2018 m. spalio 22 d., pirmadienis

Mirtis namuose


Praeitą savaitę, spalio 17 deną, mirė mano tėvas Juozapas. Ryte nubudęs atskėliau ir nuėjęs pasižiūrėti radau nebegyvą. Jau dvi dienas sunkiai kvėpavo, mažai gėrė beveik nevalgė prastai orientavosi. Iš vakaro buvo atėjusi pusseserė Skirmantė paslaugė, vėliau per telefona pasitarė su kita giminaite medike Rimante, bet patrukdyta greitoji nusprendė dar nevažiuoti, palaukti ryto. O iki ryto tėveliui pritrūko kvėpavimo ir jis miegodamas numirė. Prieš tai skundėsi, kad labai sunku kvėpuoti, labai tankiai alsavo.
Visos tarnybos viską atliko kaip priklauso pagal įstatymus. Greitosios darbuotoja pati iškvietė policiją, kuri užpildė atitinkamus dokumentus. Vėliau atvažiavo iš morgo ir išvežė ruošti laidojimui. Dvi atvyksios pusseserės Skirmantė ir Rimantė dar spėjo uždegti žvakutę jo galvūgalyje.
Ataskaitoje buvo parašyta, kad mirė nuo vėžinės intoksikacijos. Turėjo trečios stadijos skrandžio vėžį, kurį prieš dvi savaites buvo išoperavę. Ligoninėje nebenorėjo būti vis sakė, kad ten nieko nedaro. Jam atliko tyrimus ir jo gydytojas ligoninėje turėjo įrodinėti, kad yra sveikas. Tėvui tai atrodė keista - kaip jis toks sveikas nebegali vaikščioti.
Namuose apie dvi savaites paslaugytas pasimirė. Diena prieš mirtį sulaksčiau į polikliniką. Budinti gydytoja nukreipė pas šeimos gydytoja pasitarti dėl guldymo į ligoninę. Kitai dienai gavau taloną, bet tėvas to nebesulaukė. Skirmantė turėjo ambulatorinio gydymo namuose telefono numerį, bet tokiam gydymui reikėjo gauti šeimo gydytojo leidimą, tad ir tai turėjoi laukti. Aš dėl to buvau paskambinęs.
Tėvas mirė staiga ir gana netikėtai. Nors ir skudėsi sunkiais simptomais, bet atrodė dar stiprus ir galėjo gerti skysčius maitinamas šakšteliu.Numirė lyg koks sraigtas jį būtų įtraukęs.
Ladotuvės nelabai gausios tik artimiausi giminaičiai apie 40 žmonių, buvo pasirodę keli kaimnyai. Viena dar tebegedinti savo vyro neseniai mirusio nuo prostatos vėžio netgi paašarojo. Na ir man ašarėlės norėjo rodytis, bet nesakyčiau, kad labai natūraliai. Rimantė pasakė, kad tėvas mirė taip greitai, jog nespėjau su tuo susitaikyti. Maniau, kad dar teks pakovoti.
Palaidojo šeimos kape Kairėnuose šalia mamos ir sesės. Ir šitaip iš šios šeimos aš likau vienas su mūsų pačių pasistatytu namu.
Dingo dar vienas žmogus su savo praeities legenda. Lydėjo jis mane ir vaikystėje ir tolimesnsiame gyvenime, buvo vairuotojas ir darbininkas, mokėjo kalvystę. Buvo jaunesnis už mano mamą. Kilęs iš Pakruojo. Prisimenu ir senelius - jo mamą Adeliją.
Retėjantys giminaičiai ir auganti naujoji karta - vis pasimatome per kokias nors iškilmes ar laidotuves ar bažnyčioje. Trapi ta žmogaus sveikata mirtis glemžiasi žmones vieną po kito, nespėjus išsisaugoti, nusilpus nuo senatvės. Tėvui buvo 81 metai. Kažkiek prisidėjo ir pagirtuokliavimas, būdavo barniai. Kokie namai be dūmų. Vienus tai pakirto anksčiau, kitus vėliau.
Dabar esu vienas namuose kaip pirštas tik dar pora vištų po daržą kapstosi apsilanko kaimynų katės. Viena taikosi ir į namą prasmukti. Pas tėvą lankėsi kaimynai, bet daugiasia tik dėl butleliuko. Tokie draugleiai pas jį tebuvo. Mamai numirus išdrąsėjo.
Mama buvo griežtai nusistačiusi. Mūsų namuose tik tėvas išgėrinėjo - buvo sukalbamas tokiame kontingente ten ir pasilankydavo.
Buvau susitaikęs su tokia jo yda prieš kurią buvo sunku pakovoti.
Ant vainiko parinkome įrašą - "Gyvenimo gijai nutrūkus, ilsėkis ramybėje." Sugebėjo jis nugyventi savo amželį pro tas praūžusias audras, kurių viena jį vis dėl to nusinešė. Nežinia kur, bet tikėkimės, kad į amžino poilsio vietą. Palinkiu jam ramybės ir atilsio jo pomirtiniame pasaulyje.





