šitaip nualina gyvybes iki numirimo. Ir šis užburtas ratas pas mane kartojasi ir kartojasi - aš ir vėl būsiu prižadintas eilinę naktį eilinį kartą kaip koks kankinamas Prometėjas. Taip jie kombinuoja savo smakų schemą nesuprasdami atsigavimo reikšmės sveikatai. Kaip gajūs nestatutiniai santykiai niekaip nenori pasitraukti ir vargšas statutas visada lieka pamintas. O juk su juo būtų mano numatytasis penketas - sveiko protinio darbingumo horizontas dabar niekaip nepriartėjantis. Man nustatė abiejų ausų nervų uždegimą, paskyrė trejų mėnesių gydymo trukmę - tas susirgimas mane seniai kamuoja, bet šis šturmas gal būt atstatys mano skaitymo galimybes, mat, tam kad galėčiau normaliai skaityti pažymys turėtų siekti bent ketvertą - miego trūkumas reiškia tai, kad man pasidaro problematiška ilgai skaityti.
Tai kiek supaprastintas jų vertinimas, nes jie turi sudėtingesnių priešiškumo savybių, kurios pakurstomos tam tikrais kvaišalais. Dabar jie atrodo kaip tam tikri primityvūs priešai niekaip nesuprantantys savo elgsenos neracionalumo ir pražūtingumo. Ir išlipti iš tokio vampyravimo jiems atrodo beveik neįmanoma - jie to kažkaip bijo ir tingi nė piršto nepajudindami dėl galimo sveikimo. Bet galima tikėtis, kad lašas po lašo ir kukriniksija kaip nors pratašys šį akmenį, kurio teršalus ir smarvę mes visi taip puikiai pažįstame.

2016 m. rugsėjo 8 d., ketvirtadienis

Radiacinis sublimatas

Būdamas jautrus ligonis ir turėdamas tam tikrą susirgimą jaučiu tam tikros erdvinės substancijos poveikį savo organizmui.Ji yra suformuojama tam tikros veiklos ir veikų. Dalis tos substancijos formuojasi iš aplinkinės ūkinės veiklos - malkų pjovimo benzininiais pjūklais, benzininių žoliapjovių darbas, motorinio transporto poveikio, mašinų remonto neleistinose vietose, gamyklų triukšminių atgarsių ir garsios muzikos leidimais - visko kas kelia tam tikrus triukšmus. Bet neleistinas triukšmas tai tik viena sudedamoji dalis. Kita sudedamoji dalis yra cheminė - motorų dūminis prigazavimas, prirūkymas, dūminis užterštumas, kad ir nuo tokių paprastų dalykų, kaip šašlykų kepimas. Dar vienas faktorius, kurį reikia įskaityti tai - alkoholis ir kvaišalai. Tai tokių smakų paveikti žmonės vampyruoja aplinkinę erdvę siurbdami energiją iš aplinkinių. Kaip matote jiems reikalingas šių trijų faktorių radiacinis sublimatas - turima priklausomybė ir tik su ja jaučiamasi gerai, nors tai yra foninis ligų nešėjas.
Antra tema liečianti tą sublimatą eina per garsų ir balsų girdėjimą - tai yra kaip tie vampyruojantys veikėjai okupuoja dispečerinę informacinę aplinkos erdvę blogiems vien jų pasitenkinimui skirtiems tikslams. Tai liečia netgi oficialiąją medicinos poziciją - konstruktyvus tokios informacijos girdėjimas apšaukiamas liga ir vadinamas nenormaliu, nors galėtų atnešti daug naudos iš ekstrasensorinės veiklos. Mat tas sublimatas labai užslegia ir nespėjus su juo pakovoti iš karto sukelia sveikatai pavojingus reiškinius.
Specifiškai tas radiacinis sublimatas paprasčiausiai vadinamas "ni ta radiacija" - tai yra kitokia iškreipta ir stipresnė radiacija, nebūdinga natūraliam fonui. Paslaptingi veikėjai ją feodališkai užvaldo - siurbdami iš aplinkos energiją visiškai jos nenustekena palikdami dešimtadalį atsigavimui. Visas tas aprašymas jiems labai patogus suformuoti demonstriuką - pažodinį įvykdymą nepaisant kritinės tokio rašymo reikšmės.
Bet ta sublimato paveikta erdvė ne visiškai bejėgė - angelų tipo būtybės ( tai tokios vėlės kaip iš kukriniksijos) atkakliai ir nenuilstamai kovoja su tokiu blogiu ir tik jų stabilizacijos dėka mūsų pasaulio likučiai nesužlunga. Joms labai trukdo tam tikras iformutumas - dezinformaciniai faktoriai, trukdantys aiškiai gėrio strategijai ir labai ilgam užgaišinantys. Blogiečiai yra labai gudrūs ir ko tik alkoholikas nepadarys, kad pasiektų savo ugninio vandens porciją. Kartais tai netgi nesuvokiama ir tuo sublimatu mūsų ekologinės erdvės šaka pjaunama nepaisant, kad mes visi ant jos sėdime. Ydingas treniravimo stimuliatorius begalinei kovai prieš pavojingai besidauginantį blogį.

