2019 m. rugpjūčio 1 d., ketvirtadienis

Antrarūšiai sapnai


Dabartinė mano gyvenimo aktualija. Tai yra aš normaliai nesapnuoju ir todėl kaip reikiant neišsimiegu. Koks skirtumas tarp tų netikrų ir tikrų sapnų? Netikri sapnai būna tam tikro stiliaus netgi kažkokie autoriniai - įtariu, kad tai kažkas iš girtuoklinių veikėjų man juos sukuria. Dažnai jie būna baudžiantys su ankstyvu prižadinimu ir pagiringa saivjauta rytais - paprastai aš po jų negaliu nė ilgėliau paskaityti. Tad dalį dienos tenka atsigavinėti - snaudimu, joga ar kita veikla. Po jų traukia prie kompiuterio - tai lyg savotiškas hakerinis masalas sėdėti prie interneto - vystosi tokia priklausomybė ir tenkai eškoti priemonių kaip jai atsisipirti. Prie to prisideda ir pastoviai mane persekiojantys triukšmai - atrodo, kad internetinė erdvė dalinai nuo jų apsaugo, tad tai dar vienas akstinas kiurksoti prie kompiuterio. Specifinis jų bruožas tai - substancija, kuria jie užteršia smegenis. Manau, kad ji atsiranda nuo eilės kvaišalų su alkoholiu, kuriuos yra pamėgę mano kaimynai ir yra kažkaip valdoma iš internetinės erdvės. Čia kažkaip atitinka ir mano naudojami psichiatro vaistai miegui - gydytojai paprastai atsilieka nuo to blogio savo priemonėmis ir jos būna šitaip aplenktos. Mano erdvėje girdimi veikėjai tuos sapnus vadina "garsieji sapnai", mat jų turinys būna savotiškai įdomus tik mokėti už tai tenka poilsio trūkumu. Kaip matote visa tai reiškia nenatūralumą. Tikrieji sapnai kyla iš natūralios medžiagų apykaitos vykstančios organizme neužkrėstame pašaliniais dalykais. Jų būtina sąlyga yra pakankama trukmė ir pilnai išpildytos fazės - taip vadinami lėtasis ir greitasis miego tarpsniai. Tik po tokio išpildyto poilsio žmogus tampa pilnavertikšai kūrybingas ir netgi ilgaamžiškumas priklauso nuo to miego sąlygų įvydomų stabiliai ir ilgais periodais. Netikras miegas parazituoja sveikatos sąskaita, kurią vienaip ar kitaip tenka padengti. Galima įtarti skaidančius dalykus nuvedančius į tokį supaprastinimą. Ir tai jau tapę savotiška industrija - yra ir autoriai ir tiekimas jiems. Dar nelabai aiškūs skaidymo kiekiai - kiek ekosferos šitaip sugadinama? Kukriniksija čia pastoviame adymo rėkavime vos ne pastoviose isterinėse fazėse, kurios rodo beviltiškai dideles skyles. Jie to rėkavimo niekaip nesuprana ir mano už tai bausti kaip ramybės drumstimą. Čia ir man nemažai kliūva - jie suinteresuoti tokiu skaidiminiu baudimu, kai smegenys tampa skausminiu desertu, penu mirties giltinei. Tas skaidymas pasireiškia pastoviu spengimu galvoje, tachikardiniu pulsu, skausmais nuo garsų, nemiga ir blogu miegu. Jie tai taiko pasitaupydami su feodaliniu interesu - dalį palieka nesunaikintą, kad turėtų ir kitam kartui tos skaidymo medžiagos, kuri yra taip reikalinga normaliam žmonių funkcionavimui. Iš to seka per greitas susenėjimas ir ankstyva mirtis. Aš ironizodamas tai vadinu panaudojimu ne pagal paskirtį, nors jiems tai