2018 m. spalio 22 d., pirmadienis

Mirtis namuose


Praeitą savaitę, spalio 17 deną, mirė mano tėvas Juozapas. Ryte nubudęs atskėliau ir nuėjęs pasižiūrėti radau nebegyvą. Jau dvi dienas sunkiai kvėpavo, mažai gėrė beveik nevalgė prastai orientavosi. Iš vakaro buvo atėjusi pusseserė Skirmantė paslaugė, vėliau per telefona pasitarė su kita giminaite medike Rimante, bet patrukdyta greitoji nusprendė dar nevažiuoti, palaukti ryto. O iki ryto tėveliui pritrūko kvėpavimo ir jis miegodamas numirė. Prieš tai skundėsi, kad labai sunku kvėpuoti, labai tankiai alsavo.
Visos tarnybos viską atliko kaip priklauso pagal įstatymus. Greitosios darbuotoja pati iškvietė policiją, kuri užpildė atitinkamus dokumentus. Vėliau atvažiavo iš morgo ir išvežė ruošti laidojimui. Dvi atvyksios pusseserės Skirmantė ir Rimantė dar spėjo uždegti žvakutę jo galvūgalyje.
Ataskaitoje buvo parašyta, kad mirė nuo vėžinės intoksikacijos. Turėjo trečios stadijos skrandžio vėžį, kurį prieš dvi savaites buvo išoperavę. Ligoninėje nebenorėjo būti vis sakė, kad ten nieko nedaro. Jam atliko tyrimus ir jo gydytojas ligoninėje turėjo įrodinėti, kad yra sveikas. Tėvui tai atrodė keista - kaip jis toks sveikas nebegali vaikščioti.
Namuose apie dvi savaites paslaugytas pasimirė. Diena prieš mirtį sulaksčiau į polikliniką. Budinti gydytoja nukreipė pas šeimos gydytoja pasitarti dėl guldymo į ligoninę. Kitai dienai gavau taloną, bet tėvas to nebesulaukė. Skirmantė turėjo ambulatorinio gydymo namuose telefono numerį, bet tokiam gydymui reikėjo gauti šeimo gydytojo leidimą, tad ir tai turėjoi laukti. Aš dėl to buvau paskambinęs.
Tėvas mirė staiga ir gana netikėtai. Nors ir skudėsi sunkiais simptomais, bet atrodė dar stiprus ir galėjo gerti skysčius maitinamas šakšteliu.Numirė lyg koks sraigtas jį būtų įtraukęs.
Ladotuvės nelabai gausios tik artimiausi giminaičiai apie 40 žmonių, buvo pasirodę keli kaimnyai. Viena dar tebegedinti savo vyro neseniai mirusio nuo prostatos vėžio netgi paašarojo. Na ir man ašarėlės norėjo rodytis, bet nesakyčiau, kad labai natūraliai. Rimantė pasakė, kad tėvas mirė taip greitai, jog nespėjau su tuo susitaikyti. Maniau, kad dar teks pakovoti.
Palaidojo šeimos kape Kairėnuose šalia mamos ir sesės. Ir šitaip iš šios šeimos aš likau vienas su mūsų pačių pasistatytu namu.
Dingo dar vienas žmogus su savo praeities legenda. Lydėjo jis mane ir vaikystėje ir tolimesnsiame gyvenime, buvo vairuotojas ir darbininkas, mokėjo kalvystę. Buvo jaunesnis už mano mamą. Kilęs iš Pakruojo. Prisimenu ir senelius - jo mamą Adeliją.
Retėjantys giminaičiai ir auganti naujoji karta - vis pasimatome per kokias nors iškilmes ar laidotuves ar bažnyčioje. Trapi ta žmogaus sveikata mirtis glemžiasi žmones vieną po kito, nespėjus išsisaugoti, nusilpus nuo senatvės. Tėvui buvo 81 metai. Kažkiek prisidėjo ir pagirtuokliavimas, būdavo barniai. Kokie namai be dūmų. Vienus tai pakirto anksčiau, kitus vėliau.
Dabar esu vienas namuose kaip pirštas tik dar pora vištų po daržą kapstosi apsilanko kaimynų katės. Viena taikosi ir į namą prasmukti. Pas tėvą lankėsi kaimynai, bet daugiasia tik dėl butleliuko. Tokie draugleiai pas jį tebuvo. Mamai numirus išdrąsėjo.
Mama buvo griežtai nusistačiusi. Mūsų namuose tik tėvas išgėrinėjo - buvo sukalbamas tokiame kontingente ten ir pasilankydavo.
Buvau susitaikęs su tokia jo yda prieš kurią buvo sunku pakovoti.
Ant vainiko parinkome įrašą - "Gyvenimo gijai nutrūkus, ilsėkis ramybėje." Sugebėjo jis nugyventi savo amželį pro tas praūžusias audras, kurių viena jį vis dėl to nusinešė. Nežinia kur, bet tikėkimės, kad į amžino poilsio vietą. Palinkiu jam ramybės ir atilsio jo pomirtiniame pasaulyje.