2018 m. rugpjūčio 25 d., šeštadienis

Antireakcija


Jų regreso raidos tolesnis analizavimas. Jie pasiekia savo negatyvius tikslus ir toliau tvirtina savo neigiamybes. Jau dešimt metų jie čia atkakliai niveliuoja taip vadinamu mirties liuku, kuris neša vien tik nuosotlius ir tragedijas. Jų veikimas pradeda sieketi automatiškumo stadiją ir jie jau mėgina dėlioti galutinius štrichus tokiame savo vampyriniame puotavime. Ir jiems jau beveik nebereikia nieko spręsti: vyksmas vyksta savaime - tereikia tik reaguoti į desperacines pozityvumo pastangas viską apverčiant atvirkščiai. Šitaip teigiams žodis paverčiamas neigiamu, pliusas į minusą ir eilinė mano ligos kančių diena vėl gaunama paruošta. Tai pas juos yra nuo apsinuodijimo atrofijos - apsinuodiję kvaišalais ir išsipjaustę triukšmais jie nebesugeba blaiviai mastyti ir tenaudoja primityvias pasitenkinimo schemas, kurias išotbulina iki automatiškumo. Pražiūri, nes pakenktas regėjimas; praklauso, nes pakenketa klausa; nedamasto, nes pakenktos smegenys. Ir jiem niekaip neįmanoma įrodyti, kad yra ydingi.
Kas gi belieka daryti tokioje situacijoje? Tėra tik vienas teigimas faktorius, kurį kaip kilpa veržia minėta jų antireakcija. Tai tie mistiniai balsai, kurių priešakyje vėliškoji kukriniksija. Praktiškai ji suvedama į bejėgiškumą ir nerezultatyvumą ir tenka pasiekti niveliavimo dugną, kai blogiau būti pasidaro nebeįmanoma. Ji vis tiek išlieka aktyvi ir atkakliai bezyzianti, o tai jiems yra pastovus trikdymo faktorius tik jie niekipa nesusiproti permesti tą iešmą į pozytyvaus dispečiariavimo pusę. Jie nebetekę grįžtamojo tašto savo apsinuodijimo liūne gali tikėtis išsikapstyti tik su astralinių jėgų pagalbomis. Pirmiausia jiems reikia išsipagirioti ir pradėti atstatinėti atrofijos padarytą žalą savo sveikatoms. Šito posūkio jie atkakliai nenori daryti ir palaimintai šypsosi dirbtinėje ekstazėje, kai vėl pavyksta atmesti visas pozityvumo pastangas. Susidaro tam tikrų veikimo fazių ciklas, kuris paprastai baigiamas ta pačia stagnacine nata. Tai toks jų būdas vampyriškai pasimaitinti.
Jeigu šitaip tęsis iki begalybės, prieš juos galima pradėti tesiminius procesus užgniaužian antžeminius žalojantį triukšmą keliančius garsų šaltinius. Gal galima būtų paieškoti ir kitų badžiamojo kodekso taikymo faktorių: nesu teisininkas ir tiksliai to pasakyti negaliu. Kažkodėl policija čia visiškai nesidomi šiuo aspektu. Reikia patriotinių pastangų iš pačių piliečių pusės, kad šie ledai kaip nors pajudėtų.