atrodo atvirkščiai. Jiems su tuo skaidymu viskas pavyksta ir jie mano, kad tai jų natūrali būsena, nors iš tikrųjų tai tėra tik pigūs dirgikliai - jie yra atrofinėje kolapsinėje būklėje ir užmiršę natūralios sveikatos džiaugsmus. Yra tokia liga vadinama besišypsnačia depresija, kai šypsenos dirgiklis užgožia sunkią savijautos būklę ir atorodo, kad normalumas pasiektas. Tai jie su tuo skaidymu pasidaro sau linksmumą be kurio savęs nebeįsivaizduoja. Tai yra gilus kolapsas, iš kurio išeiti galima tik su tam tikru intervalu. Bet jie tuo niekaip nebepatiki - atrofiškai praklauso visą aiškinamąją informaciją laikydmai tai nesąmone. O kukriniksija turi jiem nenuilstamai aiškinti tą mąstymo trūkumą diena iš dienos tai kartodama ir pakeliui tuo pačiu atsatinėdama naikinamą ekosferą. Toks lašų kapsėjimo ant akmens sindromas atsiranda nuo keisto jų mąstymo defekto - patikėjimo, kad laimė jau pasiekta ir nieko daugiau nebereikia daryti. O kukriniksija tėra menkas nesusipratimas, kurį galima lengvai apeiti. Paradoksas tame, kad atsiranda akiviazdūs dalykai, kuriuos galima pastoviai prikaišioti ir šitaip mėginti parodyti jų pamanymo klaidingumą. Tai ir numirėliai karstuose, ir pastoviai besikarotjanti nuobodi diena, kurios jie nesupranta kaip galėtų išvengti. Isteriniai aidiniai prieštaravimai. Ir tas juos trikdantis ratas niekaip nenustoja kartotis.
Faktiškai mes esame patekę į prometėjinę problemą - jie mus tuo skaidymu kankina ir tai priveda prie per greito mirtingumo - numirimų problema niekaip nesprendžiama viską nurašant persiveisimui. Aš tai jaučiu pastovia depresija ir skausmingumu nuo triukšmų - gyvenimo kaip ir nelikę, belieka tik taikyti palaikomuosius pratimus. Tie antrarūšiai sapnai leidžia dalinai pailsėti, bet tik iki trejeto lygio - neatsigauna skaitymo parametrai, tad reikia papildomai mankštintis bei atsigaivnėti. Bet tai menkai tepadeda - tik kažkiek dalinai kompensuoja skaidymo praradimus. Visa skola nukeliauja kaip į visatos begalybę likdama nepadengta nutrūkusiais mirusiųjų likimais laukdama paskutiniojo teismo dienos, kai tos problemos imsis dieviškosios galios. Negalima sakyti, kad viskas šitaip beviltiškia įšalę - laisvinančioji apskaita vyksta, bet gana lėtai - dar daug rytojų nusineš nemažai gyvybių, kol kukriniksijos pusei pavyks įgyvendinti savo mokslio tikslus ir protingai sutvarkyti šį pražūtingai kankinantį kolapsą, kuriame randasi tie kvaišaliniai veikėjai.
Kaip matote toks antrarūšiškumas, kai skaidoma pirminė ennergija į antrinę, yra labai pavojinga saviapgaulė. Nuo to patiriami nuostoliai gali būti prilyginti kaip per karo veiksmus, jei ne dar blogiau. Kai kam tai atrodo labai patrauklu - prilyginama kaip stebuklingam žavesiui ir vieninteliam atrakcionui prieš nuobodulį, nors tėra tik raminimasis nuo gilios kolapsinės ligos. Ir kaip reikės iš jos kopti - tėra tik tokie teoriniai psavarstymai, kurie nežinia ar kada nors bus įgyvendinti.