2016 m. liepos 20 d., trečiadienis

Laidotuvės

Mano mamos laidotuvės buvo lyg ir be kliuvinių greitai ir tiksliai atliktos. Liepos 2 d. 04.30 mirė liepos 4 d. 13.30 palaidojo. Atrodytu puikaus darbo pavyzdys - tik pinigus mokėk. Pusseserei ir mišias pavyko įterpti. Tad kokios detalės man krito į akis.
Mirties liudijimo pildymas po iškvietimo - daktarė griežta be jokio papildomo žodžio rūpi tik dokumentų tikslumai. Užuojauta nelabai jaučiasi - lyg mes kalti, kad sutrukdėme ligoninę laiką kažkokiu numirimu.
Mirties liudijimo išdavimas metrikacijoje - vėl jokių kliuvinių nėra, bet ir vėl be jokio šilto žodžio vos įterpia, kad reikėtų pasidaryti kopiją.
Toliau pas laidotojus ir į lavono apžiūrą šaldytuve - parašo, kad neturime jokių pretenzijų. Pasižiūriu ir pasirašau aš atvestas kažkokio modernaus laidotojo su kryžiuku ausyje - matosi kokia buvo jos būklė mirties metu. Nebebaisu - su amžinatilse seserim buvo klaikiau. Lyg ir kažkaip esu apdorotas, kad nepanikuočiau. Ima kažkoks linksmumas ne vietoje, nors antrajame plane jaučiasi nykus pralaimėjimas.
Karsto ir drabužių parinkimas - nemenkas pasirinkimas kaip kokioje išlavintoje industrijoje ir nėral laiko ką nors priderinti iš namų - dvelkia nejaukumo šaltis lydint ją į amžinąją kelionę pirktiniais dalykais. Parinkėja po dekretinių - juokais sako, kad primiršusi. Mokėjimo momentu tik paklausia ar viskas gerai (kažką pastebi) - aš tuo tarpu visą laiką prislėgtas klaikaus tinitinio spengimo ausyse - negi jai ką nors paaiškinčiau.
Pirmadienį skambina ką tik į darbą prisistačiusi kapinių tvarkytoja, kad dar nieko nežino - per pusdienį turi iškasti jau apmokėtą duobę sesers kape. Mobiliakais viskas greitai sutvarkoma ir organizuojama.
Per pačias laidotuves yra tiek trukdytojų tiek užtarėjų - ne visi laikosi deramos rimties. Viena senyva bando aiškinti koks rimtas dalykas yra karstas, paglosto velionę - aiškina, kad ji iškeliauja mane mylėdama. Esu rimčiau pristomas prie palaikų. Kartais atžvilgauja ašaros, bet kukliai neužplūsta.
Ant vainiko parinkome užrašą "Ilsėkis žemėje, kurią taip mylėjai" - ji buvo nebloga daržininkė ir sodininkė, turėjo gilesnės patirties prižiūrint žemę, kaimiškos kilmės, nuoširdi.
Tik reikėjo priminti, kad kas nors atsivežtų fotoaparatą ir per pašarvojimą. Būtume likę be papildomų nuotraukų.
Giedoriai prie duobės atgiedojo ir kunigas juokais pasakė, kad mes jį paleidžiame. Mano įmestos, vos spėjant, gėlytės atrodė džiaugsmingai. Bet ar žvyras yra tinkama žemė man iškėlė klausimą apie duobkasių darbo spartumą - geras jiems palengvinimas toks birus gruntas, kurios jie matyt sau pasitiekė. Moderniškai.
Visą laiką jautėsi spartus skurdumas. Nieko bereikalingo ir skrupulingai tvarkingai.Lengva ir paprasta kaip tas žvyras duobkasiams. Kaip kažkokia sintetika, kuria apvilkome velionę. Bet to kaip ir niekas nepastebi - tik šiame blogeryje galima ši bei tą išryškinti.