O kol kas vyksta tik viską pabloginantis ping pongas. Žinoma yra ir teigiamų viltį teikiančių fazių, tik jos atrodo silpnos ir mažai efektyvios. Viską paprastai baigia jų triukšmavimo akordai nubloškiantys visas pastangas į pradinę nulinę fazę. Yra pauzių leidžiančių atsigauti, yra pasvarstymų teiknačių šią demetrinę medžiagą, bet esminis mirties taškas lieka atkaklai nepajudintas ir antireakacija šoka savo juodajį mirties šokį.
Ar daug šansų, kad jie susiprotės ir pamėgins grįžti į kadaise prarastą sveikatos atsitatymo tašką? Juk ligos kolapsas stiprus ir sveikimas atrodo labai nepatrauklus. Dabar viltis galima dėti tik į "skiepus" iš kukriniksijos pusės ir medikų kovos pastangas. Kaip ten bebūtų, bet kukriniksija atkaliai siekia savo ir mėgina taikyti savo mistines priemones ir jai labai tinka medikų naudojami terminai - jie yra alkoholikai ir narkomanai, reikia tik pamėginti įveikti šių ligų atkryčio faktorius ir nuvesti juos į sveikimo pusę. Sakoma, kad girtuoliavimas yra beprotybės pratybos. Ir jie niekaip neišikapsto iš šios ydos. Pagirias jiems atsotja ir mane gelianti skauminga giltinė - jie persižymi aplinką skaudinančiais faktoriais tame tarpe ir mano galvai kelianmais skausmais nuo garsų. Aš tai vadinu neuritiniais triukšmais. Tai ko gero yra tikroji esminė numirimų priežastis ar viena iš jų.
Kaip matote man čia rutuliojsi visa tema ir negi manote, kad tokias mintis aš imu iš niekur? Kažkodėl šis dienoraštis nesusilaukia didesnio dėmesio. Ar jį kažkas blokuoja ar laikoma, kad tai tik šizofreniko savaičiojimai, bet jaučiuosi lyg kapų tyloje tarsi visi jau būtų nieko nebegalintys padaryti numirėliai. Ir nieko čia daugiau neišeina padaryti, galima tik pasiguosti, kad nors čia yra vietelė panagrinėti šiai realijai, kuria lyg ir niekas netiki. Irgi savotiškas tinkamos reakcijos trūkumas. Ir šiuo aspektu reikia turėti vilties, kuri nežinia kada pasiteisins.
Štai taip - visur atrodo beviltiška, visur reikia tikėtis sėkmės faktoriaus. Ir kol to nėra vyksta neišvengiami nuostoliai - liga neleidžia užsiimti kūryba, nes negaliu ilgai skaityti, o mirštnačiųjų apsektas lieka mistinis, nes niekas nepatviritna, kad čia mėginu atskleisti tikrasias to priežastis. Juodoji nežinomybės uždangas ir toliau sėkmingai išvengia atkaklesnės ir efektyesnės kovos - negi reikės laukti ateinant naujos supratingesnės kartos, kuri susivoks kaip reikia gelbėtis. Reikia ir dabar pamėginti nors ką nors padaryti štai tokia sveikimo kryptimi. Negi tai tėra viena mistika?