2019 m. gegužės 28 d., antradienis

Laimingumo vaterlina

Šiame straipsnelyje aš mėginsiu pasvarstyti apie laimingumo balansą. Kai virš vaterlinos yra laimingieji, o žemiau vaterlinos nelaimingieji. O koks tai laivas galima įsivaizduoti įvairiai. Laimingųjų pagrindinė ypatybė yra tai, kad jie sveiki ir jų indėlis į laivo balansą yra pozityvus. Tai reiškia, kad jie yra tiesimo pagrindas ir atstatinėja ekosferai daromą žalą. Turi pozityviąją energiją, reikalingą ekosferai palaikyti. Kukriniksija šiuo atžvilgiu netgi turi specializaciją - tiesiogiai ado erdvės nuostolius tam tikru būdu balsuodama - rėkaudama. Ir sveikieji yra jos ramstis, pagrindas nuo kurio gali ir atsispirti. Su ekosferos atstatymu minėtas laivas laimingai plaukia - kaip su iškeltomis burėmis.
Toliau reikia pasvarstyti, kokia nelaimingųjų įtaka. Jie nebūtinau jaučiasi nelaimingi tik jų laimė gali būti netikra. Narkotikai ir alkoholis su tabaku sukelia tariamos laimės įspūdį, bet lieka pagirių reiškinys. Mano zonoje blogiečiai tai paprasčiausiai nusipjauna mechanizmų užesių pagalba ir lieka atrofinėje tariamo laimingumo būklėje. Jų organizmai kvaišalų pakenkti nelaiko ekosferos struktūrų ir yra neigiamas balastas mūsų laivui. Sveikieji turi atidirbti nuodų neatsipagiriojimo padaromą žalą ir toli gražu ne visada suspėja - šitaip išryškėja mirtis. Kukrinikisija spėja užadyti toli gražu ne viską.
Kaip suprantate laivas sveikas tik tol jame kol yra sveikos gyvybės išlaikonačios ekosferos energetinį balansą, kuris yra reikalingas gyvybei palaikyti. Laimingumo iliuziją turintys blogiečiai dažnai nesupranta, kad gaminą tikrą vargą sveikiesiems, kuriems toks nepasveikimas reiškia mirties grėsmę. Jų manymu jie čia susirado savo tikrąją laimę ir nesupranta, kad neša mirtį tokiu savo parazitavimu.
Ir kaip gi tie nelaimingieji to nesupranta yra mįslingas reiškinys. Jį išsprendus būtų pasiekta harmoninga pusiausvyra - neigiamas balansas mažėtų ir stabilizuotųsi ties reikiama riba. Kukriniksija tuos bloguosius bando apšviesti, bet kol kas įvyksta pastovus atkrytis - kartą paragavę savosios ekstazės jie nieko nebenori žinoti - mes jiems esame tik trukdantys priešai, neleidžiantys ramiai mėgautis laimingumo magaryčiomis. Norint išeiti iš šio kolapso reikalingas perėjimo intervalas - turi būti surikiuotas tam tikras išsipagiriojimo startas, bet to niekada neįvyksta. Tie blogiečiai yra antagoniški ir racionaliai negali pamąstyti - o yra ir daugiau galimybių išslaisvinti iš šios vergimo padėties. Viena iš jų yra paimti kukriniksijos siūlomą alternatyvą. Ji pajėgi jiems tiekti skaidomają energiją, kad nebūtų trukdomi gyvieji organizmai, bet tai kažkaip nesuprantama ir niekaip nedaeina. Taip ir tęsiasi užburtas aidavimo ratas - jie meistriškai naudojasi savo pranašumu ignoruoti bet kokius pasiūlymus būdami kažkokio kvazimodinio mąstymo.
Negalima sakyti, kad nieko nevyksta. Tik pozityvų šio atvejo nagrinėjimą pastoviai lydi tuščiažodžiavimas ir konstruktyvumo nupasavimas liekant ties tam tikru maitininimusi. Jiems patrauklus aiškinimosi procesas tik jo efektyvumas gana nedidelis - sukasi užburtas ratas su nelabai žymiu spiraliniu palypėjimu. Bent jau mano savijauta beveik negerėja - esu žemiau laimingumo vaterlinos su savo palaikomaisiais pratimais kaip koks galeros irkluotojas. Ir taip iš dienos nuo vieno rytojaus iki kito. Reikia būti apsišarvavus šventąja kantrybe ir mokytis vizirinio gudrumo, kad kiekvieną kartą atsekti kaip jie nupasuoja pozityvą. Jie yra kaip kokia perpetum mobile - amžinasis negatyvumo variklis besimaitinantis vienais atkryčiais. Užsimiršimas - jų duona kasdieninė lyg nieko nesakoma ir nerašoma visgi tie mano įrodinėjimai nueina vos ne per niek. Ir tik antžeminės eterio struktūros pastoviai registruoja tam tikrą kasaciją - radijas ir TV praneša, kad už to visada stovi tam tikri telepatiniai subjektai tam tikro mokslio nustatomi tik dabar dar nesurandami, bet suradimo rezultatas beveik garantuotas tik reikia gana ilgai išlaukti tame perpete.
Kaip suprantate aš pats randuosi žemiau laimingumo vaterlinos su ta savo pastovia depresija - tai palaidos aplinkos rezultatas. Triukšmai, neblaivūs ir narkotizuoti kaimynai sudaro mane užkrečiančius plėmus, kuriuos sveikatiniu režimau galima mėginti apmažinti. Sportavimas su poilsio kaita kartu su planetos ritmu, leidžia išlaikyti tam tikrą antrosios gynybinės linijos vietą. Pirmoji gynybos linija jau seniai bankrutavusi ir nežinia kada atsistatys. Tai tie tolimi veikėjai savo nuodų marinate kaip kokiame kolapse iš kurio išeiti gali tik per minėtą tam tikrą pagalbinį intervalą. Ir jie sukasi tame pastoviame ydingame rate niekaip nepasirįždami sveikimui, manydami, kad tie malonumai nuo kvaišalų yra jų siekiama viršūnė.
Vaterlinos įvaizdis šiuo atveju akivaizdžiai parodo koks yra mirties pavojingumas ir kaip reikia siekti atitolinti kenkimą organizminei sveikatai, kuri yra pagrindinis plūduras prieš neigiamus veiksnius bendrajai ekosferai. Kol kas sveikatos laivas tėra nevaldomame dreife ir dar daug laiko praeis kol bus atreguliuotas atrankos mechanizmas atsilaikantis prieš mirtį. Persiveisimas ir ankstyvos netektys neracionaliai paskirsto gyvybės balansą, kurį galima mėginti tam tikru būdu ištiesinti su astralų pagalba. Bet dabar yra sunkiai įveikiamas konservatyvumo balastas, kuris nežinia kada pasiduos pozityvumui ir pereis į progresyvumą.