2016 m. liepos 6 d., trečiadienis

Mirties atvejis

Liepos 2 d. naktį 4 val. 30 min. mirė mano mama. Tad kokia buvo jos mirties istorija.
Tai įvyko po trečio insulto. Pirmo medikai nepastebėjo, nors greotoji buvo kviesta, bet pamanė kitą diagozę. Po antro insulto aptiko pirmajį. Tai buvo kur kas rimčiau, nes pasidarė apsunkinta kalba, nepastovus kraujospūdis ir pulsas. Po gulėjimo ligoninėje paskyrė vaistų, kurių dalies ji atsisakė dėl stiprių šalutinių poveikių, bet kai kuriuos naudojo. Keičiant į pigesnius pavadinimus kyla klausimas koks gydomasis efektas nuo to belieka. Tas akademinis vaistų skyrimas nemenkais kiekiais daug ką priverčia suabejoti gydytojų sveiku protu.
Pas ją pasidarė baisi inercija. Tad maisto beveik nereguliavo, nors stengėsi panaudoti arbatėlių. Ramybės dėl tam tikrų priežasčių namuose ji per daug neturėjo. Skundėsi prastu girdimumu, grybeline ausų liga. Manau, kad jie ją per tą malkų pjovimą buvo apkrovę nemenkais uždegiminiais atakavimais į nervus - gydydavosi tepaliukais ir koją nuo nervų uždegimo.
Ir taip ji gana sparčiai pasiekė trečią insultą. Po eilinių neramumų ją aptikome parkritusią virtuvėje be sąmonės - tik judino galūnes iš burnos veržėsi putos. Greitosios numeriu neprisiskambinome - padėjo bendrosios pagalbos numeris. Iš pradžių ją nuvežė arčiau regsitravimo, o ne faktinės gyvenamsios vietos. Peršvietė, prigasdino, kad plyšusi kraujagyslė - vėliau tas nepasitvirtino. Pareiškė, kad nėra vietų ir pervėžė į buvusią ligoninę, kurioje stebėjosi kodėl ją išrengė. Ir vėl kažkoks rentgenas, nors medikai lyg ir pajuto, kad tuo daro eilinę kvailystę. Reanimacijoje nebuvo vietų - kažkoks pošventinis pikas, bet vis dėl to pamatę, kad visai prastai ją perkėlė, nors ne iš karto.
Reanimacijos medikai kažkaip keistai aiškino kas įvykę - pusserė mėgino klausti kokia reali jos padėtis - atrodo, kad buvo daugiau gasdinama negu detalizuojama.
Po trijų dienų be sąmonės ji atsipeikėjo - su maitinimo zondu nosyje ir pririšta kaire ranka, kad jo neišsitrauktų - dešinė kūno pusė buvo beveik paralyžuota. Perkėlė į slaugos skyrių, kuriame pradėjo po truputį atsigavinėti - pajudėjo ir antra koja. Bet buvo sunkus kvėpavimas. Su dukterėčia budėjome kiek galėjome - atveždavau jai gėlyčių iš daržo, kaip buvo prašiusi, per ausinukus duodavau klausytis radijo, kad nebūtų nuobodu gulėti be jokios kalbos - per tokį zondą sunku ką nors pasakyti.Pirkome pampersus. Ligoninėje kai budėdavau šialia jos būdamas psichiškai neįgalus, jausdavau klaikią aplinkinę atmosferą, kurią būdavo sunku ištverti. Betvarkant dokumentus dėl pensionato globos - tokioje įprastoje rutinoje nebepastebjome, kaip jai pablogėjo ir ji kažko nebeištvėrusi numirė. Aš iš artimųjų paskutinis mačiau ją gyvą - buvo beveik be sąmonės, bet desperatiškas kvėpavimas rodė, kad vyksta nerami kova.
Apie 6 val. ryto, dieną prieš tai buvus pas ją, paskambino iš ligoninės ir pareiškė užuojautą.
Vakare prieš jos mirtį patyriau stiprų skausmo priepuolį - skaudėjo įtartinai pašlubti mėginusios kojos šoną, jautėsi kažkokie apsinuodijimo simptomai. Tie priepuoliai pasikarotojo ir per laidotuves. Dabar yra nurimę.