2018 m. birželio 21 d., ketvirtadienis

Išeikvojimo stadija

Šiandien nubudęs pagal balsus konstantavau, kad mus pasiekė išeikvojimo fazė. Kas jai būdinga? Tai jie vampyruoja ūžesiais. Tai veikia kaip nueikvojantis širdies stimuliatorius plius spengimas galvoje. Tie ūžesiai atsiranda nuo įvairių jų keliamų triukšmų: pradedant nuo
beldimų, kalimų, pjovimų ir baigiant mechanizmų veikimais. Mat jie naudoja peržymėjimą, kuris sukelia vampyravimui reikalingus skausmus. Ūžesiai būna baigiamoji to vyksmo fazė. Tai pagrinde veikia į kraują pabloginant komfortines jo savybes. Kraštutiniais atvejais sukelia ir vėžinius susirgimus. Ir nepaisant visų šitų aiškinimų to niekaip nepavyksta išvengti. Tvyro painūs vieni kitiems prieštaruajantys gandai. O kukriniksija užkišama tuščia eiga su beveik bereikšmiai tesikartojančiais žodžiais. Aš tai esu pavadinęs skvarbosios akies sindromu. Kažkas kaip budri akis seka ir stebi, kad būtų pastovus pablogėjimas, kuris dabar pasiekė štai tokią kenkimo stadiją. Gandų paradoksai yra apie tai, kad net jie patys lyg ir nenori tokio veikimo. Bet jie tėra tik pirmoji veikiamųjų rikiuotė. Kas dedasi tolesnėse darosi vis sunkiau atsekti - kaip atidarinėjant matrioškas nutįsusias į mįslingo ilgumo eilę. Pasidaro taip, kad niekas nebenori sakyti sukėlimo priežasčių - visas kukriniksinis detektyvinis mechanizmas užbusuoja palikdamas neatsekamą pastovų pablogėjimą.
Jie čia kaip grabų plantacijoje - nuvampyruoja iki laidojimų tik tiek numirėlius. Kaip matote tai yra kažkaip fatališka ir neišvengiama kaip pats pasaulio sutvėrimas - mirtis jame privalomas atributas. Ir keista, kad čia galiu pasiekti tą uždanga, kuri slepia mirtingumo kazusą. Tam pradėti stabdyti atrodo reikia ne taip jau daug - pradėti teisminius procesus skausmų epicentre pagal tai kaip yra pažeidžiami įstatymai. Čia turėtų būti rekreacinė zona o ne triukšmų sukėlėjai. Ir kažkodėl toks dalykas čia niekam nerūpi lyg visi būtų užhipnotizuoti. Kaip Nilso dūdelės vedamos žiurkės.
Kukrinisija niekaip neaptinka jų veiksnumo - jis pasislepia kažkur toli matrioškų rikiuotės gale. Gaunasi taip, kad jie yra nepakaltinami, nors neša mirtį. Teismas čia galėtų pristverti bent triukšmų šaltinius. Kitu variantu lieka tik kasacija per eterį nekaip nestabdant laidojimų. Galų gale bus atkastas antrasis matrioškų galas, bet dar daug bus prilaidota, kaip kopiant į Biliūno kalną. Tai kaip neišvengiamos išlaidos - viskas lieka tik teoriniuose svarstymuose prieš tokį užvestą mechanizmą.
Dar galima panagrinėti kokias ydas jie turi ir kaip jos čia užblokuoja. Pagal esmines gaires viena yda yra toks išsireiškimas kaip "ni tai" prie "taip" prisideda žodelis "ni" ir viskas pas juos pasidaro sugadinta ir žinoma niekas negali aptikti to "nito" atsiradimo ir kilmės. Antra yda - jie niekaip neina išsipagirioti ir gyja tik su išeikvojimu pasilikdami sau girtumo kondiciją, o kur dar narkotikai ir rūkymas. Taip yra ignoruojama medikų kova. Trečia yda - pastovus pamėgimas meluoti prieš detektyvinius klausimus ir šiaip jie ištisai linkę tik į girtuokliškas melagystes.
Šitaip jie pasidaro pastoviais išlaikytiniais ir tokio bankrutavimo sveikatos atžvilgiu niekaip neįmanoma padengti - belieka tik numirimai. Aš čia iš dalies mėginu kompesuoti tą skolą palaikomaisiais pratimais - esu pastoviai nudepresuotas nedamiegojimo ir medikai tokius dalykus fiksuoja, netgi turėjau pirmos stadijos vėžį, kurį susigriebus pavykos beveik išgydyti. Bet kol kas nenagrinėjamos tiesoginės to sukėlimo priežastys, kurias aš čia dėstau.
Temidiškas aklumas prieš laidojimus, jokios atsakomybės šiuo atžvilgiu aklai veda šį pasaulį link daugybės nuostolių ir kažin ar už tai kam nors reikės atsakyti - juk mes patys čia praleidžiame puikią glaimybę apsiginti, kuri visą laiką štai taip tvyro neišnaudota.
Karai su nesibaigiančiomis aukomis vyksta ir tiesiogine prasme, o čia būtų ir dispečerinė galimybė pasieti tokių klausimų nagrinėjimą, jeigu ne patologinis jų poreikis pastoviai meluoti ir apgaudinėti.
Nepasiekiamas mirties miražas tvyro nesprendimo dykumoje ir niekas kol kas negali jo pasiekti.