2018 m. gruodžio 22 d., šeštadienis

Išsigydymo punktas

Dabar man teks rašyti su fantastine potekste, nes kaip begalvoju, bet realiai šitaip niekas nesvarsto. Tai liečia mano depresijos sukėlėjų priešistorę. Jie deklaruoja, kad pirmą katą savo egzistavimo istorijoje šitaip užkliuvo, bet linkę nutylėti kaip sekėsi anksčiau. Galima įtarti, kad ansktesnius atvejus jie "sėkmingai" nudepresavo į besišypsančią depresiją, kai laimingumas pasiekiamas dirbtinai falšuotais parametrais. Dabar jie būna laimingos būsenos pasieikiamos tik kvaišalais ir sunkiai besupranta kas čia negerai. Virgulinis rodymas jiems sako, kad čia yra laimės gysla ir jie įprastai įsikuria. Bet pirmą kartą jų egzistavimo istorijoje įvyko esminis kolapsas iš kurio išsikapstyti jie galės tik pasveikdami. Jie atvyko į savo gydymosi punktą ir tik šis vienintelis kolapsinis atvejis yra skirtas jiems išvaduoti nuo priklausomybinių ligų. Jie atsidūrė aklavietėje iš kurios tėra vienintleis kelias per pasveikimą. Bent jau niekas dar nepatekia kitokios išvados.
Jeigu jie nepasveiks tai bus amžinai įkalinti žmonijos priešais iki baigsis numirimai iš kurių jie maitinasi vampyruodami - nes juk toms liguistoms priklausomybėms kompensuoti reikia turėti skausmo kompensatorius. Šiuo atveju tie skausmai sugelia mirtinai. Tai šitaip jie grobia žmonijos kartas. Jos tokiu būdu nuevakuojamos pas Dievą, kuris gal kada nors jas atkurs.
Žinoma, yra daugiau variantų padėčiai sušvelninti. Pavyzdžiui kukriniksija siūlo alternatyvias energijas, kurios atstotų skausminį sugėlimą ir padėtų išvengti beprasmiškų mirčių. Deja, kol kas, tai tik utopija, nes jie to atkakliai nenori pripažinti ir mėgaujais tik numirimų magaryčiomis. Jie nepriima jokio kito varianto atkaliai pasilikdami priešų kondicijoje.
Padėtis atsiduria aklavietėje, nes jie yra meistriški priešai išvengiantys aiškumo reikalingo apsisprendimui priimti. Nutylėjimai, supainiojimai, dominuojančios padėties išnaudojimai, atsakomybės išvengimas - beūkinės erdvės ydos, kuromis jie be skrupulų pasinaudoja. Mat nėra autoritetingo dispečerio ir šis hierarchnis trūkumas stipriai atitolina jų įsisamonijimą, kad sveikimas bus neišvengimas. Jie atvyko į savo tikrajį pasveikimo punktą ir tik jis gali juos išgelbėti iš tamsos, kurioje jie yra prasmegę. Tas punktas pas mus vos ne atsitiktinai atrastas, bet yra dėsninga išdava ir todėl turės būti sustiprintas, nes neturi savo analogų ir vėl buvo jų vos ne praskristas kaip ir daugelyje jiems įvyskusių nusiaubimų.
Tarpinė erdvė tarp dievo karalystės ir išmirimo, kurioje gali savarankiškia egzistuoti gyvybė dabar pastoviai jų siaubiamma. Jie tiesiog organiškai neperneša jokios autonomijos iš karto taikydami jai numeistravimą ir jiems "sekasi" toks numarinimo būdas. Aš juos pavadinau atsarginiu mirties liuku tai gyvybei pabėgti pas pas Dievą, jei iškiltų koks nenumatytas pavojus. Jie tam turi visą reiklingą užesių įrangą taip vadinamą giltinės atributiką - skausmo sukėlimo mechanizmai nuo kurių reikia dingti pas Dievą, kai skausmai pasidaro nebepakeliami.
Kartais padėtis pagerėja, bet tik trumpam - iki kito jų nupasavimo. Paprastai vakarinės idėjos, jiems pateikiamos, dingsta per naktį ir ryte būna telikusios depresinės pagirios pasireiškiančios negalėjimu ilgai skaityti ir reiklaujančios atstatomųjų pratimų, bei manevravimo poilsiu. Per internetą aš netgi susiradau įmokų žaidimą, kurio jie negali visiškai nupasuoti ir pradėjau juo kopti. Dabar turiu vengti sprogdinimų ir šaudymų tuose žaidimuose, nes tai paranku jų giltinei. Patariu ir kitiems apie tai susimastyti.
Kol kas jie niekaip negali pasiekti to sąmoningumo lygio reikalingo suvokti to išsygydymo būtinybei. Antireakcinis mastymas jiems viską pateikia atvirkščiai ir jie mano, kad turi pasiekę savo laimės viršūnę - kvaišalų malonumus, o tai yra absudiškas apsigavimas, nes yra visiškai nubankrotinama jų sveikata, kurių likučiams išgelbėti tampa reikalingi jų giltinės mokesčiai. Taip yra išlaikoma ydinga atrofinė jų būklė panirusi į kamikadzinį kolapsą - normalią sveikatą jie laiko priešišku dalyku ir ją atakuoja, pjaudami šaką ant kurios patys sėdi. Ar šį kartą pavyks jos neneusipjauti ir gražinti juos iš atrofijos? Tur būt jie jau seniai nebežino ką reiškia būti sveikiems ir sutinka tai kaip keistą dalyką, kažkokią išnykusią madą.
Jų atrofinis mastymas būna labai trumparegiškas ir vienadienis nusivažiuojantis į antagonistinį dievmeldiškumą. Tas dievmeldiškumas pasireiškia labai nerealiais norais lyg pas kokius vaikus. Jiems neegzistuoja pagrindas, kuris tėra tik nusibostantis teorinis epizodas ir todėl pastoviai jų parazitiškai niveliuojamas kaip nereikalingas dalykas. Ir tokių defektinų mastymo pavyzdžių galima būtų prirašyti nemažai - tai vis mano kasdienė špagavimosi žodžiais duona. Ji niekada nesibaigia ir yra pastoviai įkyri, nes niekda neišsisprendžia - toks kursinis beprasmis jiems pastoviai patinkantis pramogavimas.
Tie jų tuščiažodžiavimo apibedrinimai čia pateikiami juda filosofine spirale palaipsniui prikaupdami pakitimus, bet tai labai lėtas procesas turintis privesti juos prie išsigydymo įsisamonijimo, kad jie pagaliau nuspręstų išeiti į gydymosi intervalo trasą ir pradėtų atgalinį procesą į savo prarastą normalaus sveikumo būklę. Tikiuosi, kad tai kada nors įvyks ir išvaduos nuo tokio ilgo tuščiažodžiavimo, kuris nukeliaus į archyvinę istorija kur jam ir vieta.