2016 m. gegužės 19 d., ketvirtadienis

Menkas skirtumas

Kaimynas šiandien kaip ir kiekvienais metais atsivežė krūvą rąstų ruoštis malkoms. Vėl džyrins su benzininiu pjūklu ir klausimas ar su kokiu nors skirtumu, negu tai darydavo anksčiau. Paprastai tai kelia skausmus aplinkinėje erdvėje (apie tai pastoviai rėkia kukriniksija) ir ima naikinimas. To atlaikymas nemažai kainuoja - retai kada jaučiuosi gerai, negaliu ilgai skaityti. Tas kaimynas dar nepjauna, bet jo paliktas pėdsakas lydi visus metus - užsikrovusi ne ta radiacija reikalauja pastovaus atidirbinėjimo. Štai šiuo momentu jis pradeda savo kenksmingą darbą ir aš imuosiu apsaugos priemonių: užsidedu apsaugines ausines nuo triukšmo (galvoje pastoviai cypia ir dažnai skauda galvą nuo garsų). Kaimynas darbuojasi lyg mes būtume niekuo nesusiję. Šiemet lyg tai žada tuos darbus atlikti greičiau - tikėkimės, kad taip ir bus - patirčiau šiek tiek mažiau nepatogumų. Dabar man padažnėja pulsas. Motina gavo trečią insultą ir dabar guli ligoninėje pusiau paralyžuota. Pas tėvą pavojingai padidėjęs kraujospūdis.
Pastovios peripetijos su balsais - pas juos taip pat menkas skirtumas nuo kažkokio bloko, kurio jie niekaip negali pradetektyvuoti. Šioje jų dispečerinėje pastovūs antidispečerio pėdsakai, kuris primėto nemalonių bombelių mano aplinkoje ir niekas nagali suprasti kodėl taip atsitinka.
Tie balsai nusiskiemenuoja - jų mastymas susijęs su skiemenų nagrinėjimu ir mėgstamas kombinacijas jie taip sureikšmina, kad nebejaučia skirtumo tarp pozityvumo ir negatyvumo. Šiame košmariškame antidispečerio scenarijuje jie teikia pirmenybę negatyvui, nes tik nuo jo jaučia malonumą, o tai šiuo atveju reiškia vampyrizmą. Ir nežinia ar jie kada nors nuo to išsigydys. Kukriniksijai iškyla pastovus klausimas kaip mums visa tai užsikrovė, bet prastai sekasi įveikti antidispečerines pinkles ir ji daug laiko praledžia tuščiai puškuodama.
Taip ir stumiu laiką su kryžiažodžiais ir galvosūkiais - knygučių ir prenumeratos. Dažnai kiurksau prie kompiuterio suvedinėdamas atsakymas ir kaupdams lygius, kurių niekaip neužtenka įveikti antidispečeriui. Įmanoma šį bei tą pakomentuoti, bet kūryba užsiimti be galėjimo skaityti būtų nekorektiška jos atžvilgiu. Ir kada baigsis šioji amžinoji tarnyba, kuri laukia įsakymo ją atšaukti - kukriniksijos kasyba tęsiasi ir tęsiasi...