2018 m. kovo 5 d., pirmadienis

Naktiniai užpuldinėjimai


Mano naktinio miego grafiko vertinimas pasidarė lygus kaip lavono - pastovus trejetas su minusu ir kartais atsiranda dvejetas - ryškesnio pablogėjimo požymis. Atrodytu kas čia tokio toks pastovumas. Bet aš vertinu, kad kiekvienas minusas tai vos ne tragedija. Po šios nakties eilinio užpuolimo neapsikenčiau ir nusprendžiau paporinti plačiau kas tokiais atvejais su manimi dedasi. Išskiriu dvi naktinių trukdymų rūšis - pastovus neigiamas fonas ir staigūs nutraukimai. Paprastai vienoje naktyje būna vienos rūšies trukdymas.
Kas dėjosi šianakt? Pirmas nubudimas užfiksuotas 4 val. 24 min. po užpuolimo. Atsibudęs tuoj užsirašiau maždaug tokią pastabą: " Prižadinimas serija nupulsavimų - kažkoks išžudymas iš to tipo pusės". Reiškia buvo staigus ne vienkartinis pulso pašokimas pačiame įmygyje reiškiantis, kad įvyko kažkieno smurtinė žūtis ir širdis bandė tai kompensuoti. Kukriniksija kaip visada tokiais atvejais pakėlė skandalą kaltindama tam tikrą veikėją danguje - ji niekaip negali to išvengti. Užpuolimas atrodė dar klaikiau, nes buvo lydimas mano mirusios motinos balso užraudojimų per supulsavimų pikus. Daugiau po to nebeužmigau, gal kiek pasnūduriavau. Ryte jautėsi neišsiemigojimas, matėsi veido pabrinkimas, prastas tonusas ir prisivertinėjimas kasdienos rutinai. Paprastai tą būklę kažkiek pagerina rytinė mankšta, kurios metu dažnai pastebiu ir galvos svaigimą - visi tie parametrai kaip nuo pagirių lyg jausčiau aplinkinės erdvės užkrėtimą kaimynų pijokavimu. Mano viena hipotezė sako, kad šitaip kažkokie kaimynai atsikrato savo blogos savijautos po girtavimų ir kvaišalų palikdami tai atidirbti geriečiams. Pas juos toks kaifavimas netgi vadinama magaryčiomis - pačio saldžiausio ir vertingiausio miego nugvelbimas. Bet vis tik kaltinti nėra ką - visi demonstruoja neveiksnumą ir lunatinę priklausomybę nežinia nuo ko. Išvengiamas betkoks konkretumas bandant ieškoti to reiškinio priežasčių dangaus balsų pagalba. Nors girdisi nemažai paslaptingų veikėjų, bet tarp jų vyrauja priešiškoji pusė užvaldyto keisto priešinimosi instinkto, kuris visada siekia mane suniekinti ir visas pastangas apsiginti verčia niekais. Tai kažkokie nuatrofinti subjektai beveik nebegalintys blaiviai pamastyti ir teieškantys minėtų magaryčių.
Ir toks klaikumas vos ne kiekvieną naktį kaip rodo mano pastovus trejetas su minusu. Jaučiasi jų feodalinis interesas nepribaigti aukos dėl tolesnio magaryčiavimo. Tai mėginama paaiškinti tuo, kad pas juos pasidaro labai šalta. Bet nuo to atsiranda senėjimo pėdsakai - pavytęs ir raukšlėtas veidas, nes negavo pakankamai miego atsistatymui. Nenormalus senėjimas. Jie čia linkę skelbti visokius išsigalvjimus lyg to nesuvoktų.
Dar galiu paminėti kas dedasi antruoju trukdymu atveju - dažnai pasitaikydavo stiprūs dirbtiniai širdies ūžesiai arba dirbtiniai kartais bjaurūs sapnai tuo niveliuojant mano organizmo anališkumo savybes. Tai toks dirbtinumas atimantis mano natūraliąsias ypatybes. Po to irgi prasta savijauta kaip per pagirias. Taigi mane sekinanačiai paveikia tiek priepuolinis užpuldinėjimas tiek nuolatinis negatyvus miegojimo fonas su negiliu miegu. Belieka tik pavydėti žmonėms turintiems ramų pilnavertį poilsį. Kad bent šiek tiek palaikyčiau normalų sveikatos būvį man tenka pagulinėti dieną ir šitaip pavyksta atsipaliaduoti net iki 2 valandų, bet ne visada tai būna kokybiškas poilsis - jie atkakliai tai šniukštinėja tik kukrinksijos apsauga tada būna efektyvesnė.
Šitais trukdymais pasireiškia pastovus jų stilius jis būna kūrybiškai kintantis, bet kartu ir monotoniškai vienodas kaip sisteminga apgultis - tik neigiamas pažymys ir nieko daugiau. Kažkoks užsispyrėliškas priešiškumas negailestingai laikantis po padu ir neleidžiantis normaliai pasijusti. Pagal tą ujimo sistemą aukai telieka tik viena išeitis - nusižudymas. Jei ne velnių-angelų priešprieša, teikianti vilties išsivaduoti, tai jau seniai turėjo įvykti.
Tai gana sunku, bet optimizmo neprarandu. Yra medikų ir socialinų darbuotojų palaikymas, anketavimas, medikamentai. Nors atorodo dar gana žaliai, bet matosi, kad vyksta analogiško patyrimo vertinimai. Galima panašių temų rasti ir internete. Vis gi išskirtinumas po tokiu presu stiprokas - lyg būčiau koks albinosas. Yra toks retas reiškinys gamtoje ir tiek.

