Klinikinis atvejis

Kai su pjūklu užvažiuoja per galvą. Na ir ne tik per galvą. Ir tai ne visai tieiogine prasme, bet pjūklas ar koks kitas inkvizitinis agregatas būtinai figuruoja. Tai tokie gretimai atsirandantys triukšmai man labai aštraus pobūdžio. Pakselbus jiems karą dėl nervų uždegimo nulindo į pogrindį - užsitaisė tylų naikį, smogia iš pasalų nepatogiu ir neprognozuojamu laiku, sunku nustatyti šaltinio vietą ir pobūdį. Tai tas pats kas gyvą pjaustytų ir nežinia kaip nuo to apsiginti. Nuostoliai sveikatoje akivaizdžiai pajuntami ir net gydytojų aptinkami. Prasidėjo keista kova su kažkokia beprotybę, nes tiems veikėjams neįmanoma įrodyti jų veiklos pragaištingumo arba įrodoma post. factum., kai žala jau padaryta. Ir kas galėjo užtaisyti tokį keistą atvejį, netelpantį į sveiko proto rėmus? Tiesa, esu laikomas nulio vietoje ir mažai ką reiškiu - tokį dalyką visur reikia įrodinėti. Atsiranda slapti pakalbininkai jau seniai kovojantys su šia problema - taip vadinama Maryčia. Galima pavadinti angelų ir velnių kova ar gėrio ir blogio kova. Tik čia nėra piktavalių tik kvailybė. Kartais atrodo, kad tai sugebėjo padaryti kažkoks blogio genijus nepalikdamas vietos gyvenimui žemės paviršiui - reikia toje kovoje sunkiai užsidirbinėti pomirtiniam gyvenimui, nes siaučia visokie likvidumai ir šveitimai. Kažkas prisipažįsta, kad čia taip užblokavo priešingamaniją. Sveikam protui labai sunku išlikti prieš tokį kenkimą ir tik specifinės natūros sugeba nušviesti tą kvailybę įrodydami jos klaidas. Na nemaža vietą užima baimės faktorius dėl ko apsidraudžiama tokiu visko naikinimu. Aš spėju psiųsti tokį SOS signalą ir tikiuosi kokios nors pagalbos sulaukimo. Geriant karčią praradimų taurę.

Internetas gydo

Kažkas mane čia uždėjo atkęsti interneto nesklandumus. Taip aš ir tebelaikau užblokavęs šitą baudą ties riba kur baigiasi "gerai" ir prasideda "blogai". Sveikti labai paprasta - kuo daugiau ir tiksliau nuveikiu be klaidų ir pagrįsta motyvacija tuo geriau. Taigi toks darbas tik dirbti pagal sutartį esu nepajėgus - geriausiu atveju atlieku savininko pareigas. Reikalingas "gulsčiukas" - t. y. pastoviai gulinėti nuo nuolat užeinamo pervargimo ir nedamiegojimo. Laiko apstu, bet trumpos aktyvumo valandėlės reikalauja ilgo atsigavinėjimo. Kompiuteris išsiurbia kaip mėsmalė (kažkas nufilmavo tokį "narušį") ir po truputį atrajoja komponuodamas mano sveikatos detales. Tikiuosi gal surinks tobuliau. Iškyla ir kapų klausimas, bet dabar man atrodo, kad šiame pasaulyje dar turiu ką veikti ir netgi esu reikalingas. Vis gi beveik kasdien tenka pasijusti mirštančiu ir reanimuojamu - didesne ar mažesne dalimi. Tad aukštosios smegenų funkcijos vegetuoja - sako kuo daugiau žinosiu tuo greičiau pasensiu. Dirba tik juslės ir gana aktyviai netgi iki fantastinių jautrumo aukštumų. Didžiausia smūgį sudavė "tinitas" - kažkoks uždegiminis nervų procesas linkęs plisti nuo ausies. Kažkos balselis įkyriai cypia ir pro šią uždangą kartais pasigirsta koks pranešimas - kaip bandomajam triušiui. Tiesiog tai įkyri užmiršėlių kompanija, kuri neužmiršo vieno (t. y. manęs) užsiblokuoti savo atminties reanimacijai.