2018 m. spalio 22 d., pirmadienis

Mirtis namuose


Praeitą savaitę, spalio 17 deną, mirė mano tėvas Juozapas. Ryte nubudęs atskėliau ir nuėjęs pasižiūrėti radau nebegyvą. Jau dvi dienas sunkiai kvėpavo, mažai gėrė beveik nevalgė prastai orientavosi. Iš vakaro buvo atėjusi pusseserė Skirmantė paslaugė, vėliau per telefona pasitarė su kita giminaite medike Rimante, bet patrukdyta greitoji nusprendė dar nevažiuoti, palaukti ryto. O iki ryto tėveliui pritrūko kvėpavimo ir jis miegodamas numirė. Prieš tai skundėsi, kad labai sunku kvėpuoti, labai tankiai alsavo.
Visos tarnybos viską atliko kaip priklauso pagal įstatymus. Greitosios darbuotoja pati iškvietė policiją, kuri užpildė atitinkamus dokumentus. Vėliau atvažiavo iš morgo ir išvežė ruošti laidojimui. Dvi atvyksios pusseserės Skirmantė ir Rimantė dar spėjo uždegti žvakutę jo galvūgalyje.
Ataskaitoje buvo parašyta, kad mirė nuo vėžinės intoksikacijos. Turėjo trečios stadijos skrandžio vėžį, kurį prieš dvi savaites buvo išoperavę. Ligoninėje nebenorėjo būti vis sakė, kad ten nieko nedaro. Jam atliko tyrimus ir jo gydytojas ligoninėje turėjo įrodinėti, kad yra sveikas. Tėvui tai atrodė keista - kaip jis toks sveikas nebegali vaikščioti.
Namuose apie dvi savaites paslaugytas pasimirė. Diena prieš mirtį sulaksčiau į polikliniką. Budinti gydytoja nukreipė pas šeimos gydytoja pasitarti dėl guldymo į ligoninę. Kitai dienai gavau taloną, bet tėvas to nebesulaukė. Skirmantė turėjo ambulatorinio gydymo namuose telefono numerį, bet tokiam gydymui reikėjo gauti šeimo gydytojo leidimą, tad ir tai turėjoi laukti. Aš dėl to buvau paskambinęs.
Tėvas mirė staiga ir gana netikėtai. Nors ir skudėsi sunkiais simptomais, bet atrodė dar stiprus ir galėjo gerti skysčius maitinamas šakšteliu.Numirė lyg koks sraigtas jį būtų įtraukęs.
Ladotuvės nelabai gausios tik artimiausi giminaičiai apie 40 žmonių, buvo pasirodę keli kaimnyai. Viena dar tebegedinti savo vyro neseniai mirusio nuo prostatos vėžio netgi paašarojo. Na ir man ašarėlės norėjo rodytis, bet nesakyčiau, kad labai natūraliai. Rimantė pasakė, kad tėvas mirė taip greitai, jog nespėjau su tuo susitaikyti. Maniau, kad dar teks pakovoti.
Palaidojo šeimos kape Kairėnuose šalia mamos ir sesės. Ir šitaip iš šios šeimos aš likau vienas su mūsų pačių pasistatytu namu.
Dingo dar vienas žmogus su savo praeities legenda. Lydėjo jis mane ir vaikystėje ir tolimesnsiame gyvenime, buvo vairuotojas ir darbininkas, mokėjo kalvystę. Buvo jaunesnis už mano mamą. Kilęs iš Pakruojo. Prisimenu ir senelius - jo mamą Adeliją.
Retėjantys giminaičiai ir auganti naujoji karta - vis pasimatome per kokias nors iškilmes ar laidotuves ar bažnyčioje. Trapi ta žmogaus sveikata mirtis glemžiasi žmones vieną po kito, nespėjus išsisaugoti, nusilpus nuo senatvės. Tėvui buvo 81 metai. Kažkiek prisidėjo ir pagirtuokliavimas, būdavo barniai. Kokie namai be dūmų. Vienus tai pakirto anksčiau, kitus vėliau.
Dabar esu vienas namuose kaip pirštas tik dar pora vištų po daržą kapstosi apsilanko kaimynų katės. Viena taikosi ir į namą prasmukti. Pas tėvą lankėsi kaimynai, bet daugiasia tik dėl butleliuko. Tokie draugleiai pas jį tebuvo. Mamai numirus išdrąsėjo.
Mama buvo griežtai nusistačiusi. Mūsų namuose tik tėvas išgėrinėjo - buvo sukalbamas tokiame kontingente ten ir pasilankydavo.
Buvau susitaikęs su tokia jo yda prieš kurią buvo sunku pakovoti.
Ant vainiko parinkome įrašą - "Gyvenimo gijai nutrūkus, ilsėkis ramybėje." Sugebėjo jis nugyventi savo amželį pro tas praūžusias audras, kurių viena jį vis dėl to nusinešė. Nežinia kur, bet tikėkimės, kad į amžino poilsio vietą. Palinkiu jam ramybės ir atilsio jo pomirtiniame pasaulyje.