2018 m. vasario 6 d., antradienis

Ataskaita apie stresus


Gavau iš savo reabilitacinio centro anketą "Streso klausimynas" ir sugalvojau pagal ją parašyti ataskaitą apie savo patiriamus stresus. Šiuo metu pastoviai išgyvenu stresą netgi maksimalios ramybės metu tai būna nuolatinis spengimas galvoje. Galima įtarti, kad kažkas šitaip dengia mano organizmą nuo stipresnių poveikių - mano spengikas prisistatė kažkokiu auslindos balseliu. Tas spengimas būna kintantis kaip skanerio veikimas ir kelia ne menką diskomfortą.
Kiti dalykai keliantys man stresą. Tas spengimas rodo, kad esu pastoviame pažeidime ir todėl patiriu kitų, ne menkų, stresavimų. Pirmas mane kamuojantis nikis yra įvairūs triukšmai. Tikras peilis man būna kai kaimynystėje kas nors paleidžia kokį nors mechanizmą - tenka naudoti apsaugines ausines nuo skausmų. Antras poveikis yra žmonių keliamas triukšmas ir jis man, atrodo, veikia su persekiojimo manija - būna sunku išvengti transporte ar laukiant kokioje nors eilėje. Trečias poveikis gali būti aplinkinių nė nepastebėtas - iš mįslingų balsų girdėjimo - dažnai jie pasidaro įkyrūs, erzinantys ir nuobodūs, nors šiaip tai yra neįprastas, nuostabus reiškinys. Kita stresavimo apraiška būna eteris - ilgai negaliu klausytis radijo, TV po jų sekimo būna būtina atsigauti. Ir paskutinis mano stresavimo šaltinis yra skambinimas telefonu - nelygu koks skambutis, būna sunku susikaupti, padidėja pulso dažnis.
Toliau seka klausimai apie fizinius polyčius. Pulso svyravimai ir ūžesiai naktimis - stabilumas išsilaiko tk dėka jogų pratimų. Beveik nuolatinis galvos skausmas gana pakenčiamas, jei nesustiprėja nuo minėtų reiškinių. Nugaros ir kaklo skausmai beveik praėjo nuo pastovaus mankštinimosi. Ir prakaitavimas naktimis bei šalčio pojūtis beveik nebeištinka. Būna nenormalūs valios pastangų reikalaujantys apetito svyravimai anksčiau buvo stipriau. Kartais netikėtai išsividuriuoju, bet gana retai.
Kognityviniai pokyčiai. Dėl miego nestabilumo (pastoviai prižadina mįslingi balsai) dėmesio, pakrikimo, nestabilių minčių pavojus, reikia sekti poilsio režimą, kad neišsibalansuočiau.
Nuotaikos pokyčiai. Esu po pastoviu depresijos padu. Skurdžios emocijos ir jausmai. Reikia kantrybės ir susivaldymo prieš neigiamybes. Šitaip, manau, išsiugdžiau stiprią valią.
Elgesio pokyčiai. Judėjimo trajektorijos koregavimas priklausymai nuo garsų. Nedideli orientavimosi sutrikimai, nesklandi atmintis. Lėtas rašymas. Mažas darbo ir kūrybinis produktyvumas. Papildomos pastangos susikaupimui. Po artimųjų netekties polinkis į melancholiškumą.
Gebėjimą įveikti stresą vertinu 25-49 procentų ribose - vidutiniškas sunkumas.
Kaip įveikiu stresą?
Savo elgesį vertinu kaip perdėtai atsargų, baimingą. Privengiu atsitiktinio bendravimo, bet pastoviose santykiuose pajuntu stabilumą.
Vis gi kartais prireikia dėti papildomas pastangas pokalbio metu, būnu pasyvus. Pastovūs stabilizuojantys vaistai neblogai padeda. Stengiuosi nekelti kitiems bereikalingų problemų, būnu atsakingas.
Pastovi jogos pratimų ir poilsio režimo vaga leidžia išlikti nepakrikusiam nemenkame agresyvių faktorių diapazone ir mėginti siekti sveikimo.
Kaip mane veritnti tai paskaičius? Ištrūkęs iš po šio pado būčiau intelektualas. Protingumo koeficientą vieną kartą užpildiau 166 - sako tai labai aukštas rezultatas. Bet jis pas mane per daug dinamiškai kinta, kad vertinti rimtai. Tad kasdienoje tesu vidutiniokas su trūkumais.