Akiniai ir kompiuteris

Atsisėdau prie kompiuterio ir prireikė akinių. Sakyčiau, kaip suvirintojui apsauginio skydelio. Į ausį įsimetė kažkoks spengiantis nikis, per akis kažkas užvažiuoja, aplinkoje tvyro agresijos kaip grobuonys tykantčios mane suėsti galutinai. Juodas ir nemalonus darbas per neužbaigtą internetinį projektą. Nuo visiško likvidavimo dar saugo kažkokie nerealieji, bet tokie kaip aš paprastai žūva nespėję susivokti kokias pagalbas gali aktyvuoti. Jaučiuosi vienas ir vienišas beribėje įtartinų subjektų užimtoje erdvėje. Sako, kad tai kažkokia pabėgėlių stovykla, kurioje mane užspaudė kaip likvidinį. Šiurpios akistatos su mirtinomis baimėmis ir savo egzistencijos pratesinėjimai po klaikokų poveikių. Pajudėjimas kažkokioje Marianų įduboje beveik iš neįmanomos padėties. Ir iš karto interesų konfliktas su esančiais šiame ryšyje ir jį išlaikančiais. Informaciją kvočia vos ne tardymo metodais - kiekvienas jaučiasi reišmingu ir svarbiu gelbėtoju ir įsavaizduoja esą pasaulio bambomis. Atsargus laukas kuopia šį savartyną po truputį tempdamas mane ties bankroto riba. Šiek tiek spėju atsikoduoti ir pakoreliuoti bankrotinį blogumą, bet duobių iš vengti beveik neįmanoma. Jeigu nežinau geriau nieko neliesti - išsilavinimo spragos akivaizdžios, o mokymosi procesas kol kas kaip ir užblokuotas. Reikia verstis likučiais, kurie užsilieka po kažkokių aplinkinės erdvės atrajojimų ir tikėtis, kad galų gale atsireabilituosiu savo protinius sugebėjimus iki pakenčiamo lygio. Nors jokių garantijų nėra. Aš čia kartais pavadinamas preke. Ir tokioje klaikynėje palyginus su kitais aš lyg ir esu sąlyginiame kaife. Apibrėžtumas labai sąlyginis - kiti tai visiški kaifuoliai, tai kenčiantys juoduoliai ir pavyduoliai.

Ligos košmaras

Kiekvieną dieną keliuosi kaip kare. Tai dėl padidėjusio klausos jautrumo. Galima įtarti kažkokią tikslią tyčią. Ramu, ramu, bet tai tyla prieš audrą. O ta audra - tai mechanizmų keliamų triukšmų atakos. Užklumpa nepatogiais momentais sutrikdydami ekologinę idilę. Tai be abejo tikslingos atakos - tik jų priežastys neaiškios. Kaip žinia už mechanizmų valdymo įsitaisę žmonės.
Bet kas tai per žmonės, kad juos net informavus beveik neįmanoma sustabdyti nuo tokio atakavimo. O atakuoja skaudžiai, išradingai ir negailestingai - kaip prityrę asai. Mano angelai sargai pranešinėja, kad jau keturis kartus būčiau numiręs. Manau, kad tai kažkoks bloko tipo susiprojektavimas iš inercijos pagrįstos klaidinga ar diversine informacija. Gydytojai kol kas pripažino tik pulso išderintumus, bet jau pastebi ir nervų uždegimo pėdsakus. Jeigu nesiginčiau, seniai būčiai pražuvęs.
Tai kažkoks užkliuvimas susidūrus dviems antagonizmams - aštriems garsams ir ekologinei tylai. Ir iš tikrųjų čia yra tiukšmo taršos zona tik su mistiniais aspektais.

Kaip susigražinu nuvažiavusį "stogą".

Pirmiausia reikia konstantuoti, kad jis nuvažiavo. Tai įsisamoninus nustatyti kas duota ir ką rasti. Mano atveju tai yra nuosavybė (žemės sklypas) ir ryšio priemonės ( kompiuteris bei telefonai). Pas mane tai jau beveik viskas susigražinta po kelių netikėtų sukrėtimų. Bet ne taip paprastai. Kažkodėl yra gana sunku. Todėl, kad ir kaip norisi, geriau nepersistengti, nes gali tekti viską pradėti iš naujo. O toliau įsigalioja artutinių artėjimų metodas. Kur galima apie save pranešti, su kuo galima užmegzti ryšį. Lietuviškai sakant - kaip pradėti nuo nulio. Na aš prieš savo katastrofą spėjau parašyti knygutę, kas skeptikams tapo sunkiai nuginčijamu faktu. Tai labai padėjo netapti dideliu pastumdėliu. Svarbus dalykas tapo tiesa ir tikslumas. Dabar aš jau nebe dugde, bet dar toli gražu iki išsikapstytmo. Reikia pasakyti, kad aš esu labai stipriai užblokuotas per atstumą, bet turint tokį metodą tai tampa privalumu - pasipriešindamas tik dar labiau įsitvirtinti. Visgi nereikia užmiršti, kad žmonės skirtingi, ir kiekvieno kelias savitas.