2018 m. rugpjūčio 25 d., šeštadienis

Antireakcija


Jų regreso raidos tolesnis analizavimas. Jie pasiekia savo negatyvius tikslus ir toliau tvirtina savo neigiamybes. Jau dešimt metų jie čia atkakliai niveliuoja taip vadinamu mirties liuku, kuris neša vien tik nuosotlius ir tragedijas. Jų veikimas pradeda sieketi automatiškumo stadiją ir jie jau mėgina dėlioti galutinius štrichus tokiame savo vampyriniame puotavime. Ir jiems jau beveik nebereikia nieko spręsti: vyksmas vyksta savaime - tereikia tik reaguoti į desperacines pozityvumo pastangas viską apverčiant atvirkščiai. Šitaip teigiams žodis paverčiamas neigiamu, pliusas į minusą ir eilinė mano ligos kančių diena vėl gaunama paruošta. Tai pas juos yra nuo apsinuodijimo atrofijos - apsinuodiję kvaišalais ir išsipjaustę triukšmais jie nebesugeba blaiviai mastyti ir tenaudoja primityvias pasitenkinimo schemas, kurias išotbulina iki automatiškumo. Pražiūri, nes pakenktas regėjimas; praklauso, nes pakenketa klausa; nedamasto, nes pakenktos smegenys. Ir jiem niekaip neįmanoma įrodyti, kad yra ydingi.
Kas gi belieka daryti tokioje situacijoje? Tėra tik vienas teigimas faktorius, kurį kaip kilpa veržia minėta jų antireakcija. Tai tie mistiniai balsai, kurių priešakyje vėliškoji kukriniksija. Praktiškai ji suvedama į bejėgiškumą ir nerezultatyvumą ir tenka pasiekti niveliavimo dugną, kai blogiau būti pasidaro nebeįmanoma. Ji vis tiek išlieka aktyvi ir atkakliai bezyzianti, o tai jiems yra pastovus trikdymo faktorius tik jie niekipa nesusiproti permesti tą iešmą į pozytyvaus dispečiariavimo pusę. Jie nebetekę grįžtamojo tašto savo apsinuodijimo liūne gali tikėtis išsikapstyti tik su astralinių jėgų pagalbomis. Pirmiausia jiems reikia išsipagirioti ir pradėti atstatinėti atrofijos padarytą žalą savo sveikatoms. Šito posūkio jie atkakliai nenori daryti ir palaimintai šypsosi dirbtinėje ekstazėje, kai vėl pavyksta atmesti visas pozityvumo pastangas. Susidaro tam tikrų veikimo fazių ciklas, kuris paprastai baigiamas ta pačia stagnacine nata. Tai toks jų būdas vampyriškai pasimaitinti.
Jeigu šitaip tęsis iki begalybės, prieš juos galima pradėti tesiminius procesus užgniaužian antžeminius žalojantį triukšmą keliančius garsų šaltinius. Gal galima būtų paieškoti ir kitų badžiamojo kodekso taikymo faktorių: nesu teisininkas ir tiksliai to pasakyti negaliu. Kažkodėl policija čia visiškai nesidomi šiuo aspektu. Reikia patriotinių pastangų iš pačių piliečių pusės, kad šie ledai kaip nors pajudėtų.
O kol kas vyksta tik viską pabloginantis ping pongas. Žinoma yra ir teigiamų viltį teikiančių fazių, tik jos atrodo silpnos ir mažai efektyvios. Viską paprastai baigia jų triukšmavimo akordai nubloškiantys visas pastangas į pradinę nulinę fazę. Yra pauzių leidžiančių atsigauti, yra pasvarstymų teiknačių šią demetrinę medžiagą, bet esminis mirties taškas lieka atkaklai nepajudintas ir antireakacija šoka savo juodajį mirties šokį.
Ar daug šansų, kad jie susiprotės ir pamėgins grįžti į kadaise prarastą sveikatos atsitatymo tašką? Juk ligos kolapsas stiprus ir sveikimas atrodo labai nepatrauklus. Dabar viltis galima dėti tik į "skiepus" iš kukriniksijos pusės ir medikų kovos pastangas. Kaip ten bebūtų, bet kukriniksija atkaliai siekia savo ir mėgina taikyti savo mistines priemones ir jai labai tinka medikų naudojami terminai - jie yra alkoholikai ir narkomanai, reikia tik pamėginti įveikti šių ligų atkryčio faktorius ir nuvesti juos į sveikimo pusę. Sakoma, kad girtuoliavimas yra beprotybės pratybos. Ir jie niekaip neišikapsto iš šios ydos. Pagirias jiems atsotja ir mane gelianti skauminga giltinė - jie persižymi aplinką skaudinančiais faktoriais tame tarpe ir mano galvai kelianmais skausmais nuo garsų. Aš tai vadinu neuritiniais triukšmais. Tai ko gero yra tikroji esminė numirimų priežastis ar viena iš jų.
Kaip matote man čia rutuliojsi visa tema ir negi manote, kad tokias mintis aš imu iš niekur? Kažkodėl šis dienoraštis nesusilaukia didesnio dėmesio. Ar jį kažkas blokuoja ar laikoma, kad tai tik šizofreniko savaičiojimai, bet jaučiuosi lyg kapų tyloje tarsi visi jau būtų nieko nebegalintys padaryti numirėliai. Ir nieko čia daugiau neišeina padaryti, galima tik pasiguosti, kad nors čia yra vietelė panagrinėti šiai realijai, kuria lyg ir niekas netiki. Irgi savotiškas tinkamos reakcijos trūkumas. Ir šiuo aspektu reikia turėti vilties, kuri nežinia kada pasiteisins.
Štai taip - visur atrodo beviltiška, visur reikia tikėtis sėkmės faktoriaus. Ir kol to nėra vyksta neišvengiami nuostoliai - liga neleidžia užsiimti kūryba, nes negaliu ilgai skaityti, o mirštnačiųjų apsektas lieka mistinis, nes niekas nepatviritna, kad čia mėginu atskleisti tikrasias to priežastis. Juodoji nežinomybės uždangas ir toliau sėkmingai išvengia atkaklesnės ir efektyesnės kovos - negi reikės laukti ateinant naujos supratingesnės kartos, kuri susivoks kaip reikia gelbėtis. Reikia ir dabar pamėginti nors ką nors padaryti štai tokia sveikimo kryptimi. Negi tai tėra viena mistika?