2017 m. lapkričio 2 d., ketvirtadienis

Blokuojantys kaifažodžiai


Toliau tęsiu kaimynų barjero aprašymą ir jo neįveikiamumo ypatybes. Dabar kukriniksija užsiblokuoja pastoviai kartodama tam tikrus žodžius - gal būt juos kažkas atradęs parinko. Jie parinkti taip, kad pagrindiniams karototojams būtų nuolat malonūs ir kartu beverčiai esmės požiūriu. Pavyzdžiui, kai reikia tęsti, kad ir užsimezgantį detektyvą, pastoviai sakoma, kad užsikrovė arba, kad pataikė. Jeigu sakoma, kad pataikė, tai nenurodoma ar yra pataikytojas. Autoritetingai kartojami tie patys žodžiai lyg jie būtų sprendimo esmė, nors iš tikrųjų reiškia minties aklavietę, iš kurios niekaip nenorima išeiti. Kitas klausimas kodėl nenorima išeiti. Kartojimo subjetai - "jie" gali būti ir prisišniaukę ir įkaušę ir tokiu būdu smaginasi patekę į užmarinuotą būklę. Jie taip užsimarinuoja kažkaip užsikoduodami - nebetenka sąmonės kontrolės ir įninka į negatyvą - eilę įvairių žalą nešančių dalykų. Kukriniksija čia kartais praregi ir tada beveik eina iš proto - tokia klaiki to barjero nešama žala. Praktiškai šitiap jie mane suspenduoja nusekindami energetinius resursus iki nuolatinio poreikiio ilsėtis. Dabar, pavyzdžiui, aplinkoje keliami mane neuritiškai veikiantys garsai kenkiantys galvai. Ypač tai dažnai pasitaiko nuo po langu esančios estakodos su remontuojamomis mašinomis. Toks įspūdis lyg iš tos pusės ateina mirtis.
Taip dangus netenka dispečerinės skaičiuotės galinčios surasti esminius daugelio blogybių sukėlėljus. Jie įjunkę į tokią įdingą praktiką smaginasi kaip atrakcione. Antra vertus čia tvyro toks neapibrėžtumas, kad kartais sakoma, jog jiems to net nereikia. Gal to nereikia tik pirmajai rikiuotei kažkaip laikomai lyg už pavadžio antrosios rikiuotės.
Jeigu norima išeiti iš šio kartojimo bloko reikia padaryti kokio nors įmoką - ką nors nuveikti - ar tai pakeliauti, padirbėti prie kompiuterio, ką nors paspręsti iš galvosūkių. Tada jie turi medžiagos nupasavimui kol pasiekia tą savo įprastą nirvaninę būklę.
Dar galima paminėti, kad pas juos išskiriamas vienas veikėjas, kuriam suverčiama visa kaltė, bet rodoma, kad "tas" to niekaip negali išvengti ir šitaip irgi užsiciklinama.
Tų kaifažodžių karotojimas būna toks išradingas, kad aš tai pavadinau dvejetainiu simuliavimu. Šokinėjima tarp dviejų žodžių kaip nuo nulio prie vieneto dvejetainėje skaičiavimo sistemoje. Ir jiems tai kažkaip niekada nenusibosta.
Kaip matote tas blokuojantis barjeras linkęs į regresavimą ir pablogėjimą - kai kas pasakė, kad juos stabdyti bus labai sunku. Pastovus nugrimzdimzdimas į miegus dėl poilsio reiklaingas nuo kažkokių žalojančių veiksnių. Ir čia, be abejo, jie įneša savo juodają dalį. Aš ironizuoju, kad jie šitaip sąžiningai dirba blogiečių darbą ir tuo didžiuojasi. Manau, kad šio teksto parašymas, juos apšvies tik trumpam ir jie toliau tęs savo destrukcinę veiklą. Velniškas išmislas prieš kurį prireikia dieviškų galių vaduotis.