Nematoma sporto pusė

Blogai jaučiuosi, nėra jėgų, prastas darbingumas - klausausi sporto žinių kokie žiopliai taip pralaimėjo. Krepšininkai primėto baudų, futbolininkai išspiria protą, žemesnės vietos būna tiesiog košmariškos, o medaliai tikra trokštama atgaiva. Kur tas visuomeninis gyvenimas - ritmą diktuoja sportininkų sėkmės ir nesėkmės. Ar dar galima jaustis kitaip negu kartais stulbinantys komandų pajėgumų skirtumai. Ką čia bekalbėti apie bioritmus, sveiką gyvenimo būdą, kai vienas įvartis gali apversti visą nuotaiką ir apie tai sužinau tik iš vakarykščių pranešimų. Galų gale pradeda figuruoti ne visuotinis protas, bet visuotinė sveikata, kurią taip uoliai pumpuoja sportininkai ir dar uoliau pragerinėja pijokėliai - kurie iš šių dviejų antagonismų pasieks finišą pirmieji? Gal pasaulis netaps amžinų pagirių vieta.

Nesama profesija

Sąrašuose tokios profesijos nėra. Esu apiformintas kaip neįgalus : reiškia tai - krūvis sveikatai. Dievybės sferoje tai - laikytojas. Kaip Atlantas - dangaus laikytojas. Ieškant šios profesijos legalizavimo pėdsakų prieinu žodį autorys - tai jau susiję su automobilių rida. Dar legaliau atrodo autorius - aš iš tikrųjų esu parašęs knygutę. Vadinasi tai pas mane autorystės stažas. Toks niekur neapiforminamas, bet aš turiu antrą neįgalumo grupę - vadinasi tai arba neįgalumo arba invalidumo stažas - štai kaip man atsilyginama už laikytojo profesiją, kuri niekur tiksliai neapiforminta. Galų gale kaip pasiseks platinti savo knygutę taip ir gausiu atlyginimą už savo vargą. Na dar yra tokios atsiskaitymo formos kaip loterijos, kazino, lažybos, uždarbiavimas internetu. Bet visur eilės tvarka, laukti reikia ilgokai ir kantriai, o garantijų kad gausiu pinigus nėra. Be to žmogus ne vien duona sotus.

Kas geresnio?

Kas gali būti geresnio internetiškai užblokuotam? Nesusirieju su kaimynais, šeiminykščiais, kolegomis, neaploja šunys. Tai jau daug - išlaikyti tokio stabilumo pagrindą. Šiaip tai ko gero ir pinigų pervedinėjimo klausimas, bet aš nealbai turtingas ir todėl šia linkme neaktyvus - ir šiuo aspektu gresia konfliktai. Pusėtinai pailsėjęs - kažkas neatleidžia nuo neįgaliojo pareigų, todėl tenka pasikamuoti. Čia vėl ne kažinkiek lengviau, todėl tenka baigti savo porinimą.

Tas pats

Užburtas ratas būti nelaimėliu. Tenka burafinuoti - gal atkas iš po šios kompiuterinės nesąmonės? Netgi užsivažiuoja visas tripletas - kažkas, kas, gal kas. Matyt mano smegenyse įmanoma naudoti kažkokią antivirusinę programą ir šalia šių keistai aidinčių klausimų dar ir kažkas matosi. Kasti nenuobodu, nors taip matomai žemė visur panaši. Pribaigia išvada: ir vėl tas pats išeities pozicijose ir galo tam nematyti. Žemės paviršiuje užsiskaito lankomi taškai tampantys vergovine prievole. Visur vien tik pareigos - paslaptingieji "jie" nė už ką nenori paleisti ir girdisi vis šiurpesni galimi nutikimai. Tai vis per kažkokius paprasčiausius erdvės išalkėlius ir nepatyriusius antivirusus dar nepajėgiančius susitvarkyti su užgimstančia kompiuterija. Darau išvadą, kad užsikrėčiau nuo eterio, bet kas žino kur gyvybės pradžia ir pabaiga - gal tai netgi eliksyras? Taip atsiveria man toji paslaptis, bet joje tiek daug pavojų...

Tikrai blogas

Šiaip tai čia tūrėtų būti nusiskundimai - tik kokia forma juos išreikšti? Štai sėdžiu surūgęs, prastai jaučiuosi ir sprendžiu bandymo naršyti po internetą mįslę. Štai blogas - bet mano savijauta dar blogesnė. Protingos visuomenės požiūriu esu nepatikimas - girdžiu balsus ir tokia forma, kad siekia kliedesius ( ir pačiam iki jų nedaug tetrūksta). Intriguoja jų turinys ir šaltinis - tas pats kas rašyti apie anapusinį pasaulį. Tai pavojinga kaip akistata su mirtimi - dar neišmokęs nuo to pakankamai patikimai apsisaugoti, nors jau lyg ir nusirioglinęs nuo bedugnės pakraščio. Pradžiai užteks, o kada vėl pasirodysiu nė dievai nežino. Tai prabanga, kurią sunku sau leisti.