2018 m. birželio 21 d., ketvirtadienis

Išeikvojimo stadija

Šiandien nubudęs pagal balsus konstantavau, kad mus pasiekė išeikvojimo fazė. Kas jai būdinga? Tai jie vampyruoja ūžesiais. Tai veikia kaip nueikvojantis širdies stimuliatorius plius spengimas galvoje. Tie ūžesiai atsiranda nuo įvairių jų keliamų triukšmų: pradedant nuo
beldimų, kalimų, pjovimų ir baigiant mechanizmų veikimais. Mat jie naudoja peržymėjimą, kuris sukelia vampyravimui reikalingus skausmus. Ūžesiai būna baigiamoji to vyksmo fazė. Tai pagrinde veikia į kraują pabloginant komfortines jo savybes. Kraštutiniais atvejais sukelia ir vėžinius susirgimus. Ir nepaisant visų šitų aiškinimų to niekaip nepavyksta išvengti. Tvyro painūs vieni kitiems prieštaruajantys gandai. O kukriniksija užkišama tuščia eiga su beveik bereikšmiai tesikartojančiais žodžiais. Aš tai esu pavadinęs skvarbosios akies sindromu. Kažkas kaip budri akis seka ir stebi, kad būtų pastovus pablogėjimas, kuris dabar pasiekė štai tokią kenkimo stadiją. Gandų paradoksai yra apie tai, kad net jie patys lyg ir nenori tokio veikimo. Bet jie tėra tik pirmoji veikiamųjų rikiuotė. Kas dedasi tolesnėse darosi vis sunkiau atsekti - kaip atidarinėjant matrioškas nutįsusias į mįslingo ilgumo eilę. Pasidaro taip, kad niekas nebenori sakyti sukėlimo priežasčių - visas kukriniksinis detektyvinis mechanizmas užbusuoja palikdamas neatsekamą pastovų pablogėjimą.
Jie čia kaip grabų plantacijoje - nuvampyruoja iki laidojimų tik tiek numirėlius. Kaip matote tai yra kažkaip fatališka ir neišvengiama kaip pats pasaulio sutvėrimas - mirtis jame privalomas atributas. Ir keista, kad čia galiu pasiekti tą uždanga, kuri slepia mirtingumo kazusą. Tam pradėti stabdyti atrodo reikia ne taip jau daug - pradėti teisminius procesus skausmų epicentre pagal tai kaip yra pažeidžiami įstatymai. Čia turėtų būti rekreacinė zona o ne triukšmų sukėlėjai. Ir kažkodėl toks dalykas čia niekam nerūpi lyg visi būtų užhipnotizuoti. Kaip Nilso dūdelės vedamos žiurkės.
Kukrinisija niekaip neaptinka jų veiksnumo - jis pasislepia kažkur toli matrioškų rikiuotės gale. Gaunasi taip, kad jie yra nepakaltinami, nors neša mirtį. Teismas čia galėtų pristverti bent triukšmų šaltinius. Kitu variantu lieka tik kasacija per eterį nekaip nestabdant laidojimų. Galų gale bus atkastas antrasis matrioškų galas, bet dar daug bus prilaidota, kaip kopiant į Biliūno kalną. Tai kaip neišvengiamos išlaidos - viskas lieka tik teoriniuose svarstymuose prieš tokį užvestą mechanizmą.
Dar galima panagrinėti kokias ydas jie turi ir kaip jos čia užblokuoja. Pagal esmines gaires viena yda yra toks išsireiškimas kaip "ni tai" prie "taip" prisideda žodelis "ni" ir viskas pas juos pasidaro sugadinta ir žinoma niekas negali aptikti to "nito" atsiradimo ir kilmės. Antra yda - jie niekaip neina išsipagirioti ir gyja tik su išeikvojimu pasilikdami sau girtumo kondiciją, o kur dar narkotikai ir rūkymas. Taip yra ignoruojama medikų kova. Trečia yda - pastovus pamėgimas meluoti prieš detektyvinius klausimus ir šiaip jie ištisai linkę tik į girtuokliškas melagystes.
Šitaip jie pasidaro pastoviais išlaikytiniais ir tokio bankrutavimo sveikatos atžvilgiu niekaip neįmanoma padengti - belieka tik numirimai. Aš čia iš dalies mėginu kompesuoti tą skolą palaikomaisiais pratimais - esu pastoviai nudepresuotas nedamiegojimo ir medikai tokius dalykus fiksuoja, netgi turėjau pirmos stadijos vėžį, kurį susigriebus pavykos beveik išgydyti. Bet kol kas nenagrinėjamos tiesoginės to sukėlimo priežastys, kurias aš čia dėstau.
Temidiškas aklumas prieš laidojimus, jokios atsakomybės šiuo atžvilgiu aklai veda šį pasaulį link daugybės nuostolių ir kažin ar už tai kam nors reikės atsakyti - juk mes patys čia praleidžiame puikią glaimybę apsiginti, kuri visą laiką štai taip tvyro neišnaudota.
Karai su nesibaigiančiomis aukomis vyksta ir tiesiogine prasme, o čia būtų ir dispečerinė galimybė pasieti tokių klausimų nagrinėjimą, jeigu ne patologinis jų poreikis pastoviai meluoti ir apgaudinėti.
Nepasiekiamas mirties miražas tvyro nesprendimo dykumoje ir niekas kol kas negali jo pasiekti.