2017 m. liepos 8 d., šeštadienis

Polimitinė kondicija

Apie tai kaip jie išnaudoja mano sveikatos limitą ir kaip neišeina iš tokios kondicijos.
Vaikštau su pastoviai išnaudotu savo sveikatos energetiniu limitu. Tai pasireiškia daugiausia galvoje - gan stipri depresinė savijauta neurito nuspengta iki pykčio ir siutimo pojūčių. Esu akivaizdžiai deformuota medžiagų apykaita, kurią išpjauna epicentriniai triukšmai - esu neišvengiamame centre skausmingų poveikių garsais. Tai jiems to reikia - patys to nesuprasdami šitaip jie mane laiko suspendavę. Taip jie jaučia atgaivą kaip nuo kondicionieriaus ir jokiu būdu nenori to atsisakyti. Ir tos atgaivos jiems reikia kaip po pagirių - jie čia iš tikrųjų pijokauja ir turbūt naudoja kvaišalus, tad atsigaivinimui sunaudoja visą mano gerą savijautą. Tikras galvosūkis kukriniksijai kaip jie pateko į šį mane likviduojantį kolapsą. Tai nuodingojo radiacinio sublimato poveikis ir čia jau yra suminėti jo komponentai.
Tad liktų klausimas ar jiems įmanoma reabilituotis ir išeiti iš po sublimato priespaudos. Jie niekaip nepraeina pagirių intervalo vis nusirisdami į kondicionavimą ir yra užmiršę kas tai yra normali sveikata. Kai kurie tai supranta kai kurie nesupranta dabar vyksta mėginimas atmaišyti ir apšviesti nesupratėlius, kurie visiškai nusivažiuoja į manęs apkaltinimą - pas juos aš esu kalčiausias, kad vyksta mėginimas juos apšviesti ir sutrukdyti jų šventąjį kondicionierių. Visus mėginimus mastyti kitaip jie greitai nupasuoja ir lieka kaifuoti ties vienais apkaltinimais. Šitaip mes sukamės amžinajame rate - aš atstatinėju sveikatą, jie ta atskaitymo sąskaita kaifuoja kaltindami tik mane dėl mėginimų jiems sutrukdyti tokį aukščiausio lygio letargą, kuris pagrįstas skausmų išgavimu iš mano organizmo.
Gaunasi lyg kokia treniruotė ieškant kaip jiems paaiškinti tą jų suklydimą. Reikia tikrų treniruočių savo sveikatai palaikyti ir taip pat tenka ugdyti mastymo išradingumą kaip tą jų gudrumą įveikti. Ko tik jie nepadarytų dėl tokio malonumo išsaugojimo, nors jis yra visiškai neracionalus ir baisiai žalingas. Jie čia taip užblokuoja laisvos erdvės dispečerines galimybes koreguoti informatiškai procesus kone per visą planetą. Čia tai tik kukliausiomis prognozėmis. Angeliškoji kukriniksija užimta tik tų nuvelnėjusių subjektų gelbėjimu kitkam nenaudoja savo resursų, nors jei nebūtų išeikvojama galėtų laisvinti aplinkines erdves savo gan įspūdingomis galiomis. Ir kas per blogio kazusas yra įvykęs, kad sugebėta šitaip prigaminti blogiečių blokuojančių gerosios energijos plitimą - taip vadinamą tiesimą prieš melą, sukčiavimą, apgavystes ir kitokias jos pusiausvyrą pažeidžiančias blogybes.
Dar nežinia kiek nutekės laiko iki šios gėrio pergalės pasiekimo. Tas velniškumas labai gajus ir užnugaryje niekaip negalima palikti tokios piktžaizdės, kuri dabar prikausto ne menkas atstatymo ir informavimo pajėgas.