2016 m. sausio 27 d., trečiadienis

Teisiutas ir neteisiutas

Kaip matote pavadinime yra pabrėžtas toks siutimas - teisus žmogus siunta ant neteisaus, o neteisusis irgi panašiai įsiunta. Mane lydi pastovus teisiutas, kaip depresinė išraiška - pastoviai siuntu ant jų neteisumo. Tai yra kažkokie auros erdviniai nuostoliai, išima mano erdvėje, kurią padaro tam tikra veikla. Garsinis ir kitoks užterštumas. Mano atveju tai padaryta vos ne specialiai nuo jų kryptingos veikos. Bet jie yra tokie nepamainomi ir visiškai nustekena mano aurą maksimaliai kiek tik gali. Dabar tik kukriniksija pasidarė indikavimą toje mano erdvinėje depresijoje praradusi viltį atsatyti tokius nuostolius - kiekvieną jos bandymą komunikuoti lydi nemalonūs depresiniai poveikiai. Kažkiek nuo to gali padėti ašaros, bet čia jos turėtų tekėti upeliais, tad kažkieno yra užrauktos. Tai yra išpampęs gedulo ir raudojimo jausmas beviltiškai bujojantis jų pasirodymo pėdsakuose.
Jie niekaip neišsiaiškina, kad patys yra tų nuostolių priežastis ir visus bandymus paaiškinti neteisiutą atmeta manydami, jog tai yra teisiutas t.y. jie be abejo teisūs, o aš neteisus. Tai toks atvirštinis kazusas - visi mano išsakomi teiginiai atsukami prieš mane kaip bumerangas, nes jie visiškai nejaučia skirtumo ir nesupranta kas tai yra negatyvas. Aš jiem, be abejo, stengiuosi įteigi pozityvą, bet jie limpa prie blogojo negatyvo kaip širšės prie medaus visą mano informaciją suniekindami. Štai koks tragiškas reiškinys yra mane ištikęs. Šita depresija visiškai suniveliavo mano gyvenimą - jis tapo tik palaikomųjų pratimų mašinali rutina - darau jogų pratimus ir fiziškai pasimankštinu, darau proto mankštos užduotis, bet labai mažai tegaliu skaityti ir tokiu būdu mano asmenybinis augimas yra įšaldytas. Taip pat neturiu nė vieno draugo - tik giminaičiai ir gydytojai su socialiniais darbuotojais.
Pasauliniame kontekste (gal tai tik nerealus įsivaizdavimas) tai tiesiogiai susiję su planetoje tvyrojančia mirtimi. Jie šitaip veikia žudančiai kaip depresiniai vampyrai ir niekaip nesupranta to nedaryti ir nežinia kada bus tinkamai informatyviai apšviesti. Žmonių kartos keičiasi viena po kitos suėdamos jų kaip blynai, o teisiutinė informacija yra pastoviai niekinama - jie nesupranta kaip kenkia tokiu savo smaližavimu ir mano, kad kitaip negali būti. Belieka tik dievmeldžiauti - visa ta informacija einanti nežinia kur, gal pasieks kokį nors pajėgų gelbėtoją, kuris autoritetingai juos pamokytų ir išvaduotų nuo tokio giltiniavimo. Beviltiška padėtis be išeities sukelta blogio bujojimo. Tiesa yra viena prošvaistėlė - kad ir kaip blogai pasidarytų visada ateina atlėgimas. Nuostolių jis greitai nepadengs, bet nuo kančių išgelbėja.