2018 m. kovo 5 d., pirmadienis

Naktiniai užpuldinėjimai


Mano naktinio miego grafiko vertinimas pasidarė lygus kaip lavono - pastovus trejetas su minusu ir kartais atsiranda dvejetas - ryškesnio pablogėjimo požymis. Atrodytu kas čia tokio toks pastovumas. Bet aš vertinu, kad kiekvienas minusas tai vos ne tragedija. Po šios nakties eilinio užpuolimo neapsikenčiau ir nusprendžiau paporinti plačiau kas tokiais atvejais su manimi dedasi. Išskiriu dvi naktinių trukdymų rūšis - pastovus neigiamas fonas ir staigūs nutraukimai. Paprastai vienoje naktyje būna vienos rūšies trukdymas.
Kas dėjosi šianakt? Pirmas nubudimas užfiksuotas 4 val. 24 min. po užpuolimo. Atsibudęs tuoj užsirašiau maždaug tokią pastabą: " Prižadinimas serija nupulsavimų - kažkoks išžudymas iš to tipo pusės". Reiškia buvo staigus ne vienkartinis pulso pašokimas pačiame įmygyje reiškiantis, kad įvyko kažkieno smurtinė žūtis ir širdis bandė tai kompensuoti. Kukriniksija kaip visada tokiais atvejais pakėlė skandalą kaltindama tam tikrą veikėją danguje - ji niekaip negali to išvengti. Užpuolimas atrodė dar klaikiau, nes buvo lydimas mano mirusios motinos balso užraudojimų per supulsavimų pikus. Daugiau po to nebeužmigau, gal kiek pasnūduriavau. Ryte jautėsi neišsiemigojimas, matėsi veido pabrinkimas, prastas tonusas ir prisivertinėjimas kasdienos rutinai. Paprastai tą būklę kažkiek pagerina rytinė mankšta, kurios metu dažnai pastebiu ir galvos svaigimą - visi tie parametrai kaip nuo pagirių lyg jausčiau aplinkinės erdvės užkrėtimą kaimynų pijokavimu. Mano viena hipotezė sako, kad šitaip kažkokie kaimynai atsikrato savo blogos savijautos po girtavimų ir kvaišalų palikdami tai atidirbti geriečiams. Pas juos toks kaifavimas netgi vadinama magaryčiomis - pačio saldžiausio ir vertingiausio miego nugvelbimas. Bet vis tik kaltinti nėra ką - visi demonstruoja neveiksnumą ir lunatinę priklausomybę nežinia nuo ko. Išvengiamas betkoks konkretumas bandant ieškoti to reiškinio priežasčių dangaus balsų pagalba. Nors girdisi nemažai paslaptingų veikėjų, bet tarp jų vyrauja priešiškoji pusė užvaldyto keisto priešinimosi instinkto, kuris visada siekia mane suniekinti ir visas pastangas apsiginti verčia niekais. Tai kažkokie nuatrofinti subjektai beveik nebegalintys blaiviai pamastyti ir teieškantys minėtų magaryčių.
Ir toks klaikumas vos ne kiekvieną naktį kaip rodo mano pastovus trejetas su minusu. Jaučiasi jų feodalinis interesas nepribaigti aukos dėl tolesnio magaryčiavimo. Tai mėginama paaiškinti tuo, kad pas juos pasidaro labai šalta. Bet nuo to atsiranda senėjimo pėdsakai - pavytęs ir raukšlėtas veidas, nes negavo pakankamai miego atsistatymui. Nenormalus senėjimas. Jie čia linkę skelbti visokius išsigalvjimus lyg to nesuvoktų.
Dar galiu paminėti kas dedasi antruoju trukdymu atveju - dažnai pasitaikydavo stiprūs dirbtiniai širdies ūžesiai arba dirbtiniai kartais bjaurūs sapnai tuo niveliuojant mano organizmo anališkumo savybes. Tai toks dirbtinumas atimantis mano natūraliąsias ypatybes. Po to irgi prasta savijauta kaip per pagirias. Taigi mane sekinanačiai paveikia tiek priepuolinis užpuldinėjimas tiek nuolatinis negatyvus miegojimo fonas su negiliu miegu. Belieka tik pavydėti žmonėms turintiems ramų pilnavertį poilsį. Kad bent šiek tiek palaikyčiau normalų sveikatos būvį man tenka pagulinėti dieną ir šitaip pavyksta atsipaliaduoti net iki 2 valandų, bet ne visada tai būna kokybiškas poilsis - jie atkakliai tai šniukštinėja tik kukrinksijos apsauga tada būna efektyvesnė.
Šitais trukdymais pasireiškia pastovus jų stilius jis būna kūrybiškai kintantis, bet kartu ir monotoniškai vienodas kaip sisteminga apgultis - tik neigiamas pažymys ir nieko daugiau. Kažkoks užsispyrėliškas priešiškumas negailestingai laikantis po padu ir neleidžiantis normaliai pasijusti. Pagal tą ujimo sistemą aukai telieka tik viena išeitis - nusižudymas. Jei ne velnių-angelų priešprieša, teikianti vilties išsivaduoti, tai jau seniai turėjo įvykti.
Tai gana sunku, bet optimizmo neprarandu. Yra medikų ir socialinų darbuotojų palaikymas, anketavimas, medikamentai. Nors atorodo dar gana žaliai, bet matosi, kad vyksta analogiško patyrimo vertinimai. Galima panašių temų rasti ir internete. Vis gi išskirtinumas po tokiu presu stiprokas - lyg būčiau koks albinosas. Yra toks retas reiškinys gamtoje ir tiek.